Obuoliuko viltis

baltas šilkas obelų
žemėn leidosi sniegu.
        Karnavaliniai drugiai
        ore skraidė išdidžiai.
Savo magišku sparnu
žiedą gaubė sidabru.
          Po tylios, ramios nakties
          obuoliukas išsities.
Jo plaukai ir skruostai augo,
lapai ašarą vis brauko.
          _ Aš ne viena, o būrys,
          kaip tos šakos išlaikys!
Veidelį saulėn kelsiu,
draugo širdin pasibelsiu.
          Iš žemės trauksiu syvą brangų,
          šildysiu tarp brolio rankų.
Jeigu pūstų šiaurės vėjai,
siaustų ligos ar kenkėjai...
            Kritęs ant žalios vejos-
            guosiu jei  kuris dejuos.