„Šiaip sau“

Eilės, rašytos šį rudenį Londone:



Pigios atrakcijos liaudžiai
Nenustoja stebinti,
Drebinti miesto branduolį ir
Membraną skuba
Šokėjai, klounai ir cirko artistai.


Kur negęstančios šviesos ir
Girtuoklių įrodinėjamos tiesos
Vidurnaktį susikerta vienoje tiesėje,
Kur sijonai kelių nesiekia,
O krūtinės atviros ir iš tolo šviečia.


Kur kas dieną atrandi save, kitus ir šį
nuostabų miestą,
Kur gimsta svajonės, jos kelia sparnus ir
dangų pasiekia,
Kur žlunga viltis, kur gresia skurdas, pavojai, mirtis
Ir nežinai, kada valandą paskutinę paskirs tau lemtis...


Kur juokas ir ašaros, diena ir naktis keičia viena kitą
taip greitai, kaip šauna į galvą mintis
Kur pasakų pilys, princesės ir princai
gyvena šalia valkatų, girtuoklių ir skurdžių,
Kur žvilga auksu parduotuvių vitrinos,
o už lango našlaitis čiulpia žievę citrinos.

Kur pikčiausi šunys už vartų ardosi,
o ant palangės katinas ramiai sau vartosi
Kur einant ryte išvysti angelo šypseną,
o bemiegę naktį vizijoje pamatai piktdžiugišką
velnio akių blyksnį.

Kur dingsta sąžinė, moralė ir ramybė,
o atsiranda melas, klasta ir pavydas....
Senovės romėnai sakydavo: su skydu arba ant skydo
grįši iš mūšio.
Kad ir kas atsitiktų, žinau, nepalūšiu,
Atvykau čia, miestas pavogė mano sielą, kūną, mintis,
Čia esu aš, čia – nustos plakti manoji širdis.