Arklidėje (c)

                Kuomet linksma, gera, jauku, tai laikas susitraukia. Tik, žinoma, niekas nepastebi, kad jis toks. Abejoju, ar Bronius Maniušis, viešai ir taip džiugiai reiškiantis jausmus dėl sugrįžtančios mano atminties, galėjo numanyti, koks didžiulis džiaugsmo kalnas užgriuvo pajautus, kad pradedu atsiminti – atrodytų - visam laikui iš atminties išmestus daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, - atrodo, kad girdžiu visą „Arklidę“ ir galėčiau  lažytis, kad ir ryt, ir paryt galėsiu pakartoti tai ir taip, kaip dabar girdžiu. Vėl prieš akis pasirodė Aleksandro  Burbos šešėlis, bet šį kartą jam tuoj pat dingti neleidau.
    „Stok! - pašaukiau  mintyse, -  Kunige, stok! Nuo manęs jau nepabėgsi. Jau tie laikai praeina. Jau atsimenu, o atsiminęs, žinoma, ir pažįstu. 
    - Ar tu, Pranuci, klausai, ką tau kalbu ar sapnuoji? - pajutęs mano neįprastą savijautą, klausia Maniušis.
    - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji.
    - Nemeluok!  Aš pasakoju, bet tu neklausai.
    -  Sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia.
    - Nesakiau, kad labiausiai įsiminė. Tas ilgaskvernis man mažiausiai patinka, o sakiau, kad jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
  - Tikrai? - suklusau, - Nerami dvasia. Bet atrodo, Broniau, kad ne vienas ar neapsidairęs atėjai čia. Ar tik vaidini? – bandžiau pakreipti pašnekesį, bet sekėsi ne kaip, o piktokas Broniaus balsas A ir B raides pabaidė greičiau, negu mano –“štiš, išdykėlės. „ - Geras žmogus kunigas Aleksandras. Ne sarmata tokį prie alaus pakviesti. Prisimenu, kaip jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero. Betgi  esi, brolau, režisierius....
  - Buvau ir... ša!  Apie tai daugiau - nė žodžio.
  - Gerai, bet juk iš tikrųjų... taip - režisierius. O kad  be teatro, tai...
  - Sakyk, kuo tau prasikaltau? Kam niokoji tai, kas dar likę?
  - Atsiprašau, Broniau, - ir nuleisdamas balsą. - O štai kunigą Burbą ne tai kad atsimenu. Atrodo, lyg matau. Tai jau didelis man turtas. Tu net  nežinai, net neįsivaizduoji, koks  didelis! Džiaukis, besarmati, kad  nors esi be teatro, bet užtat su atmintimi apie jį. O! jeigu man  pasiseks ją atkurti, tikėk- važiuosiu dar karieta, dar būsiu jos vežėju. Būsiu, Broniau, ir dėkosiu likimui, kad  jis pas mane su nukraujavusia atmintimi. - Ir neišlaikęs ramybės: - Girdi, ką sakau? Klausiu, ar girdi, ką sakau? Kita vertus, kodėl man turėtų būti uždrausta tikėti, kad Aleksandras Burba irgi žino, kur Naujininkuose padėta „Arklidė“, kad jis be tavo ar mano malonių sugeba ją aplankyti. 
    - Nešauk!
    Pokalbis savaime mezgėsi, kokio negalima buvo tikėtis, o nuojautoje buvau net įsitikinęs, kad bent vienu klausytoju atsirado daugiau. Nesinorėjo elgtis lyg nieko neatsitikę. Net buvo smagu kažkaip parodyti  į tą bent vieną, kuriuo, mano galva, taip prasmingai  padaugėjo „Arklidės“ publika. Kunigą Aleksandrą Burbą jaučiau tiesiu matymu ir tuokart atrodė, kad jis čia reikalingesnis, negu bet kuris kitas.
    - Ar žino, kur Naujininkuose „Arklidė“? Reikėtų  jo paklausti, - pasiūlė Bronius Maniušis, - bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje, bet man sapne paliko ne kokį įspūdį.
    - Ša, Broniau. Pradedu abejoti, ar mudu apie tą patį Aleksandrą. Manasis ne tik  kunigas, bet ir rašytojas.
    - Neskubėk manyje bent aktoriaus sunaikinti.  Režisierius  sudegė su teatru, o  aktorius kažkaip dar  užsilikęs, - pasakė Bronius ir: „Pone vežėjau, vis dar abejoji, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XX a. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.  Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti. “
    Tai buvo netikėta. Atsilošiau it norėdamas iš toliau ir atidžiau pasižiūrėti į aktoriumi prakalbusiu man miela žmogų ir nuoširdžiai nusistebėjau:
    - Žiūrėk tu man! Bronius dingo kaip peržegnota pikta dvasia, o jo vietoje – Aleksandras. Ne, ne, Broniuk, tavyje  aktorius nesunaikintas. Ir patikėk - jo neįmanoma sunaikinti,  kol nebus sunaikintas Bronius Maniušis. Žmogus, reikalingas ir alui išgerti, bet dar labiau- mirusiems prikelti, - Bravo! Bravo! Vienas, kitas žodis ir scenoje visai kitas paveikslas.
  - Nė joks čia ne paveikslas, - atsiliepė. - Regiu, jog nedrįsti patikėti, jog gebu pacituoti Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų. Atleisk meldžiamasis, bet nemaniau, kad taip begėdiškai galėtumei pasielgti.
    Paėmiau  jo ranką savon, paspaudžiau ir prisimerkdamas pakalbėjau:
    - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip aš suvokiu kunigus. Ar, dieve gink, ne taip kaip dr. Šliūpas, kuriam visa kunigija yra niekai. Ir komentavo: tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
    - Tai tas Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis, - kažkas ilgiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša! -atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Tikėjau neįtikėtinu, nes man nebuvo sunku atsimini jau taip seniai Radijo karietoje pasakytus kunigo Aleksandro Burbos žodžius.
  - Gal dar kažką iš tos kelionės pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Jaučiuosi taip lyg kažkas tampytų nervus ir augintų įtampą, - paprašiau. O „Arklidė“?  Kas su alaus bokalu rankoje, kas - be, tačiau visi jos lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Buvau susitelkęs pašnekesiui ir tai, kas aplink – nedomino ir neblaškė. Tačiau kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė „Arklidės“ publiką ir privertė ją suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro patalpos grotuotus langus išsiverš daina.
                       
                              Stebis stebis nemunėliai-
                              Kas gi čia yra?
                              Trepsi žirgo kanopulės,
                              Girgžda karieta.

    Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi mudviejų su Maniušiu pasikalbėjimo, o žinodamas, kad sviestu košės nepagadinsi, sulaukęs tinkamesnę progą, uždainavo dainą, kuri dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionėse. Gal net neatsargu sakyti, kad ji buvo dainuojama net ir girdint Tomui Vaisietai. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti. Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug būdavo dainuojant priedainį:
           
                              Oi, parvešim šimtą metų
                              Mūs šalelės mylimos,
                              Šimtą metų, šimtą metų -
                              Visą amžių Lietuvos.

    Bet todėl ir nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa „Arklidė“. Neatrodė, kad yra bent vienas jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                             
                              Senis švilpauja botagą.
                              Timpsi vadeles,
                              Dantyse pypkitė dega,
                              Pusto liepsneles.

    Daug švenčių turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi „Arklidės“ publikos žmonės - pažįstami ar ne - man buvo draugai.                 
                 
                            Trempsi žirgo kanopulės,
                            Girgžda karieta,
                            Ar, vežėjau, pasigėrei,
                            Ar širdis jauna?

    O visa publika it skambiausi varpai:
                 
                            Oi parvešim šimtą  metų
                            Mūs šalelės mylimos.

    Regis, ir vėl kaip Tada jaučiu šiltą, kunigiškai lepią, minkštą  Aleksandro Burbos man ant peties padėtą ranką ir girdžiu:
      – Vežėjau, stengiuosi padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių! Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta.