Nustojusios Plazdėti Vėliavos

Aš atsikandau pilnaties,
O delčią dangui palikau juodam,
Alsuoti virš manęs lyg liekaną kažko,
Ant kruvinos žolės ir medžių verkiančių,

                                Šalia suglamžytos širdies...

Nunėriau rytą laukimu,
Bet siūlų neužtekęs dienai įpusėt,
Ištraukiau iš kišenės gabalą tikros maldos,
Ir inkšdamas kaip šuo, ją laužiau gulintiems aplink,

                      Linkėdamas lengvų kapų...

Krauju mūs saulę nudažiau,
O kūną savo Jiems kaip laišką palieku,
Lai skaito, nors klaidų ir pilna. Neradau tiesos,
Nerado niekas čia aplink. Ant žemės supiltos kančia.

Žadėjau grįžt...
              Su meilės vėliava apklotas... Sugrįžau.