laukimui

Iš pat ryto
Išmynęs mintis,
Pasivogęs, po vieną,
Į savo dėželę dėlioji.
Santūrus
Niekada nebuvai.
Vėl ir vėl keturiom
Šito kambario sienom esi.

Ir nors žinom abu –
Gyvybė ir žiemą nubunda,
O kaskart jos nuraudęs, iš naujo,
Tu lengvai išeini.

Bet kol kas tik kvatoji –
Juk vis dar nesninga,
O sapnais nucukruotoms avelėms
Skaičiuoti anksti.