Dieviškos tuštumos

Kartais tylėdavau, įsisupusi į žvilgsnio neviltį

praeivių, skubančių kitapus

lekiančių į kitus kambarius

ieškoti tikrųjų gyvenimų

tarp vaikystės lego kaladėlių

tarp traukinių bėgių

kurie tąsyk

buvo mėlyni visai kaip dangus

o mes tik vis stabdėme

bet kokį skubėjimą troškome laukti

mašinisto nusitrynusia uniforma

jis žino, kaip Ten patekti

reikia perdažyti trečią vagoną

reikia ir vėl užmigti

reikia palaukti kol jų mirtnešiai

batai nustos trinksėję

į grindinį

ir eis pasitikti trečiojo vagono tavęs

lipančios vaikiškai

su ta pačia šypsena

vis rėkiančios ką nors apie

Dievo kambarį

apie šitą tuštumą kurios neturėjo

būti

apie dangiškus skolinius praeiviams

taip ir neišmokusiems pasiekti

EXIT

kuris nieko niekada nereiškė

/traukiniams/

(dievai juk visada buvo

juokingi - - - -)