Sustojus žvilgterėk į šonus ar atgal – bet kur.
juk buvo pasiliekam eidami tai ten tai šen.
ar lapai dar palikę ant šalnom apkarstytų klevų?
ar tebekrinta tūlos kinivarpos žemėn ardydamos žieves?
ar ponas Henrikas dar vis nugriūna nepjauton žolėn manydamas esąs blaivus?
o kur gi mes? talentingiausi vagys, išvogę danguje žvaigždes.
-
išneš iš ten, tu patikėk manim, ir dar kelias, kurios dar tebekabo
galbūt dar šiemet
tiktai jau nebe tie ar net ne tokie patys.
O! tik nesakyk, žinau ir pats, tai rodos lyg ištraukta iš jautraus romanso
ir pakišta tarp balto lapo ir pieštuko
ir – žodis – niekad nemaniau kad gali šitaip būti
juk rodos šokteltum aukštyn
Ištrūktum
ir paliktum viską kam prieš miegą paskaityti
bet sustoji akiai.
Neišdrįsęs.
O tau ar būna šitaip?
na ar ieškai ko ne pamesto, o neatsargiai palikto?
jei taip tai duok penkis – išdidūs gražūs tobuli
– palikome –
tik tylūs tarsi kinivarpos po žieve.
ir jei dar turim pasakyti ką tai kalbam patys sau ir savyje.
ir nesakyk kad laikina ar pamišimas tai
ir netikėk kad trečias sausis viską sugražins –
tu žvilgterėk į šonus ar atgal – nors nebebūsiu
bet
Priminsiu.