Ditė prisimena sapną

Jau baltas beržas garbanas supynė,
Nuščiuvo sodžiai ir miškai užmigo, -
Tik, lauko pievoj supasi sūpynė,
Nuginusi vaikus naktinio miego.

Nakties tamsoj išvydau baltą tašką,
Jis lėkė  į mane, keistai didėjo, -
Staiga, pavirtęs į geltoną vašką,
Tarytum statula suakmenėjo...

Tiesiau rankas, norėjau jį paliesti,
Bet mane kėlė lyg sparnai į aukštį. -
Mačiau baltus kalnus ir savo miestą,
Ir baltą, didelį padangių paukštį.

Tas paukštis man sparnu gyvai pamojo,
Išsklaidęs tamsą, horizontą kirto...
Vis tolo, klykdamas už balto gojo,
Ir vėl atgal į tašką jis pavirto.

Tiktai kažkas į priekį mane varė,
Kol baltą plunksną žemėje radau, -
Staiga didžiulės, baltos durys užsidarė
Ir tą akimirką aš nubudau.

Vis akyse plasnoja baltas paukštis,
Net ir tada, kai tyliai aš guliu...
Ir kviečia jis mane pakilt į aukštį,
Tik, sapno to suprast dar negaliu.