Neišreiškiamybė

Ežeras telkšo anapus vaizdų, atveriančių,
lyg iškritę spalvoti kaleidoskopo stikliukai,
atsitiktinę pasaulio žiūros perspektyvą.
Vasarą ir rudenį rašiau eilėraščius įkvėptas
šio ežero, o dabar, žiemos pradžioje, suprantu,
kiek mažai tepasakiau, nors patirdavau grožį
ir sustingdavau iš nuostabos, dėkodamas reginiui.

Visi mano eilėraščiai tėra pelai, vietomis
labiau spalvingi, vietomis mažiau. O anapus
jų rymo man ir mano eilėraščiams svetima
neišreiškiamybė, kurią su keistuolio užsispyrimu
verčiau eilėraščiais, donkichotiškai vildamasis
į kalbą įvilioti tai, kas neišreiškiama ir nepasakoma,
bet kiekvieną kartą, įpusėjęs eilėraštį, nusivildavau.

Vėjas, šiurenantis nudžiuvusias nendres, antys,
krykštaujančios tolumoje, vandens veidrodis,
apsitraukęs bangelių luoba, ir miškas tolumoje,
peraugantis į pilkšvą dangų, yra kiekvieną akimirką
atsinaujinantys stebuklai, kurie gali būti pamatyti,
bet niekados nebus atvaizduoti kalba, net jei tam
pašvęsiu visą tolesnį savo gyvenimą, maldas ir lemtį.