Tai nutiko, kai lijo lietus

***
      Šopeno gatvėje, įspraustas tarp niūrių pilkų daugiabučių, stovėjo keturaukštis namas, pažymėtas šeštu numeriu. Aptrupėjęs jo fasadas, išaižytas plonų siūlių, atrodė toks nykus, kad pro jį einant suimdavo liūdesys. Lyg negyvenamas, žmonių užmirštas praeities liudininkas, jis teberymojo prie judrios miesto gatvės. Vieni antro ir trečio aukšto langai buvo užkalti papilkėjusiomis nuo drėgmės lentomis, kiti – užtraukti polietilenine plėvele. Ketvirtame žiojėjo juodos skylės. Rodėsi, kad namas negyvenamas, apleistas. Tik pirmajame aukšte, prie pat gatvės, viename mažame lange degė šviesa.

****
- Klausau jūsų.
- Aha, sveiki, - pasakė besidairydamas po parduotuvę vyras. Ilgas pilkas jo lietpaltis buvo gerokai patamsėjęs nuo srūvančio per jį vandens. Pardavėjas stovėjo už prekystalio ir smalsiai tyrė atėjusį. Jo versle buvo svarbu gerai pažinti žmogų. Kitaip – kalbos neverta pradėti. Vyriškis atrodė pasimetęs, išsigandęs, neramus. Bet gal tik nuo oro taip? Jau kelios dienos be perstojo pila lietus.

- Gal išsirinkote kažką? – paklausė pardavėjas, truputį pakreipęs galvą į šoną, kad geriau matytų kliento veidą.
- Aha, ne.. dar tik dairausi, - pasakė nenuleisdamas nuo lentynos žvilgsnio. Pardavėjo veide pasirodė nežymus nerimas. Ne dėl prekių – jos vitrinoje saugios. Dėl vyriškio. Jis atrodė nepatikimas.
- Tai galbūt reikėtų patarimo? Žinot, aš profesionalas.
- Nereikia, ačiū.
- Na, - tęsė pardavėjas, - tai atsakingas pirkinys. Skubėti nereikėtų, - tai pasakęs, jis šiek tiek atsitraukė į šalį ir toliau stebėjo vyriškį. Jo žvilgsnis sustodavo ties pačiomis prasčiausiomis prekėmis. Buvo matyti, kad tai pirmasis jo pirkinys. Bet pardavėjas žinojo, kad po pirmo bus labai sunku neužsinorėti ir antro.

- Pone, klausykit.. – pardavėjas priėjo ir uždėjo ranką ant peties. Bet vyriškis staigiai atšoko.
- Prašau, nelieskit manęs.
- Žinoma, žinoma, atsiprašau.
- Paimsiu šitą, - parodė vyriškis pirštu į lentynoje kabantį daiktą.
Pardavėjas atrakino stiklines dureles ir kabindamas jį nuo vinukų paklausė.
- O leidimas bus?



***

      Šopeno gatvėje, šeštu numeriu pažymėto namo apatiniame lange degė šviesa. Lauke matėsi papilkėjęs dangus. Jau trečia diena vis lijo ir lijo ir nesimatė properšos tarp debesų. Šniokšdami automobiliai skriejo šuorais pro namą, vienas kitą pralenkdami ir apšlakstydami sutrūkinėjusias šaligatvio plyteles. O kambaryje, ant sulenktų rankyčių padėjusi galvelę, pralekiančius automobilius skaičiavo Miglė. Vienas.. du.. trys.. penki.. Ji dar visai mažutė ir lauką mato tik palipusi ant taburetės.

      Kai mašinų nebebūdavo ir likdavo girdėti tik tankus barbenimas į skardinę palangę, mažutė baksnodavo pirštu ir skaičiuodavo langu srūvančius lietaus lašus. Atrodė, kad tą vakarą taip nieko ir nebeįvyks smagaus. Tėvai jau kuris laikas išėję iš namų.
Išeidami jie taip skubėjo, garsiai šnarėjo ir patylomis kažką burbėjo, kad Miglė net išsigando. Kažkas pasibeldė į duris.

- Labas vakaras.
- Labas, Agne.
- Ar ji viršuje?
- Taip, taip. Va, imk raktus. Paltukas kabo čia, kepurė ir pirštinės rankovėje.
- Žinau, žinau, viską rasiu, nesijaudinkit, - čiauškėjo ji, kramtydama gumą.
- Tik ar mama sakė, kad ją parsivestum tiesiai namo? Jokių kavini
-      Taip. Tiesiai namo, - nusišypsojo ji.
- Tikiuosi, neapsunkinam tavęs, bet.. Dieve, Dieve, iš kur tokios nelaimės? – ji užsidengė ranka veidą.
- Viskas gerai, nesijaudinkit, - pasakė ji tyliau. – Tikrai baisu. Dar per tokį baisų orą.

    Miglė nugirdo, kaip durys trinktelėjo, ir nulėkė į kambarį. Atsistojo už durų ir laukė, kol turės progą juos išgąsdinti. Bet taip ir liko ten stovėti. Niekas neatėjo, tik apačioje girdėjo kažką vaikščiojant. Bet balsas buvo svetimas. Ne mamos. Ji kaip peliukas šmurkštelėjo koridoriun ir persisvėrė per turėklą. Nieko nėra. Tik toji baidyklė.

    „Nejau pamiršo? “ – galvojo Miglė, atsiklaupusi ant kilimo. „Pamiršo pabučiuoti“. Ir pasidarė jai taip graudu, kad pabiro didžiulės ašaros. Kaip tie gražūs lietaus lašai, tekantys per langą ir dūžtantys į daug mažų lašiukų ant palangės.

***

Vyriškio akys susmego į pardavėją. Kurį laiką į jį žiūrėjo lyg galvodamas, ką atsakyti.
- Žinoma, prašau, - pasakė vyras, tiesdamas jam iš kišenės ištrauktą popierėlį.
- Ačiū, - pasakė pardavėjas, grąžindamas leidimą. – Be šito popierėlio nieko nebūtų, - pasakė jis nusišypsodamas.
- Aš ir nedrįsčiau kitaip pas jus ateiti. Kas nelegalu, tas nelegalu.
- Atleiskit, kad suabejojau. Bet juk žinot..
- Žinau. Tokia tvarka.
- Mokėsite grynais? - paklausė pardavėjas, jau mušdamas savo mikliais trumpais pirštukais skaičius į kasos aparatą.
- Taip, pridėkite dar ir šitų, - jis parodė į medinę dėžutę, gražiu žaliu ženkliuku ant dangtelio.
- Taip, taip, būtinai.
Jiedu sudarė sandorį. Vyriškis susidėjo prekes į maišelį ir pasitaisė pasmukusį lietpalčio skverną.
- Atsiprašau, kad pirmai taip jus pagriebiau už peties, - netikėtai tarė pardavėjas.
- Niekis, - šaltai atsakė vyriškis ir linktelėjęs pardavėjui išėjo iš parduotuvės į lietų.


***

                          Miglės tėvai bijojo vieną ją palikti namuose. Nors ir neilgam išbėgo, ligoninė čia visai netoli, bet per tokį lietų buvo neįmanoma jos kartu pasiimti. Per daug baisu vaikui ligoninėj. Ten daug dalykų, kurie gali pasilikti atmintyje. Todėl paskambino Miglės pusseserei, savo dukterėčiai, ji gyveno netoliese, kad pasiimtų ją nakčiai pas save. Ji nebuvo pati geriausia auklė, tačiau nebuvo, kas daryti. Viskas įvyko taip netikėtai. Išbridę pusbačiais į pliaupiantį lietų ir susiglaudę pečiais kuo arčiau vienas kito po skėčiu, jie buvo tikri, kad Agnė ją saugiai nusiveš pas save.

      Prieš valandą ar kitą jiems kažkas paskambino. Iš ligoninės. Mamai į ausį ilgai kalbėjo brolio balsas ragelyje, paskui taip pat ilgai kalbėjo jo žmona. Miglės mama niekaip negalėjo suprasti, kas nutiko. Girdėjosi tik kūkčiojimai ir stumdymaisi prie telefono aparato, kuris dabar kalbės, kuris papasakos.

- Imk, kalbėk tu, - pasakė ji Miglės tėčiui. – Aš nebesuprantu, ką jie kalba.
Tada ragelį iš mamos paėmė tėtis.
- Klausau. Arnoldai, kas nutiko? Kodėl jūs ligoninėj?
- Prašau, prašau, ateikit. Mums vieniems per sunku. Levutę partrenkė ant perėjos. Ji neišgyvens.
- O Viešpatie, mes tuoj. Jūs laukite, - jis padėjo ragelį. Pažiūrėjo į žmoną.
- Kas, kas, sakyk? – ji paėmė jam už rankos.
- Levutę partrenkė ant perėjos. Ji turbūt neišgyvens.
- O Viešpatie, o Viešpatie brangiausias!
- Jie nori, kad ateitumėm.
- Žinoma, žinoma. O kaip Miglė?
- Paskambinsiu kam nors, gal galės ją pažiūrėt.
- Paskambink Agnei.


      Kai padėjo ragelį, Miglės mama įsikniaubė į vyro petį. Minutę taip stovėjo, glaudžiai susikibę ir dėkojo, kad jų mergaitė visiškai sveika. Atėjus Agnei, greičiausiai apsivilko paltus ir vienas kitą ragindami įšoko pro duris į lietų. Susiglaudė po skėčiu ir skubiai nubrido šniokščiančiu šaligatviu.

***

- Migle! Leiskis žemyn. Greičiau, - užriko Agnė. Bet Miglės nesigirdėjo. Ji užlipo į antrą aukštą. – Migle, ar girdi? Eime greičiau. Aš neturiu laiko.
- Kur? Kur mama?
- Išėjo su tėčiu. Turėjo reikalų.
- Neišėjo. Nepabučiavo.
- Jetaus, Migle. Ar galim greičiau.. Klausau, - pakėlė suskambusį telefoną. – Labas, - pasisuko į Miglę ir, pridėjusi pirštą prie burnos, parodė tylėti. Miglė irgi pridėjo pirštuką prie burnos ir palinksėjo. – Nori dabar? – paklausė ji ragelio. – Negaliu, turiu pasiimti pusseserę. Kaip sakai...? Netrukdys...? Bet kaip mes trise...?

    Miglė stovėjo tyliai ir laukė, kol Agnė baigs kalbėti su telefonu. Pokalbis truko siaubingai ilgai. Jai pasidarė nuobodu, todėl prisėdo ant grindų čia pat, kur stovėjo, ir pradėjo traukioti iš kilimo išlindusius siūlus. Agnė po gero pusvalandžio atsisuko į ją ir parodė judesiais nueiti apsirengti. Miglė nubėgo laitais ir apsivilkusi laukė prie durų. Po dar vieno ilgo pusvalandžio Agnė pagaliau irgi nusileido laiptais žemyn.
- Palauk, truputėlį, - ji pasakė Miglei. Aš tuoj grįšiu. O tada eisim pas mane, gerai?
- Gerai, - Miglė linktelėjo.
- Aš labai greitai. Gali net nenusirengti, - ji užsimetė ant galvos gobtuvą ir išlėkė į lietų.

***

    Vyriškis sėdėjo namuose ir žiūrėjo žinias, ištiesęs kojas ant atlenkiamo fotelio. Žmona ruošė vakarienę ir dundeno indus virtuvėje. Už lango pradėjo stipriai niauktis ir tolumoje grėsmingai dungsėti. Pastarąsias dienas oras buvo rudeniškai gražus. Toks gražus, koks gali būti spalio mėnesį, kai krintantys lapai nusidažo paletės spalvomis. Didysis dailininkas švelniais teptuko potepiais brūkšniuoja medžių viršūnėmis, o baigęs stipriai papurto piešinį, kad nubyrėtų nepatikusieji lapai žemėn.

    Tačiau tą vakarą dagus pradėjo pilkėti labai greitai. Pasigirdo pirmi lietaus lašai, tyškantys ant skardinės palangės. Į kambarį atėjusi žmona, atnešė lėkštę su ryžiais ir vištiena.
- Juk sakei, kad kažko papurkši po palange, kad nebarbėtų taip garsiai.
- Sakiau, sakiau.. nebuvo laiko.
- Kažin, ką veikei?
- Domėjausi pasauliu.
- Per televizorių? Išeitum laukan geriau kada. Išpampsi čia sėdėdamas.
- Išpampsiu, tai išpampsiu, - pasakė vyriškis abejingai.
- Pagarsink televizorių, - paprašė moteris.
- Dabar tai jau matai, pagarsink..
- Ar gali pagarsinti, neburbęs?
Vyras, nutaikęs pultelį į televizorių, pagarsino žinias.
- Apie tą norvegą rodo, - pasakė žmona, įsirėmusi rankas į juosmenį.
- Kokį norvegą?
- Kaip tai kokį? Kur septyniasdešimt žmonių nužudė. Juk sakei, kad pasauliu domiesi per dienas.
- Skandinavai manęs nedomina.
- Žinoma, nedomina.
Kurį laiką abu tyliai klausė žinių.
- Ir kaip septyniasdešimt žmonių vieno durniaus nepatvarkė? – demonstruodamasis paklausė vyriškis.
- O tu ar sugebėtum mus apgint nuo tokio?
- Dar klausi, - purkštelėjo jis.

***

    Trinktelėjo lauko durys, ir žmogysta su juodu gobtuvu paniro į lietų. Lašai čaižė sintetinę striukę, o po kojomis kas žingsnį teškėdamas pakildavo vanduo. Skubūs žingsniai susigėrė į krintančio lietaus garsą ir buvo girdėti tik gilus skubančio žmogaus kvėpavimas.
Ji pasuko už kampo ir atsistojo po lauko kavinės skėčiu. Aplinkui nebuvo matyti nei vieno žmogaus. Tik kartais pro šalį prariedėdavo automobilis. Ji dairėsi aplinkui, rankomis suspaudusi gobtuvą prie kaklo.

    Iš už kampo pasirodė siluetas. Skubiu žingsniu jis vis labiau artėjo prie jos. Buvo galima matyti, kaip jo ranka panyra už lietpalčio skverno širdies pusėje. Ji truputį susigūžė ir buvo pasiruošusi išlįsti iš po savo prieglobsčio, bet jis pirmasis ištraukė ranką iš po skverno.
- Labas, brangioji. Čia tau, - pasakė vyriškis, tiesdamas mažą gėlę.
- Ačiū, - pasakė nusišypsodama ji. Ir jiedu apsikabino. Šlapi veidai susitiko po lauko kavinukės skėčiu. Ir laikas tarytum pranyko.

***

    Miglės tėvai stovėjo prie įėjimo į ligoninę. Dangus vis labiau niaukėsi, kilo vėjas ir šuorais plaikstė lietaus lašus aplinkui. Jiedu įsikibo vienas kito.
- Paskambink Agnei, - pasakė ji. – Noriu paklaust, ar parsivedė Miglę.
- Gerai, - jis išsitraukė telefoną. – Klausau! Agne, čia tu? Ar jau parsivedei Miglę namo?.. Umhu.. Gerai.. Ar nieko, jei pasiimsim ją rytoj? Dabar taip stipriai lyja... Labai tau ačiū, širdele.
- Jos jau grįžusios, - pasakė vyras.
- Gerai.

    Nuo ligoninės jie pajudėjo jau visai prie nakties. Kas kelias minutes jų šnabždesį pertraukdavo palaiminga tyla. Po kojomis pliaukšėjo vanduo. Vėjas vis labiau stiprėjo, ir iš šonų į juos lašais pustė lietų it sniegą. Mama prisiglaudė prie tėčio ir pajautė po lietpalčiu ką kieto prie širdies. Tik nedrįso nieko klausti. Šiąnakt per daug visko įvyko. Per daug.

    Ir likusį kelią iki namų jie ėjo nutilę, pasvirę vienas arčiau kito, vilkdami apsunkusias kojas. Dangus iš pilko pavirto juodu, ir tik prie žibintų matėsi stumdomi vėjo lietaus lašai.

***

    Jiedu vis dar stovėjo po lauko kavinės skėčiu ir suglaudę lūpas stipriai kvėpavo. Aplinkui juos šniokštė nakties baisumu atsiduodantis šaltas lietus. Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo.
- Turiu eiti, jau ir taip per ilgai užsibuvau.
- Tu čia dėl to, kad paskambino? – paklausė jis, vis nenorėdamas skirtis.
- Tikriausiai jau grįžta. Negerai, jei ras ją namuose vieną.
- Na dar nors kelias minutes, - neatlyžo jis. Bet ji tik kartą pabučiavo jį į lūpas, išsprūdo iš jo glėbio, pasiėmė nuo stalelio gėlę ir susigūžusi po gobtuvu nėra į lietų.

    Bėgti atgal buvo sunku. Aplink tyškantis vanduo sunkėsi kiaurai batus. Padai žliugsėjo. Ji jautė, kaip kojinės limpa prie pirštų. Vėjas pūtė lietų tiesiai į veidą. Matėsi tik sutrūkinėjusios šaligatvio plytelės. Galų gale, po tokio ilgo bėgimo, ji sustojo prie šeštu numeriu pažymėto namo Šopeno gatvėje. Durys buvo praviros.
Ji įėjo į namo vidų ir nusipurtė lietų nuo gobtuvo.
- Migle! Migle, kur tu? Einam greičiau!

***

      Miglė nejudėdama sėdėjo ant taburetės prie lango. Pirštu baksnodama į stiklą, ji skaičiavo tekančius per jį lietaus lašus. Vienas.. du.. trys.. O skaičiuodama laukė. Išgąsdins ji, kai grįš. Juk šitaip ilgai, šitaip ilgai ji skaičiavo lašelius, užmigti sau neleido. Pravažiuojantys automobiliai vis apšviesdavo gatvę, lyg pasisveikindami su Migle, ir nulėkdavo tolyn. O ji vis tikėjosi pamatyti, kaip tos šviesėlės išryškina iš tamsos einančius žmones. Ir vieną akimirką ji staiga išgirdo kažką koridoriuje. Agnė! Gretai nušoko nuo taburetės.
Agnė visada jos išsigąsdavo.

***

      Miglės tėvai, peršlapę iki paskutinio siūlo, įžengė į namus. Koridoriuje nusivilko savo lietpalčius ir nupurtę užmetė ant pakabos. Jiedu pasisuko vienas į kitą ir stipriai apsikabino. Prigludo veidais ir akimirkai susikibo lūpomis.
- Girdėjai? – staiga atlyžusi paklausė mama.
- Girdėjau, - pridėjęs ranką prie širdies, sušnibždėjo tėtis.
- Viršuj kažkas yra.
- Gal koks norvegas?
- Patylėk, - pasakė mama ir vėl krūptelėjo.
- Nieko ten nėra, - pasakė jis ir pats krūptelėjo. Kažkas tikrai sugirgždėjo viršuje. Jis išsitraukė prie širdies laikytą pistoletą.
- Iš kur jis? – paklausė persigandusi vyro.
- Ššš.. vakar nusipirkau.
- Kam tau jo reikia? Po galais. Juk nemoki šaudyti.
- Patylėk, - jis nustūmė ją prie telefono.
- Kur tu eini, kvaily?! – ji sušnabždėjo iš visų jėgų, bet jis jau kilo laiptais. Ji pakėlė telefono ragelį.


    Kol stovėjo apačioje, jo ranka nedrebėjo. Bet lipant laiptais, pirštai pradėjo trinti pistoleto rankeną. Žmona sakė tiesą, jis šaudyti nemokėjo. Bet jautė, kad viršuje gal tik vėjas. Juk langas užtrauktas plėvele. Nors vakar tikrino, atrodė, tvirtai laikosi. Užsigalvojęs apie polietileninę plėvelę, jis nejučia, inertiškai atlaužė gaiduką. Tas Trakšt! jam perėjo per širdį. 

    Nors jautė, kad jam tik tai atrodė, jog girdėjo krebždant ką, bet vis tiek tvirčiau suspaudė pistoleto rankeną. Jei reiktų, jis iššautų. Bet vien nuo tos minties jį nukrėtė šiurpas. Jis priėjo prie kambario durų ir rankos judesiu jas pastūmė.

    Kai durys staigiai prasivėrė, iš už jų tamsoj kažkas stryktelėjo priešais jį, išrėkdamas Buu!!! Buu!!!

    Ir nuaidėjo vienas kurtinantis šūvis.


      Klyksmas pasigirdo apačioj. Motina numetė ragelį ir bėgdama laiptais surėkė „Deividai! “

      Kai įsiveržė į kambarį, pamatė stovintį sustingusį Deividą. Iš pistoleto rūko dūmai, sukdamiesi apie nuleistą drebančią jo ranką. Spragtelėjo šviesos jungiklis. Ir klyksmas perskrodė visus namus. Krauju aplaistyta ant grindų trūkčiojo Miglė. Tėvo akys smigo kiaurai vaiką, nepajėgdamos suvokti, kas ką tik įvyko. Motina parpuolusi ant grindų suspaudė rankom gerklę taip iš jos dar daugiau išspausdama kraujų, kurie riebėdami pynėsi vieni per kitus.

    Ir tik vienas atodūsis išėjo iš tėvo krūtinės: „Mano vaikuti“.