Rašyk
Eilės (72582)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10239)
Vaikams (2468)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 149 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Meškiuko įžanginis žodis: Nepyk, Sebastianai, bet manau, kad šis eksperimentas nebus labai vykęs - tekstas, kaip kažkas sakė, per daug mechaniškai klijuojamas aplink „MT“;]

*******************************************


Virš įkaitusio dykumos smėlio skriejo tvankūs gūsiai, lėtai judinantys suklypusio ir surūdijusio vėjo malūno mentes. Niekas nebūtų pasakęs, kada paskutinį kartą regėjo šį agregatą veikiantį. Dabar tai tebuvo praėjusio laiko simbolis.
Šalimais, šalia girgždančio malūno tūnojo suklypusi troba, papuošta skylių suvarpyta iškaba. Iš toli galėjai suklysti, palaikęs šį laužą visai nebloga užeiga. Ir tik priėjus arčiau atsiverdavo tikrasis vaizdas  - riebaluoti stiklai, sukirmijusios sienos ir gailiai girgždančios sienos, taip ir grasinančios užvirsti ant neatsargaus keliauninko.
Bet šis pavojus, rodos, visai negąsdino pavėsyje sėdinčių dviejų vyrų.
Vienas iš jų laikė priglaudęs žiūronus prie giliai įsodintų akių. Iš pažiūros jis priminė iš skerdyklos pasprukusį išprotėjusį mėsininką – dėmėmis išvagota prijuostė, surūdiję peiliai už diržo, stori ir kibūs pirštai, plika galva ir amžino nepasitenkinimo sukaustytas veidas. O ir pats labiau priminė gerai nupenėtą kiaulę, nei žmogų.
Antrasis gal ir nebuvo visiška priešingybė drimbai, tačiau bent jau kūno stotu išsiskyrė iš toli – aukštas, kaip tas pats suklypęs vėjo malūnas, prakaulaus, gausiai ištatuiruoto veido.  Ilgi pirštai vikriai laigė valomo šautuvo šonais.
Pagaliau drimba nuleido žiūronus ir nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, atsikando iš kažkur atsineštą obuolį.
- Trys iš keturių ir kertam, Hari, - ištiesė purviną delną, tingiai kramtydamas obuolio kąsnį.
- Du iš keturių, - papurtė galvą Hariu pavadintas vyriškis ir šalia, ant drobinio maišo, atsargiai pasiguldė šautuvą, atsargiai perbraukdamas delnu vamzdį.
- Nieko nebus.
Drimba panosėje kažką paskaičiavo ir spragtelėjęs pirštais vėl kilstelėjo žiūronus.
- Šūdo krūva. Trys iš keturių, kad nepasieks net Išdžiūvėlio.
- Gal, - kiek sudvejojo Haris, sunerdamas rankas ant plačios krūtinės, - kertam lažybų?
- Kertam. Aš manau, kad jie nepereis šitos likusios atkarpėlės.
Haris susiraukė.
- Aš irgi manau, kad nepasieks. Kokios čia lažybos, Morisai?
- Šūdo krūva iš tų lažybų, - burbtelėjo drimba, vardu Morisu, - kažkokios kvailos lažybos.
Žydrame danguje besiritinėjanti saulė su kiekviena akimirka vis stipriau kaitino dykumos smėlį. Haris pasilenkęs peiliu nubraukė skorpioną nuo kruopščiai nuvalytų batų ir įsikando suktinę.
- Maitvanagių nematyt, - išpūtė dvokiantį dūmą pro sukąstus dantis, - o gal ir pasieks.
- Šūdą pasieks, - Morisas nusviedė į smėlį obuolio nuograužą, - tiesiog paskutinius maitvanagius iššaudėm prieš metus.
- A, tiesa.



- Pasaulį išgelbės šūdas, - Morisas iškilmingai kilstelėjo keptuvę su spirgančiais grybais, - kol bus žmonių, bus ir šūdo, kol bus šūdo – bus ir grybų.
- Amen, - kandžiai nutraukė draugo prakalbą Haris ir palenkęs keptuvę susivertė pusė jos turinio į medinę lėkštę.
- Supranti, visa esmė evoliucijoje – juk šūdas...
Atsargiai prasivėrė trobos durys ir vidun suvirto penkios išsekusios žmogystos, dykumos smėlio suraižytais veidais ir rankomis. Viena iš jų tuoj pat susmuko pasienyje ir sunkiai alsuodama susiėmė už krūtinės.
- Viena naktis – trys grivinai, - nė neatsisukdamas tarstelėjo Morisas ir ore pakilnojo šaukštą, tarsi grožėdamasis dailiai paskrudusiai grybukais, - juk šūde galima sėti kviečius, auginti gėles, savo šūdą ėda triušiai, o karvės šūdas tai tiesiog ta pati žolė...
- Galima šiek tiek vandens?
Nuoširdžiai nustebęs Morisas atsisuko į netikėtus svečius ir susiraukęs susivertė gerklėn kavos likučius, pirštu nusibraukdamas nuosėdas nuo lūpų.
- Turim vyno, likerio, kavos, o štai vandens kaip netyčia nelabai mėgstam. Ar ne, Hari?
Haris kimiai urgztelėjo ir smalsiai spoksodamas į pasienyje sunkiai alsuojančią moterį, šaukštu pakabino dar grybų.
- Tiks ir kava.
- Trys grivinai.
Atėjūnai nutilo ir tarpusavyje ėmė kažką šnabždėtis.
- Mano žmona – neščia, - nedrąsiai tarstelėjo vienas iš vyrų.
- Nejaugi? Sveikinu. Jei gims gyvas, galėsi pavadint...
- Ir mes nežinom, kas tie grivinai. Ir neturim jų.
Morisas garsiai atsirūgo ir atsistojo. Plačiame veide radosi beveik nuoširdi šypsena.
- Pajuokavau dėl grivinų. Ir pats neatsimenu, kada mačiau tokį. Mokėsit tuo, ką turit. Juk turit?
- Šiek tiek atsargų kelionei, vieną kitą niekniekį.
- Tai ir nešdinkitės lauk, - užriko Morisas, truktelėdamas iš už diržo mėsininko peilį, - kai turėsit kuo susimokėti, ateikit vėl.
Priblokšti keliautojai net nebandė prieštarauti, nors Morisas tik to ir laukė, nekantriai gniaužydamas ir taip nuzulintą peilio rankeną. Moteris kažką pašnibždėjo savo vyrui ir šiaip ne taip atsistojusi išslinko pro duris. Piktai žibindami akimis likusieji nusekė paskui.
Haris pasimuistė ant kėdės ir nuo stalo peiliu atskėlęs nedidelę atplaišą, ėmė įnirtingai rakinėtis dantimis.
- Įdomu, kada tau pagaliau kas ištaškys galvą. Manai, kad jie beginkliai?
Morisas gūžtelėjo pečiais.
- Pas kalbantįjį peilis kuprinėje, o moteris nešiojasi žarsteklį. Pasiilgstu senų gerų peštynių- atsidusęs pridūrė, - pats supranti – kraujas, žarnos ir šūdai. O kur šūdai, - iškėlė storą pirštą, rodydamas juo į lubas, - ten evoliucija.


Haris, pasirėmęs petimi į trobos kampą, atsargiai traukė tabako dūmus į krūtinę. Prieblandoje jo tatuiruotas veidas atrodė dar baisesnis ir nieko nuostabaus, kad vyras, prašęs vandens savo žmonai, krūptelėjo.
- Dėkoju, kad užtarėt ir galėjom prisiglausti bent užuovėjoje, - kandžiai pridūrė pagaliau atsigavęs iš pirmo siaubo šoko, - Gremboke sakė, kad čia būsim sutikti gerai.
Haris tylėjo, tamsiomis akimis tyrinėdamas kalbančiojo nuvargusį veidą. Nieko nepraleido – gilios ir pūliuojančios žaizdos žande, išsitaršiusių plaukų, pražilti spėjusių antakių.
- Turbūt Gremboke sakė ir kad susimokėti reikia.
Vyras neramiai pasimuistė, gręžiodamasis atgal, tarsi ieškodamas ten paspirties.
- Tikėjomės rasti šiek tiek atjautos.
Haris nuoširdžiai užsikvatojo. Paspringęs karčiais dūmais užsikosėjo ir vėl prapliupo juoktis.
- Čia? Pakrašty? Atjautos? Kaip pastebėjot – jos čia nėra. Gal, jei grįžtumėt iš kur atkeliavę, rastumėte.
- Atėjom ne tam, kad grįžtume.
- Nejaugi, - Haris spragtelėjo cigaretę ant žemės ir sutrynęs ją kulnu apsisuko.
Vyras prikando lūpą, tarsi tramdydamas norą kažką pasakyti.
- Mes keliaujam į Aldviną.
- Sėkmės, - iš tamsos atsklido slopstantis balsas, - ateisiu nuo jūsų lavonų nurinkti naudingesnį šlamštą. Ne jūs pirmi ir ne paskutiniai.
- Ir turim nuorodą, kaip ten patekti.
Vyras palūkuriavo, tačiau paskutinius žodžius palydėjo tik užsiveriančios durys.

- Išsinešdino tie vargetos?
Haris įdėmiai pažvelgė į virš krepšio palinkusį Morisą.
- Kaip suprantu, jie rimtai užsibrėžę keliauti į Aldviną.
- Vienu lavonu daugiau, vienu mažiau, - gūžtelėjo pečiais Morisas, - jau seniai pamečiau skaičių.
Į duris kažkas nedrąsiai pabeldė. Nesulaukęs atsakymo pabeldė dar kartą. Haris smalsiai spoksojo į Morisą, besiknisantį savo krepšyje.
Durys prasivėrė ir vidun įsmuko vyras, stipriai prispaudęs daugybę kartų lopytą krepšį prie šono. Veidas atrodė jau nebe toks nuvargęs, akys nebeatrodė tokios negyvos.
- Gremboke sakė, kad čia rasiu vedlį.
- Klausyk, ko jūs dar neišsinešdinot iš mano garbingos užeigos? - pavargusiu balsu paklausė Morisas ir žengęs kelis plačius žingsnius, bakstelėjo vyriškiui į krūtinė, stumtelėdamas jį atgal, - manau, kad peilis tarp šonkaulių greitai paspartintų visą įvykių eigą. Ką manai?
Vyras išblyško, tačiau akių nenuleido ir nepuolė bėgti pro duris, kaip pasielgdavo dauguma.
- Mums į Aldviną kelio reikia. O vedlio patarė ieškoti čia.
- O švino tarp akių nesinori?
Moriso rankose tiesiog akimirksniu atsidūrė baisiausiai surūdijęs revolveris, turbūt atsimenantis dar Pirmąją Žiemą. Paklusniai trakštelėjo atlaužiamas gaidukas. 
- Palik jį ramybėje, Morisai.
Vyras dėkingai žvilgtelėjo į Harį ir tuoj pat nusuko akis, sutikęs šaltą žvilgsnį.
- Negaila žmonos, kad tempiesi ją į Aldviną?
- Žmonės sako, kad miesto gilumoje egzistuoja vienintelė Žiemų nepaliesta kolonija ir mes...
- Daug ką žmonės šneka, ypač, kad nepatartina belstis į svetimus namus, - revolveriu pamojavo Morisas.
- Morisai! - užriaumojo Haris, - nutilk.
Drimba pasimaivęs nutilo, tačiau ginklo nenuleido, vis mostelėdamas juo vyrui pro veidą.
- Ačiū.
- Padėkosi vėliau, kai apsisuksi ir grįši iš kur atkeliavęs.
Haris laukė, kol vyras susigėdęs pagaliau pasiskubins dingti iš trobos, tačiau priešingai – sulaukė tik atkaklaus žvilgsnio.
- Mes turime nuorodas, kaip ten nusigauti, tačiau jas rasti reikia vedlio. O Gremboke sakė, kad būtent čia rasim vedlį.
- Kas sakė?
- Toks džiūsna.
- Dabar kas antras – džiūsna.
- Ilgais garbanotais plaukais, krapštėsi prie kažkokios surūdijusios mašinos ir sodriai keikės. Vadino save Moze.
Haris susižvalgė su Morisu ir linktelėjo.
- Kas per nuorodos?
Vyras turbūt visiškai nesitikėjo tokio įvykių posūkio ir kelias akimirkas tik bukai spoksojo į tatuiruotą veidą. Atsitokėjęs ėmė kuistis krepšyje, ant grindų paberdamas galybę varžtų ir vinių. Morisas paniekinamai šnypštelėjęs, paspyrė juos prie durų.
- Štai.
Haris dviem pirštais suspaudė ištiestą perlenktą popieriaus lakštą.
- Tavo pokštas?
Morisas gindamasis sumojavo rankomis ir netyčia spustelėjo revolverio nuleistuką. Troboje nuskardėjo šūvis, išmušdamas kumščio dydžio skylę lubose.
- Ką tu, ar aš galėčiau?
Haris pakraipė galvą ir atlenkė popieriaus lakštą.
- Ne, ne tavo. Per gražiai nupiešta. O tu, - atsisuko į svirduliuojantį vyriškį, - gal paaiškinsi, kas per nuorodos? Nes aš tematau tik girto dailininko peckionę.
- Čia nuorodos, kurios bus kelyje į Aldviną.
- O kas tada čia? – apvertė popieriaus lapą Haris.
- Dar neišsiaiškinom, - nuraudo vyriškis, kiek tai buvo įmanoma ir taip raudoname nuo saulės veide.
- Einam.
Vyriškis paklusniai nusekė paskui Harį. Jis nepasuko prie viltingai pakėlusių galvas likusių praėjūnų, tiesiog nužingsniavo sumintu takeliu už trobos ir ėmė kopti į smėlio kalvą. Juodi batai su kiekvienu žingsniu smigo gilyn į birų smėlį, tačiau neatrodė, kad tai  vargintų. Kalvos viršūnė jie pasiekė kartu, tačiau vienas vos įstengė atgauti kvapą, kai tuo tarpu Haris lygiu balsu tyliai ištarė:
- Tai- Aldvinas. O dabar tu man pasakyk – koks žmogus įstengtų šiame chaose surasti tas tavo kvailas nuorodas?
Vyras persibraukė akis, tačiau miražas nedingo. Priešingai – dar labiau paryškėjo.
Apačioje, nugrimzdęs pilkšvame rūke snaudė miestas, taip ištįsęs į abu šonus, kad net  negalėjai matyti kur jis baigias. Suklypę galingai pastatai tyliai snaudė atsirėmė vienas į kitą. Jų pamatus laikė tvirtai apglėbė storos žalsvos šaknys. Vienuose languose tebebuvo įsodinti blizgantys langai, menkoje šviesoje skleidžiantys kraupų blizgėjimą. Padrikai išmėtyti, į dangų stiebėsi dangoraižiai, vieni – sveikomis viršūnėmis, kiti – nutrupėjusiomis, primenančiomis suskylusius dantis. Pačioje prieigoje rūdijo galybė mašinų, nuklojusios visą, kadaise buvusį vientisą, kelią.
- Kur šiame chaose jūs ketinate rasti kelią į centrą?
Vyrų akyse vienas dangoraižis krustelėjo tarsi gyvas ir jo stikliniu paviršiu žemyn nučiuožė ilgas gyvatiškas pavidalas. Pilkšvame danguje labai trumpą akimirką šmėkštelėjo debesys, primenantys tris ištįsusius kaklus su ant jų užsodintomis galvomis.
- Ar jūs taip tikrai nebijote mirties ar tiesiog buvote per kvaili sužinoti, kas yra Aldvinas?
Haris nusispjovė ir apsisukęs atsargiai nusileido kalva, palikęs priblokštą vyriškį viršūnėje.

Durys dar kartą trinktelėjusios atsivėrė. Morisas nustebęs švilptelėjo.
- Mes pasiryžę bet kam. Nurodykite bent kryptį. Sumokėsim tuo, ką turim.
Vyras stovėjo tarpduryje, kietai sugniaužęs kumščius.
Haris nusitraukė juodas pirštines ir iškratė iš jų smėlio smiltis. Atrodė kaip žmogus, ką tik kažką rausęs biriame smėlyje.
- Duok tą savo popiergalį.
Vyras paklusniai ištiesė perlenktą popieriaus lakštą ir jį ištiesinęs patiesė ant stalo. Haris palinko virš paveikslo. Į ausį sunkiai sušnopavo Morisas.
- Pažįstama?
- Ar tik ne statula Albatrosui? – pasikasė sprandą Morisas ir bedė pirštu į paveikslo pirmame plane  nupieštą vienakojį karį, liūdnai žiūrintį į karo nusiaubtą negyvą žemę, - pameni Ūdros medžioklę?
- O šuo iš kur?
- Ką aš žinau, - Morisas atsikando obuolio, nuvarvindamas kvepiančias sultis ant stalo, - ta vieta sudeginta taip, kad dar artimiausius dešimt amžių ten niekas nežaliuos. Gal anksčiau buvo.
- Mažiau ėsk, gal smegenų taip nespaus.
Morisas tarsi apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.
Haris pirštu braukė per paveikslą, tarsi ieškodamas plika akimi nematomų iškilumų. Ilgiau žvilgsnį sulaikė ties antrame plane ant kėdės su viena nulaužta koja tupinčios varnos ir beveik net nepažvelgė į tolybėje pavaizduotą nežinomą mechanizmą, primenantį išprotėjusio dievo sukurtą penkiakojį vorą.
Vikriai apvertė popieriaus lapą.
Ir garsiai nusikvatojo.
- Ar kas nors suprantant kas čia parašyta?
Niekas nė nekrustelėjo, tik vyriškis nedrąsiai mostelėjo ranka.
- Manom, kad nieko svarbaus.
Haris iškėlė lapą prieš šviesą ir garsiai perskaitė nesuprantamus žodžius:
- EPK N NALASO ISTVNOEANONŠAPKANŠIK. ĄOOA TOEN ĖD Ž G. AĄDUMEM K DRSII SDS. ATI-RAI ĖOISETEPYI, KKA ER MEN ĮAŠR ITASUIR NO LVASVIS KEIA.
Vyras nudelbė akis žemyn. Veidas liepsnojo nuo sumišusio pykčio ir nuoskaudos.
- Einat tokį kelią, braunatės per dykumą ir tikitės, kad visa tai kažką reiškia. Čia keisčiausia, ką esu girdėjęs iš keliautojų, norinčių patekti į miestą, - lapu pamojavo Haris, - ar ateidami čia bent pasidomėjote, kuo reikia mokėti už vedlio paslaugas?
Ant stalo skardžiai skambtelėjęs nukrito nedidelis ryšulėlis. Pro skiauto kraštus prasprūdusi nuriedėjo žalsvu pelėsiu pasidengusi moneta.
Haris pirštu atsargiai išvyniojo ryšulėlį ir pažarstė monetas. Nebuvo nė vienos vienodos – viena didesnė, tačiau labai plona – kita smulki ir stora, trečia – su skyle viduryje, tarsi kas būtų nešiojęsis kaip talismaną.
- Žinom, kad užmokestį imi tik monetomis. Jų visur pilna, tik paieškot reikia.
Haris pirštu atstūmė prie savęs penkias monetas ir susižėrė jas ant delno.
- Likusias pasiimk. Iškeliaujam, kai susiruošit.

Paryčiais pakilo galinga smėlio audra, atėjusi iš dykumos. Vėjo šuoro nuplėštas žibintas vartydamasis nuskriejo kažkur į rytus. Hariui liko tik stebėti tolstančią ugnelę.
Neatrodė, kad jį jaudintu šis chaosas. Kaip tik priešingai – tarsi mėgavosi tuo.
Kažkas timptelėjo jį už rankovės. Haris nusibraukė prikibusias smėlio smiltis nuo akinių. Šalimais stovėjo Tomas – toks buvo tos mažos grupelės vedlio vardas. Nusitraukęs skraistę nuo veido, kažką pasakė, tačiau audra užslopino visus garsus.
Haris kantriai laukė, net neketindamas eiti į trobos vidų, kur ir norėjo pasikalbėti Tomas. Vyras numojo ranka ir pasitraukė.
Smėlio audra siautėjo iki pat pietų. Tik aukštai danguje sustingus saulei, liovėsi. Vienas trobos šonas buvo iki pat stogo užpustytas smėlio, vėjo malūnas dar labiau pakrypo. Vienintelis šulinys visiškai dingo po naujai atsiradusiais kalnais.
Garsiai žvangėdamas peiliais į lauką išsirito Morisas, ant peties nešdamasis kastuvą. Pasispjaudęs delnus kibo kasti lakų smėlį. Iškąstą duobę tuoj pat užgriūdavo dar didesnis kiekis smėlio, tačiau drimba neatrodė kažkur skubantis.
- Mes susiruošėme.
Kol Haris stebėjo triūsiantį Morisą, Tomas vėl atsidūrė šalia.
- Kaip jūs perėjot dykumą?
- Ką?
- Kaip perėjot dykumą šiuo metu, kada siaučia stipriausios audros?
Tomas spoksojo į Harį. Susimąstęs pasitrynė kaktą.
- Ir visas tas vargas vertas kažkokio neaiškaus plano apie saugią vietą? – vėl paklausė, neleisdamas atsakyti, - keli padriki žodžiai verti gyvybių?
- Žmogus, iš kurio jį gavom, atrodė doras.
Haris nužvelgė šiek tiek tolėliau stoviniuojančius likusius. Išdžiūvę veidai, šimtus kartų lopyti drabužiai, atrodė keista, kad jie išvis tebestovi. Ilgiau žvilgsnis sustojo prie moters neramiomis akimis.
- Tavo žmona?
- Mano.
Haris pakraipęs galvą nusispjovė.
- Keliaujam.
Jis nužingsniavo į priekį link daubos, nesigręžiodamas ir netikrindamas ar kas spėja paskui. Tik delne vartė penkias monetas, kažką niūniuodamas sau po nosimi. Šypsena buvo beveik linksma.
2011-12-03 15:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:45
kakta
tu teisus, bandymas nevykęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-07 16:56
Meškiukas
Nea, oazės per daug banalu :] Nebent jose bėgioja daug nuogapa...khem...kupranugarių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-07 12:51
St Sebastianas
Pripažinsiu, kad geriau nei tikėjausi. Vis dėl to maniau, kad Meškiukas pirmiau dekoduos, o tik tuomet imsis rašyti. Rašydamas MT užduotį ne be reikalo paminėjau "Paveikslėlio apibūdinimą galima koreguoti neprieštaraujant esminiams teiginiams ir kuriame nepakeičiamas faktų pateikimo eiliškumas.";] Na, bet ne esmė.

Autorius žengė į žemes, kurias jau ne karto mynė jo koja. Postapokaliptinis pasaulis, kuris atrodo visai neblogai. Na, gal man nelabai patinka žiema ir smėlis, bet gal ir įdomus darinys gausis. Pritarsiu Aurimo nuomonei, kad tikiuosi, jog neisi banaliu keliu ieškoti eilinės oazės?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-05 15:09
Dvasių Vedlė
Tikra nuotykinė fantastika. Meškiukas tokią rašyt moka, man patiko. Įdomu kaip užsibaigs, kai išaiškės žinutės turinys :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-05 14:21
omnia mea mecum porto
Kažkas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-05 10:59
Aurimaz
Palauksiu antros dalies. Man visgi norisi paskaityti apie pačią paslaptį ir tikiuosi, kad Meškiukaz nenueis banaliais keliais (slapta oazė, lobis arba Spylberginis ateivių interdimensinis laivas). Pakol kas jisai parodė apokaliptinį pasaulį iš blogiukų pusės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-04 18:44
St Sebastianas
Aurimai, nežinau dėl Meškiuko, bet aš tikrai žaidžiau su kodais. Jei būčiau norėjęs nenulaužiamo kodo, būčiau pasitelkęs ką nors žymiai šlykštesnio. Dabar norėjau, kad jei kas nors norėtų, galėtų jį dekoduoti, o tam reikalui labai padeda tarpai ir skyryba.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-04 16:40
Meškiukas
p.s. Aurimai, beje, būtent taip - vienai pusei tai per daug nesuprantama, kitai - nereikalinga suprast ;) Deja, nesugebėjau to parodyti be pabaigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-04 16:25
Meškiukas
Aš nesigilinu. Ką gavau, tą dedu ctrl+c paprastuoju būdu ;] Asmeniškai aš būčiau skyrybos ženklus vertęs į raidžių junginius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-04 12:52
Aurimaz
Be to, koks save gerbiantis koduotojas naudoja tarpus ir skyrybą šifruodamas? :)
Mokykloje ryškiai nei Sebastianas, nei Meškiukas nežaidė žaidimų su koduotomis žinutėmis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-04 12:12
Aurimaz
Na, pradžia gana daug žadanti. Šūdo teorija, antihumanizmas ir durnių motina. Ir kažkas miesto centre. Tik va keista, kad šitiek daug žmonių žiūri į Cezario tipo kodą ir nesugalvoja, kaip jį perskaityti. Regis, turėtų būti tame galagane bent vienas protingesnis.
Nebent nė vienas nebepamena, kokia tvarka abėcėlė sudaryta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą