Išgelbėjo

Žmogus nakties toks liūdnas ir prislėgtas,
Toks buvo kol nepažino jis žvaigždės,
Ji pakeitė gyvenimą iš lėto
to liūdnojo žmogaus nakties.

Ji suteikė tam žmogui viltį,
Įgavo jis tikėjimą savim,
Dabar gyvent geriau nei mirti,
Nes galima kažkuo tikėt.

Dabar jis eidamas gatve kas naktį
Vis pakelia dangun akis
Ir tikisi išvyst tą žvaigždę,
Kuri padėjo jam sugrįžt.

Sugrįžt padėjo iš mirties į ritmą
Gyvenimo žiauraus ir negražaus,
Bet vis dėlto geriau gyvent nei mirti,
Kentėt gyvenimą nakties žmogaus.

                  * * *

                                    Skiriu Moryliai