Moderniosios visuomenės individams, o ypač tiems, kurie prie minėtos visuomenės savęs priskirti nemėgsta, pamažu vis sunkiau darosi sekti madas. Kas dieną parašomos vis naujos, tačiau visiškai identiškos dainos pasaulį apskrieja šviesos greičiu. Manydamas, jog vakar iš pažįstamo išgirstą melodiją turėdamas telefone ar ausinuke šiandien, seka madas, toks individas žiauriai klysta. Vakarykštė daina šiandien visiems jau nuobodi, o rytoj niekas jos nebeprisimins. Ir tai net nevirsta klasika. Bethovenas, Bachas ar, galų gale, net koks nors Vivaldis, kurdami savo garsiausius šedevrus tikrai neturėjo jaudintis dėl to, kad rytoj juos aplenks koks nors pienburnis, pakeitęs vieną natą. Tačiau muzika yra mados rodiklis tik jos nesuprantantiems. Šokti galima ir į pjūklo bei smūginio grąžto taktą. Ir, tiesą pasakius, kartais minėtą muziką galima palyginti su grąžtu, išgręžiančiu mažytę skylę pakaušyje.
Vis dėlto, moderniausia mados išraiška yra, savaime suprantama, garderobas. Kiekviena savotiška era, kiekvienas dešimtmetis turi savo madas. Šiais laikais tik siurrealistai ir laisvo elgesio asmenys (nebūtinai moteriškos lyties - nebūtinai turintys lytį) nešioja prisegamas, iš žvejybai skirto tinklo suadytas kojines bei korsetus, dydžiu prilygstančius žaislinių lėlių rūbeliams. O pasipuošęs tam tikromis spalvomis ar simboliais išmargintais „skudurais“, gali būti išvadintas įvairiausiais žodžiais, kurių reikšmė labai smarkiai pakito per pastaruosius metus. Galiausiai, dabar kiekvienų metų sezonai, tarsi jie kažkuo skirtųsi nuo anksčiau buvusių, turi savas spalvas, savas garderobo detales, savas linijas. Ir nors Lietuvoje vis dažniau ryškėja žmonių pilkėjimo (ne tik dvasine, tačiau ir vizualine prasme) tendencija, net ir ta pati pilka spalva turi galybę skirtingų pustonių, apie kuriuos galima parašyti ištisus romanus. Todėl madas sekti darosi sunku. Įprastas, jomis nesidomintis individas gali tiesiog rengtis santūriai, apsiriboti iš minios neišsiskiriančiomis tamsiomis (kartais ir pilkomis - nuoroda į terminą „pilka masė“) spalvomis padailintais rūbais ir džiaugtis tokiu pačiu tamsiu savo gyvenimu.
Vis dėlto, vienas faktas, kurio dauguma tokių individų nepastebi, yra tiesiog būtinas, siekiant nebūti išvadintam spalvotu, dizaineriu ar dar kokiu nors, iš pirmo žvilgsnio įprastu, tačiau modernioje visuomenėje jau keiksmažodžiu virtusiu žodžiu. Ir tas faktas yra tiesiog akivaizdus. Visiškai nesvarbu, kiek kilogramų glaisto nešioji ant veido, ar kokios spalvos yra tavo striukė/paltas. Galų gale, nesvarbu net kas esi viduje. Svarbiausias kiekvieno save žmogumi laikančio personažo asmenybę nusakantis faktorius, yra kelnės. Tik moterims ir škotams, kurie šios mano išminties vis tiek neskaitys - sijonas/kiltas. Tiesa, ir moterys pamažu šliejasi prie kelnioutųjų gretų. Bent jau Lietuvoje, kur lietūs lyja ir skylėtų pėdkelnių tikrai nepakanka vidiniam jų pagrindinių (?) transporto priemonių - kojų - šildymui palaikyti (nesvarbu, kad savo išore jos gali užvirinti bet kurio vyro smegenis ir piniginę).
Tiesa, kelnių mados juda į priekį (o gal atgal?) kur kas lėčiau, nei visų likusių aksesuarų. Žinoma, figos lapo niekam jau seniai nebeužtenka, tačiau seni geri rock‘n‘roll laikais populiarumo viršūnę pasiekę džinsai tarsi nesensta. Jokios kitos kelnės nėra pajėgios išstumti iš mados šį nesunaikinamą rinkos gigantą. „Nesunaikinamas“ šiuo atveju yra labai tinkamas žodis, kadangi kokia kita kelnių rūšis (ar šeima) demonstruoja tokią begalinę ištvermę vakarietiškuose „meno“ kūriniuose, kur joms tenka ištverti įvairiausius išbandymus - ugnį, ledą, vandenį, metalą bei staiga pasikeičiančias jas dėvinčių veikėjų kūnų proporcijas? Dėl to ši atmaina ir išliko tokį ilgą laiką praktiškai nepakitusi, nepaveikta (ne) natūralios atrankos bei evoliucijos dėsnių.
Todėl, nors kelnės jau seniausiai nebeauga ant medžių (čia reikėtų pabrėžti, kad ir medžiagos, iš kurių jos gaminamos, labai retai beatsiranda natūraliu būdu), jas atrasti šiuolaikinėse betono džiunglėse yra kur kas paprasčiau, nei elementarų obuolį (ne Adomo obuolį, ne Ievos ir net ne genetinių modifikacijų vaisių). Jos užvaldė mūsų pasaulį, įsiveržė į pačias intymiausias mūsų gyvenimo kerteles. Jas matome parduotuvių vitrinose, televizijoje, internete, kasdienybėje. Galų gale, be jų žinios, net nueiti ten, kur ir karalius eina pėsčias, negalime. Tad ko gi jos ne mūsų dalis, ne savotiškas mobilus ir keičiamas organas, prisitaikantis prie kūno formų bei išskiriamų esencijų?
Tačiau kelnės ne visada yra tokios paprastos ir pažįstamos, kokios jos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Net ir keletą metų nešiojamos, jos gali visiškai kitaip atsiskleisti, pritaikius kitokią perspektyvą. Įsivaizduokime, jog senos, vieną kartą per kokias nors išleistuves ar šiaip laidotuves (iš esmės tai tas pats) apsiautos kostiumo kelnės kabo vienišos spintoje. Į jas pažiūrime kas dieną, imdami iš tos pačios spintos džinsus, tačiau niekada neatkreipiame į jas dėmesio. O po kelių vasarų pamėginę į jas įlįsti - nebetelpame, tačiau kišenėje atrandame užsilikusį palinkėjimą nuo buvusio bendramokslio, ar jau išdžiūti spėjusią nosinaitę, skirtą krūpčiojančios kaimynės ašaroms nuvalyti. Kokios mintys tokiu atveju ateina į galvą? Nostalgija, prisiminimai, panieka sau, nesugebėjusiam atsilaikyti prieš pagundą valgyti greitą maistą ir dėl to papilnėjusį keliais solidžiais kilogramais? O galbūt tiesiog visų šių kontekstų apibendrinimas - išvada, jog kelnės jungia mus su mūsų praeitimi, su prisiminimais, pasislėpusiais kokioje nors gilioje pasąmonės kertelėje lygiai taip, kaip pasislepia ir lygios pilvo linijos po kelių centimetrų storio šiluminiu sluoksniu.
O kokie jausmai apima statistinį veikėją, atradusį spintoje senus Armani džinsus, suplyšusius naudojant juos ne pagal paskirtį lauko krepšinio aikštelėje, tačiau per daug brangius, kad galima būtų laisva ranka nurašyti? Tokiu atveju pagalvoji, jog šiam varganam apavui teko sunki dalia tapti tokio savininko sportine apranga, kai tuo tarpu koks nors Briusas su šiais džinsais iššokęs per dangoraižio langą greičiausiai būtų išsaugojęs juos sveikus. O dėvimi Džeimso, šie džinsai taptų atspariais net ir kulkoms. Ir gailiesi, kad tokiam didingam, bene kažkokios aukštesnės jėgos sukurtam dariniui „gyvybę“ nutraukei būtent tu, o ne kas kitas.
Tačiau, kad ir kaip visa tai jaudintų, kad ir kaip tai meniška bebūtų, tai dar toli gražu ne visos kelnių galimybės. Kelnės jau tapo mūsų peizažo detale. Jos yra neatsiejama mūsų kojų dalis, dažanti gero metro (vaikų atveju kiek mažiau) storumo atmosferos sluoksnį virš kiekvieno miesto ar miestelio šaligatvio, monotoniškomis, bet tiesiog mielomis širdžiai spalvomis. Vis dėlto gražiausios jų savybės atsiskleidžia ir ne čia, ne tada, kai jos atlieka pagrindinę savo funkciją. Labiausiai akį pamalonina kabančių kelnių reginys. Ir ne šiaip pakabintų kur nors spintoje, o kabančių lauke, ant virvės (savaime aišku, jos šiuo atveju turi kaboti vienos, kadangi kartu pakabinti ir jų savininką būtų mažų mažiausiai neestetiška). Gražų, nors ir vėsų, pavasario vakarą (!), išlindęs laukan pasigrožėti bežvaigždžiu dangumi, pamatai didžiulio kaip blynas mėnulio šviesoje (iš tikrųjų šviesos šaltinis yra saulė, o mėnulis ją tik atspindi, tačiau esmė slepiasi ne čia) kabančias senas, padėvėtas ir nemažą randų bagažą per savo gyvenimą sukaupusias kelnes, ir susimąstai. Mąstai apie bet ką - apie tai, kaip plėšyti kelnes dabar turėtų būti madinga, tačiau su šiais egzemplioriais pasirodyti ne gėda gali būti tik didelių intelektualinių gabumų nereikalaujančiame darbe, apie tai, kaip gražiai jų siluetai raivosi plevenami pavasariško vėjo, apie tai, kokie neproporcingi jų šešėliai mėnesienoje, ar tiesiog apie tai, koks įdomus žmogus džiovina kelnes vidury nakties... Tada, tik šių kelnių dėka suvoki, kad šešėlį jos meta ne į tą pusę, į kurią krenta mėnulio atspindėta šviesa, pamatai, jog kažkur už kelių dešimčių metrų vis dar dega vienas (užsimiršęs, nepastebėjęs, kad kiti seniausiai miega, arba tiesiog sužavėtas tokio įspūdingo peizažo) gatvės žibintas. Ir tokiu neįprastu būdu, padedamas kažkieno stipriai nudėvėtų kelnių, atrandi ne tik netikėto peno akims, tačiau ir keistų techninių nesklandumų miestelio (miestuose gyvenantys „praktiški“ žmonės naudoja kitokius metodus kelnių džiovinimui) gatvių apšvietimo sistemoje, galinčių sukelti nemažus nuostolius savivaldybei - pradedant stebinančiai didelėmis elektros energijos sąnaudomis ir baigiant suerzintų, nemigos kankinamų gyventojų išdaužtų lempų keitimu. Tai supratęs, dar kartelį, tik dabar jau kiek rimčiau, susimąstai: gal visgi šių kelnių savininkas yra tikras genijus, galbūt tik to mums ir reikia - gal pakanka tiesiog dažniau nusiauti kelnes, pakabinti jas neįprastoje vietoje, neįprastu metu ir leisti praeiviams (jei patiems nepavyksta) grožėtis tokia išskirtine dekoracija iš pačių įvairiausių rakursų, taip atrandant ir galbūt net potencialiai išgydant šios pasaulinių madų besivaikančios, tačiau problemų po sava nosimi nepastebinčios visuomenės ydas.