Arvyduko nuotykiai Anapily

Sėdžiu. Mąstau. Apie ką? Teisingausia būtų pasakyti apie gyvenimą, nes visi man aktualūs dalykai susiveda būtent į tai. Veikla, jausmai, emocijos, santykiai, nuotaikos, galų gale mirtis. Ko gero planuoti savo gyvenimo pabaigą ne pati tinkamiausia veikla šešiolikmečiui, bet negaliu kitaip. Nesupraskit manęs blogai, aš nesišlykščiu gyvenimu, nemanau kad jis apgailėtinas ar beprasmis, tiesiog aistros tam nebejaučiu. O prisiversti vėl užkurti ugnelės, kuri manyje jau seniai neberusena tiesiog negaliu. Tad neveltui aš čia sėdžiu, neveltui mąstau. Ir virtuvinis peilis aštriais ašmenimis mano rankoje neveltui.
Apie savižudybę mąsčiau jau seniai, tiesa, daugiausia teoriškai. Visada knietėjo sužinoti koks tai jausmas nebeegzistuoti. Dievu aš netikiu, tad apie jokius sielų ir dvasių reikaliukus galite man neaiškinti, mano supratimu mirtis yra tiesiog nustojimas egzistuoti. Viskas. Anksčiau to bijojau, norėjau kuo geriau išnaudoti man duotą laiką, ištęsti jį iki begalybės, bet dabar prabėgus gal tik mažai daliai jo nusiraminau, viskas atrodo paprasčiau. Juk daugelis taip išėjo, o aš nesijaučiu niekuo išskirtinis. Vienas dūris, na gal keli, jei sugebėsiu nepataikyti į tą didelį raumenį vadinamą širdimi, juk nieko sudėtingo.
Gerai, užteks. Koks savižudis tiek filosofuoja? Tiesiog smeik! Kam tempti? Beje, įdomus faktas, nusikąsti pirštą yra ne ką sunkiau nei atsikąsti morkos, tiesiog smegenis negali prisiversti to padaryti... Na gerai, užteks svaičioti. Tvirčiau suspaudžiu peilį, net galva susvaigsta. Ne nuo spaudimo, nuo laisvės. Keista, bet niekada nesijaučiau toks laisvas, toks visagalis, kaip čia sėdėdamas su peiliu rankoje. Neįprasti dalykai išties stebina.
- Kam tau tas peilis?
Mama. Taip, planus tenka atidėti.
- Išalkau. – Nekaltai nusišypsau. – Kur duona?
- Duoninėje, kurgi dar. – Nusijuokia. – Duok tą peilį, kvailiuk, dar pirštus nusikaposi taip išsiblaškęs.
O gal neverta? Vis dėlto turiu žmonių, kuriems rūpiu, nevisi darbai dar pabaigti... Bet pažiūriu kaip mikliai švysčioja ašmenys mamos rankose ir jaučiu kaltės jausmą dėl savo neryžtingumo, toks lengvas rakandas mano rankoje taip apsunko. Reikia to imtis.
Atsistojau, priėjau prie mamos. Lengvai atgniaužiau jos ranką, vaidindamas, jog tiesiog noriu sumuštinį susitepti pats, užuot varginęs ją. Paėmiau peilį ir nedvejodamas susivariau po kairiuoju plaučiu, tiksliai taip kaip žiūrėjau internete. Nuo sviesto riebaluoti ašmenys lengvai sulindo tarp šonkaulių. Dar girdėjau mamos riksmą, pajaučiau griebia mane besusmunkantį, pajutau ašaras kaptelėjusias ant mano kaktos. Gal tai ir egoistiška, bet man išties nelabai rūpėjo. Ji kaip nors ištvers, vis tik juk dar turi mano brolį. O man čia jau nebėra kuo rūpintis, viskas jau baigta. Nieko ypatingo, jaučiausi lyg eilinį kartą užmiegąs. Tik šįkart pabusti neteks.

Ir vis dėlto atsikėliau. Jausmas kažkoks lengvas. Jokių peilio žymių tarp šonkaulių. Nei pačio peilio. Nei pačių šonkaulių. Nieko. Nieko nematau, negirdžiu, neužuodžiu, bet kažkodėl nebijau. Nejaučiu baimės, tiesiog jaučiu, kad to ko tikėjaus – neegzistavimo nesulaukiau. Na taip, aš nebetoks, jokio materialumo, visiškai nieko nebėra. Bet aš esu. Tik aš, mintys ir prisiminimai.
„Gera ar ne? “
Mintis ne mano. Iš pašalies. Ko gero tai reiškia naują pažintį. Kitas... Egzistuotojas? Negaliu pavadinti savęs, tai ko gero ir jo... to, kažkaip kitaip.
„Keista. “
„Priprasi. “
„Čia mirtis? “
„Neklausinėk kvailų klausimų. “
„Kur mes? “
„Ką aš tau ką tik sakiau? “
„Tai ką man daryt? “
„O manaisi galįs padaryt? “
„Nieko? “
„Viską. “
„Pavyzdžiui atsigauti? “
„Kad ir atsigauti. Bet daugelis neskuba. Aišku, kur nuskubėsi, kai laiką palikai toli užnugary. “
„Tai kas čia? “
„Konkrečiai čia – rinkimai. “
„Rinkimai? Ne pernelyg materialus dalykas kaip šitam... Supranti mane. “
„Ne. Jei kalbėsime apie Dievo rinkimus. “
„O toks yra? “
„Ne toks kaip iki šiol įsivaizdavai. “
„Aš išvis jo neįsivaizdavau. Man jis neegzistavo. “
„Visiems jis egzistuoja. Bet taip ir geriau, nereikės griauti senų įsitikinimų. Jis nėra toks kaip manoma TEN, negano savo pamaldžių avelių ir juo labiau neskaičiuoja kas kiek paaukoja savo bažnyčiai, mečetei, sinagogai ar dar kokiam JŲ išmislui. Jo funkcijos aukštesnės. “
„Tai kas jį tokį išrenka? “
„Visi. Ir tu. “
„Kokios tos jo aukštesnės funkcijos. “
„Tu nežinai. Ir nesužinosi. Tau ir nebūtina. “
„Tai kaip man rinkti? “
„Tu jau žinai ką pasirinksi, patikėk. “
Mano matematiko proteliui sunku suvokti visas tas abstraktybes apie kurios svaičiojo tas keistas tvarinys, bet aš stengiausi.
„Na štai, baigta. “
„Ką?! “
„Sveikiname Algį Stibauską. Tikėkimės gerai eis savo pareigas. “
„A, tai jūs čia vis dėlto vardus dar turite? “
„Ne, jis dar TEN, Arvydai. “
„Pavadinai mane vardu? Palauk, tai reiškia... “
„Tau laikas namo. “

Krustelėjau. Vėlgi keistas jausmas. Bet geras. Gera vėl jausti šiokį tokį sunkumą, nepatogumą, kaip nauja patalynė trinasi į švarią odą. Gera kvėpuoti... Ir tada Skausmas.
- Aaa!!! – Net šoktelėjau lovoje. – Skauda!
- O ko dar tu tikėjaisi? Turėtum džiaugtis kad likai gyvas, dar centimetras ir atia gyvenimėli.
- Nepataikiau? – Ištariau balsu, nor sir kaip nenorėjau to daryti, mat jaučiau tėvus sėdint šalia.
Prieš tai taip familiariai prabilęs daktaras dabar mandagiai pasišalino, palikdamas mane vieną su tėvais, kaip jau galėjau nujausti nepatogiam pokalbiui.
- Tu juk ne netyčia taip padarei?
- Ne… - Negaliu prisiversti meluoti tėvui.
- Ką mes ne taip padarėm?
- Ne, viskai gerai. Man jau geriau.
Tik dabar šiek tiek atsitokėjau. Pradėjau rimtai naudotis akimis, pamačiau priešais save rimtai susirūpinusį tėvą ir kūkčiojančią mamą. Ji atrodė baisiai, akys raudonos, aišku kad ji taip rauda jau ne pirma valanda… Žinoma, kaip dar elgtis, kai tau prieš akis pasiskersti bando vyresnėlis sūnus?
Staiga vėl sudūrė skausmas. Kartu su atgyjančiomis juslėmis atėjo ir nuovargis.
- Gal aš kiek numigsiu…
- Taip, tau reikia pailsėti, neblogai nukraujavai vis dėlto. – Tėvas neatrodė palūžęs. Na ir šaunuolis. – Tik vieną pasakyk, bandysi prisibaiginėti?
Mama dar gailiau suvaitojo, aišku kad rėkti ar piktai drausminti tėvą ji jau nebeturi jėgų.
- Ne. Man tikrai geriau.
Ir daugiau dėl nieko nesirūpindamas užsnūdau. Panašu, kad dar tikrai ne viskas. Toli gražu.