Dvasios griūvėsiai

Kai danguje pradingsta kelias,
Aš jį radau ant žemės,
Taip netikėtai paslapčia,
Taip einant gatvėje nakčia.

Kaip laikina akimirka,
Vėl pakelianti iš esmės,
Sugriaunanti pelėsį praeities,
Paliekanti griūvėsiuose nakties.

Ačiū jau sakiau, bet ir palaukti neprašiau,
Išėjai taip tyliai ir kartu griausmingai,
Kaip kad ir įskridai tu paslaptingai.
Palikai ir pradingai, lyg dar norėdamas kažko,
Bet toj gilioj kaip smegduobė tyloj…

Lyg žvėris po medžioklės kerų,
Ir kovos didelės be ginklų,
Palikai tu raudoti mane
Toje kruvinoje dėmėje.