vaikystės „žaidimai“

Buvo vasara, liepos pabaiga, pats vidurdienis. Danguje tvieskė saulė, kartkartėmis ją užstodavo pavieniai balti debesys. Gulėdamas ant stataus paupio šlaito viršaus žiūrėjau į juos, bandydamas tuose baltuose lyg pūkų kamuoliuose įžvelgti kokį nors siluetą. Žvilgsnis vis užkliūdavo už aukštai padebesyse dangų raižančių kregždžių. Apačioje girdėjosi upės šniokštimas. Šioje vietoje ji buvo sekli ir akmenuota. Pašlaitėje augantys alksniai ją užstojo, tik kur ne kur per jų šakas matėsi saulės zuikučiai atsispindintys greitoje srovėje.
Laukiau savo draugų. Šioje vietoje buvome sutarę susitikti. Šiandiena jie žadėjo man kai ką parodyti. Arūnas su Romas vėlavo, jau galvojau, kad jie persigalvojo ir savo paslapties man nebeparodys.
Praėjus kokiam pusvalandžiui po sutarto laiko, išgirdau balsus, pakėliau galvą ir pažvelgiau į tą pusę, -taip, jie ateina, -apsidžiaugiau.
Susitikome, pasisveikinome. Jie paklausė ar moku laikyti liežuvį už dantų, tada dar nežinojau to posakio, tai pavartaliojau liežuvį burnoje ir pasakiau, kad nežinau kaip. Jie buvo trim metais už mane vyresni, tad pradžioje pasišaipė, o paskui paaiškino ką tai reiškia, supratau, kad neišduoti paslapties kurią man šiandien parodys.
Nusileidome šlaito takeliu į paupį. Netoli mūsų bustinės, kurią prieš porą metų buvom įsirengę, Arūnas iš žemės iškasė surūdyjusią geležį, tai buvo minosvaidžio mina. Dar nuo karo laikų užsilikusi. Mano draugai ją rado kasdami paupio krūmuose bunkerį.
Nusprendėme ją šiandiena susprogdinti. Arūnas buvo patyręs sprogdintojas, kartą jau matė kaip sprogdina. Tad abejonių neliko, aptarėme kur tai padarysime ir iškeliavome.
Perbridome upę ir išmintais takeliais, kurie vedė paupio alksnynais, nukeliavome į slėnį esantį keletą kilometrų nuo mūsų kaimo. Nenorėjome, kad kas atsitiktinai mus pamatytų.
Slėnyje esanti pieva buvo tinkama vieta mūsų sumąnymui. Viduryje pievos padėjome miną, ant jos sukrovėme ir užkūrėme laužą. Slėptis nulėkėme ant šlaito, esančio šalia slėnio. Tai buvo puiki vieta stebėti, nes ten buvo suversti didžiuliai akmenys už kurių mes jautėmės saugus.
Taigi nulėkėme, sušokome už akmenų ir iškišę galvas stebėjome laužą. Pradžioje jis degė, bet paskui liepsna dingo, tik dūmelis draikėsi. Dar truputi palaukėme, bet liepsna nepasirodė. Tikriausiai paskubomis blogai sukrovėme laužą. Nulėkėme pasižiūrėti, laužo vidurys buvo išdeges. Dar pririnkome sausų šakelių ir iš naujo įkūrėme. Vėl skubėjome slėptis. Bet ir vėl tas pats, laužas truputi padegė ir užgeso, tik plonas tirštas dūmelis rūko iš pagalių krūvos. Arūnas liepė mums palaukti, o pats nulėkė įvertinti situacijos. Aš ir Romas ištempę kaklus stebėjome. Arūnas dar buvo pusiaukelėje, tik staiga bum-sprogo. Mes išsigande susigūžėme už akmenų.
Po keletos akimirkų atsipeikėje pažvelgėme į slėnį. Sklaidėsi dūmų kamuoliai, laužo vietoje buvo išrausta duobė. Arūnas gulėjo keistai išsirietęs ant šono. Lėkėme žiūrėti kas atsitiko. Mūsų draugas nejudėjo, jo veidu tekėjo kraujas...

Vaikučiai, nežaiskite su degtukais.