Arklidėje (a)

                Publikos nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis ir bobišius. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje sugriaudėjo:
  - Vyrai, reikalas rimtas. Manau, nesiginčysime, jog dažnas jau nesugebame tolesniu keliu sugrįžti atgal. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? – gan grubiai suimdamas mano petį klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet dažniau tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. „Arklidės“ publika mane žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų – girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. Ir dabar Maniušis nusitaikė tai pasakyti.
  -Tai va, ponai, - atsigręžęs į žmonėmis tirštesnį aludės kampą, nerimo Bronius. - Atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas.
  - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas.
  - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas! Ė, žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda bausti.
  - Kokius niekus čia paistai! Mali, mali ir nesumali, - pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
  - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau! - palingavo galva Maniušis ir tiesiog paliepė: - Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis „funda“ nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą.
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę, supylė į saują centukus ir nuėjo prie neišvaizdaus baro. Paprastai Broniaus vaišių atsisakydavau. Jo pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mano beveik dvigubai mažesnė, tačiau šį kartą man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, pagalvojau apie tai, kad jau kelintą kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Vadinasi, išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir vyksta tai, kas vyksta.
  - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta, - dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo Bronius.
  - Tomas? Aktorius? Ką jis dabar veikia? O Dzevulėliau, net nežinau - gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
  - Abu esate iš Radijo karietos.
  - Buvome. Jis – iš jos pirmo ekipažo.
  - Atmintis gerėja, Pranuci. Tiksliai gerėja. Sakiau gi- viskas susitvarkys. Pamanyk- amnezija! Ne tokius dalykus smegenys išlaiko, iškenčia. Ar nesakiau? - prisiminė mano ligą.
  Bronius apėjo stalą ir atsisėdęs priešpriešiais:
    - Sakai- buvote. Tai kad neatrodo, jog – buvote. Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę pilna gerkle: Sėsk, Broniau! Sėsk!..   Kratausi, kaip beįmanydamas, nes, kaip žinai, bijausi praeities. Todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važinėti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia natūrali, kad... brrr!!! -suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu, bet netrukus ir vėl: - Bijau važiuoti Radijo karieta, Pranuci. Ir net negaliu pasakyti - kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis – esą, buvau, gyvenau ir ten pasilikau.
  - Nelaidokime patys savęs, - nesunkiai įsiterpiau į Broniaus Maniušio kalbą.
  - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau, - atsiduso Bronius: - Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nesikartojau, dar kartą jam primindamas, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto:
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė. Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes kai jie ištuštėja, darosi slogu. Tuomet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma, - nenorėjau kenkti jo nuotaikai. - Belieka sėdėti ir kalbėti, kad ir tą patį. Suprantu, kad sapne taip ir neįsėdai į Radijo karietą.
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes.  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su anti - jėzuitu taip susikibo, kad neklausk, Pranuci.
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką anti - jėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras Burba?
    - Pranuci, betgi tu čia vėl atsiminei. Pats! Pats! - džiugiai nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: - Bet jeigu -taip, tai valio! Tegu daugiau būna jėzuitų, padedančių tau atsiminti.
  - Ačiū, Broniau. Bet regis atsimenu ir anti - jėzuitą, jeigu juo vadini daktarą Joną Šliūpą.
  - Dar kartą – valio! Tegu būna nemažiau ir anti – jėzuitų, kad tik ta prakeiktoji amnezija nudvėstų. - Ir lyg sakydamas burtą: Tabalai, tabalai, išnyk, prakeiktoji!
  Kažkas nusijuokė, o aš ir vėl padėkojau: ačiū, Broniau. 
  - Apie kunigą Burbą sovietmečiu negirdėjau, - jau lyg kitur, o ne Arklidėje, prarasdamas ankstesnį kalbos dinamiškumą, sušneko Bronius. -  Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą atmintis atgaivina visą sapną. Ir sapne Aleksandras Burba atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs  karietos kelionėje. Taigi seniai jau, a? Žiema ir šalta...