Septynios dienos rojuje

Įžanga:

Šis romanas yra tikras ir remtasi tikrais išgyvenimais, kuriuos patyriau su viena panele. Žinoma, rašiau kai dar lakiojau padebesiais, paskui atspausdinęs ir neperspėjęs nusiunčiau atspausdinta kopiją paštu... Ji liko sužavėta...

--- --- ---

Maždaug dvi savaitės atgal, buvo tiesiog eilinė diena: nuobodus pirštų spragsėjimas klaviatūra, šalia ištikima pelė su įstrigusia uodega kompiuteryje ir pavargusios akys tingiai mirksi spoksodamos į margą Interneto jūrą...

Staiga suskamba telefonas ir įkyri jo melodija priverčia mintis grįžti iš jūros platybių į dykumą galvoje. Vos pakėlęs ragelį išgirstu gerai pažįstamą moterišką balsą, kuris trykšta energija ir džiugesiu – tai iškart gražina mane į Žemę.

Pasilabinus, lyg žaibas iš giedro dangaus, pasigirsta neįtikėtinas pasiūlymas: važiuoti i Tunisą vienai savaitei su vienu labai mielu žmogučiu. Visa ką spėju pasakyti, tai tik keletas padrikų žodžių per iš nuostabos pravertą burną, į kurią būtų tilpęs arbūzas ar net du. Apsispręsti teturiu minutę, kuriai prabėgus vėl skambutis ir vis dar būdamas lengvai šokiruotas nusprendžiu, kad kodėl gi ir ne. Tariu TAIP ir toliau spoksau į monitorių nė velnio ten nematydamas, o mintys kaip pašėlusios sukasi galvoje, visos apie egzotišką Afrikos šalį – Tunisą! Težinau tik kad tas kraštas Šiaurės Afrikoje, kuriame be galo karštas klimatas, o jo krantus šiaurėje ir rytuose skalauja Viduržemio Jūra... teko girdėti, kad ten mažas, gražus ir labai jaukus rojaus kampelis žemėje...

Ilgai laukta diena išaušta ir lekiam į aerouostą. Nugara laksto šiurpuliukai, o automobilio bagažinė užkrauta mūsų lagaminais. Visgi kelionė tolima, taigi jaudintis natūralu, nors esam tikri, kad viskas bus puiku. Veiduose didelės šypsenos. Aerouoste susitvarkom dokumentus, čiumpam bilietus ir jau tupim lėktuve. Pakilimas sklandus, nors tikrai ne visų keleivių veidai ramūs. Maloniausi pojūčiai, kai lėktuvas įsuka į pakilimo taką ir įjungia reaktyvinius variklius. Šie beprotišku pagreičiu įsibėgėja ir lėktuvas jau manevruoja kiaurai debesis, o slėgio pokyčiai spaudžia prie sėdynių, ne vieną priverčia prisiminti popierinį maišelį priešais.

Kelionė ilgesnė nei trijų valandų, bet neprailgsta dėl neįtikėtinai gražių žemės vaizdų, kuriuos vėliau paslepia debesų patalai, ant kurių, regis, net bėgioti galėtum... O svarbiausia dėl žmogučio šalimais, su kuriuo iššaunam buteliuką šampano, dvi taurės – ir ką jūs manot? Šampanas danguje daug gardesnis!

Po kelių valandų, diržai vėl veržia pilvus ir pro langelius pamatom Afrikos kontūrus ir galiausiai spalvotus lopinėlius, paskui pastatus ir daug pilko smėlio aplink, o jame visur išsiskiria begalė baltų namukų.

Kaip ir tikėjomės, labai karšta, bet saulė kaitresnė ir jausmas lyg būtum pirtyje, kaista oda. Aerouostas gražus, nedidelis, stogą laiko dailios kolonos, į kurias pasirėmus tenka užpildyti popierėlį apie save ir vizito tikslą. Žinoma, atsiranda keletas žioplių neturinčių nei tušinuko nei vardo įrašyti nesugebančių.

Mūsų laimei mus visus pasitinka Novaturo atstovė ir pasižymėjusi kiekvieną turistą, siunčia į autobusą. Jame visi spirga iš nekantrumo ir jaudulio. Trys valandos skrydžio ir mes jau įkvėpėme Afrikos, odą kaitina kaitri pusiaujo saulė. Pilni autobusai turistų pajuda iš Monastyrio aerouosto ir grupelėmis išleidžia skirtinguose viešbučiuose. Pirmasis įspūdis pakeliui į viešbutį, kad gamta čia daug žalesnė nei tikėjausi, kraštovaizdį puošia begalės alyvmedžių bei palmių, nesibaigiančios platybės laukų, kuriuos tarp miestelių vagoja tik siauros magistralės.

Miestas, kuriame gyvensime, vadinasi Hamametas, kurortinis miestas ant Viduržemio Jūros pakrantės. Beriedėdami keliu, pastebime, kad iš tiesų svarbiausias jų automobilyje yra garsinis signalas, jie juo kvaksi be perstojo, o stabdžius retai naudoja – tai patvirtina gidė, kuri kaip radijas visą kelią pasakoja apie Tuniso ypatybes, kultūros skirtumus, kuriais greit įsitikinsime patys.

Po kelių valandų atsiduriame šalia nediduko, bet labai jaukaus viešbutuko „La Khalife“, kuris baltas baltutėlis su mėlynomis palangėmis – mūsų veidus nutvieskia šypsenos. Už mūsų ištikimai rieda gigantiški lagaminai, o tarpduryje pasitinka rudaveidžiai tunisiečiai. Pasirodo, retas kuris tesurezga kelis angliškus žodžius, bet bendravimas vyksta lengvai. Įsiregistruojame, sumokame už seifuką, vertingiems daiktams, pasikeičiame pinigus, vietinė valiuta – Dinaras, kurį sudaro 1000 milimų. Viena kupiūra dydžiu sulig „Lietuvos Ryto“ puslapiu.

Viešbučio interjeras be galo malonus akiai, neperkrautas, šen bei ten keletas vazų, rankdarbių – viskas iš tiesų skoninga. Maloniausia, kad viduje labai vėsu. Iš pradžių, kiek šokiruoja įkyrūs darbuotojai, kurie per daug saldūs ir landūs. Gauname maitinimo lapelius, kuriuos neiškart perprantame, bet smagu kad pusryčiai ir vakarienė jau įskaičiuoti į kainą.

Pirmoji diena išsekino, taigi daug nesidairome, tik verta paminėti, kad kambarys labai mus nudžiugino: toks nedidelis, bet toks nežemiškai jaukus ir mielas, ant sienos kondicionierius, balkonas iš kurio nuostabus vaizdas ir dieną ir naktį, netylantis paukščiukų čirškesys. Sienos baltos, mėlynos užuolaidos, guolis apklotas mėlyna antklode. Šiandienai įspūdžių pakanka, todėl miegamojo durys greit užtrenkiamos...

Vėsi Afrikos naktis užmigdo mus, jos vėsa apgaubia mus ramybe ir tyla, atsimerkus – mūsų akys susitinka, blizgančiomis akimis viens kitam palinkim saldžių sapnų netardami nei žodžio, mūsų rankos randa viena kitą, pirštai susipina ir po gilaus atodūsio abu užsnūstame nakčiai, kad ryt, vėl pilni jėgų, pasinertume į šį Rojaus Kampelį!

Pirmasis rytas išaušta nuostabus: šiltas oras ir nestiprus bet vėsus brizas šokdina mūsų miegamojo užuolaidas. Kad ir kaip gera voliotis lovoje, bet pavyksta iš jos išsiropšti ir nuskubame pusryčių, pakeliui tingiai trindami akis. Mus į vietas palydi padavėjas, kuriam paliekame lapą su mūsų atostogų data ir tokiu būdų vietos prie stalo rezervuojamos mums visai savaitei. Pusryčiai – savitarna, pats čiumpi lėkštelę ir krauni tiek kiek paneši. Įvairovė nestebina, bet pakanka – keletas bandelių, sviestas ir nuostabaus aromato kava - visiškai pakanka pradėti dieną.

O toliau prasideda pasaka, kadangi sekantis tikslas – Viduržemio Jūros paplūdimys. Šis pasirodo labai arti, maždaug 15 minučių kelio, taigi nešini paplūdimio reikmenimis greitai nukulniuojame. Mūsų galvos vos spėja suktis ratu, viską apžiūrinėdamos. Pakeliui nustebina vis signalizuojantys, pravažiuojantys taxi automobiliai. Tik vėliau sužinojome, kad taip jie atkreipia turistų dėmesį, siūlosi pavežti. Daugelis vietos automobilių nedidukai, daugiausia prancūziški, nors laikas nuo laiko praskriedavo ir prabangios mašinos, kaip ir miesto fone išsiskirdavo keletas labai prabangių namų, panašesnių į rūmus nei į gyvenamuosius pastatus. Daugiausia paprastesni namukai. Architektūra visiškai kitokia nei Europoje. Ypatingai akis patraukdavo puošnios durys, dažytos ryškiomis spalvomis. Gatvėse ne taip jau daug vietinių, išskyrus pagrindines gatves. Visur gausu palmių, alyvmedžių, kaktusų ir kitų augalų. Saulė velniškai kaitri.

Dar vienas posūkis ir prieš akis atsiveria Viduržemio Jūros platybės, horizonte dangus susilieja su jūra, vandens paviršiuje nei bangelės. Atsigręžiame vienas į kitą, akių kampučiai įsitempia nuo saulės spindulių, o lūpos iš džiaugsmo. Nebejaučiame mantos svorio ir nusispyrę šlepetes į šalis pasileidžiame link vandens. Mes abu Viduržemio Jūros paplūdimyje, toli nuo namų, giminaičių, bet taip arti vienas kito, daug arčiau nei manėme...

Pasirodo, kiekvienas viešbutis turi jam skirtą paplūdimio atkarpą, jei esi iš kito viešbučio – privalai mokėti. Mus pasitinka žmogus, kartojantis mūsų viešbučio pavadinimą ir parodo mūsų viešbučiui skirtą plotą, atnešą didelius plastmasinius gultus, perspėja kad nereikės jam mokėti. Gultai patogūs gulėti ant nugaros, bet ant pilvo labai nepatogu dėl jų kietumo ir formos, ypač vyrams. Vienas  pliusas, kad ant jų nelipa didelės skruzdės zujančios ant smėlio, labai jau primenančios žmogėdras. Dar stovi gražios pintos pavėsinės metančios šešėlį, vienintelė vieta pasislėpti nuo kaitrios saulės. Pirmasis įspūdis nepakartojamas, bet erzina vis zujantys prekeiviai, siūlantys skareles, cigaretes, vaisius ir kitką, o kas baisiausia – jokio šalto alaus! Besikepindami susigundome pasiūlymu ir už kelis dinarus gauname pora kąsnelių meliono ir du bananus. Nors, pjaustydamas melioną, vietinis prekeivis vis kartojo kad nemokamai, o po to pareikalavo triskart didesnės kainos. Dar nusifotografuojame su gražiu, jo turimu mažyčiu vežliuku, kurį matyt kiaurą dieną ir pratampo po paplūdimį. Vos gavęs pinigus prekeivis nurūksta paplūdimiu, ieškodamas kitų turistų. Mes pradedame vienas kitą tepti kremu nuo saulės, nuo jo mūsų kūnai gražiai blizga, o įkaitę lekiame į vandenį, kuris iš tiesų šaltas, bet ilgainiui pripranti, be to vanduo daug sūresnis nei Baltijos Jūroje. Pats paplūdimys gana švarus ir nei į kairę nei į dešinę nematyti jo pabaigos. Toli horizonte jūroje, dideli laivai primenantys piratų laivą iš filmo...

Pirmą dieną ilgai neužsibūname ir grįžtame į viešbutį. Saulė nuvargino kūnus, todėl nutariam nueiti dar į baseiną vidiniame viešbučio kieme. Ten nuėjus, burnos prasižioja iš nuostabos: nuostabus, didelis baseinas, aplink švaru ir tvarkinga, begalė žalumos, gultai, pavėsinės, linksmai klykaujantys žmonės, gražūs vijokliai apraizgę viešbučio sienas žydi dangiškais žiedais. Linksma žmonių grupelė žaidžia vandensvydį. Šalia, stalo tenisas, kurį labai mėgstu. Dūkstame žaisdami vis užmirštame rezultatą, bet ne jis svarbiausias mums, net nepastebime kaip greit pralekia laikas.

Dar kelios valandos čia ir iš vienas kito žvilgsnių suprantame, kad iš tiesų atsidūrėme rojuje, mūsų rojuje.
Dar vienas nuostabus rytas Afrikoje, dar kartą atmerktos užsimiegojusios akys, saulės spinduliai pro langą, paukštukų trelės už jo, o priešais mane – nuostabi mergina, kol kas užmerktomis angelo akimis, kurioms atsimerkus, kambarys dar labiau nušvis, rytas bus dar mielesnis, o ištartas „Labas Rytas“ vėl nutvieks mūsų veidus šypsenomis visai dienai.

Pusryčiaudami prisimename vakarykštį vakaro šou viešbutyje: jis prasidėjo apie 21h, iš pradžių dalis vaikams, kurio metu vedėjai šoko pagal muziką, kvietė vaikus ir suaugusius į sceną, lakstė tarp stalų, dūko. Po pusvalandžio programa suaugusiems, bet niekas nekreipė dėmesio į čia pasilikusius vaikus. Šįvakar „Komedijos Šou“. Po jo mūsų gerklės liko pravertos iš nuostabos, taip pat ir greta sėdėjusių lietuvių. Vyko keletas vaidinimų, primenančių spektaklį, bet esmė buvo ta, kad viskas buvo perdėta iki pasišlykštėjimo: vyrai persirengę moterimis, vaikais, daug šlykščių scenų, vienoje iš jų grojant muzikai vienas veikėjas paėmė kitą ant rankų, šis perrengtas moterimi-prostitute. Taigi tas veikėjas paėmęs „ją“ ant rankų, grojo lyg instrumentu, braukdamas per kūną rankomis, per visas vietas, o labiausiai per genitalijas ir ne teatrališkai, bet tiesiog šiurkščiai ir šlykščiai, nenustebčiau jei ir skausmą sukeldamas – buvo tikrai baisus vaizdelis, po to porą vakarų net nėjome į šiuos šou! Na, jei mėginta šokiruoti – jiems pavyko su kaupu!

Šiandien po pusryčių ilgai negaišdami lekiame i paplūdimį, pakeliui porcija ledų ir keletas saldžių bučkių šaltomis, ledų skonio lūpomis.

Ar būna skanesnių ledų nei nuo Mylimosios Lūpų? NE!

Dieną praleidę paplūdimyje, nusprendžiame lėkti į Mediną, tai tarsi kiekvieno miesto centras bet ne tik prekybinis bet ir religinis.

Einame, juokiamės, bėgame, žaidžiame, fotografuojamės – visa tai pakeliui į Mediną, pėdomis mindami pajūrio smėlį, palikdami savo pėdsakus, meilius užrašus lazda ant smėlio. Labai gera jausti šaltą jūros vandenį pėdomis, šiltą vėją ir vienas kito rankas. Užtrunkame, bet esame patenkinti labai. O dar tos mūsų šypsenos! Tie mūsų krykštavimai, nuaidintys per paplūdimį, į dangų, tolyn į jūrą...

Medina, apsupta ir išraižyta aukštų sienų ir pilna siaubingai siaurų praėjimų, visur vien tik turgeliai, gatvės prekeiviai, blizgančios ir žvilgsnius traukiančios prekės, suvenyrai, pasirinkimas grandiozinis. Prekeiviai perdėtai įkyrūs, lenda į akis, siūlo prekes, kviečiasi užeiti. Užėjus, tikrai nelengva išeiti, užstoja išėjimą, neužsičiaupdami bamba, kažką nupirkus dar ir dar kažką perša. Kainos turistams siaubingai užkeltos, bet įpratus ir netingint derėtis, ilgainiui nusileidžia. Paklausus skarelės kainos, šūkteli kad ši kainuoja 25 Dinarai, po kelių minučių derybų, prekeivis sumažina kainą keletu Dinarų, bet mums nusisukus eiti, dar ją mažina, kol galiausiai, skarelę nusiperkame už 5 Dinarus. Ir panaši situacija kiekvienoje vietelėje, reikia derėtis arba eiti kitur. O visi prekeiviai lindėdami už prekių lyg vanagai, žvilgsniais stebi kiekvieną besiartinantį turistą. Be to, bevaikštant Medinos siaurais labirintais tikrai buvo neramu ir dėl saugumo. Bet viskas baigėsi be didesnių problemų. Dar vienas kuriozas, kai nusivylęs pardavėjas, matydamas kad nieko nebepavyks mums įsiūlyti, iš tamsaus savo parduotuvėlės kampo ištraukia dėžutę pilną mažyčių, gražių gyvų vėžliukų, kurie čia matyt jau ne vieną mėnesį užkišti – nuo tokio vaizdo net širdis suspaudžia. Spjauname į šią vietą ir lekiame kuo toliau. Nusiperkame suvenyrų, kaljaną bei dar keletą gražių smulkmenų.

Po tokių įdomybių, neatsigręždami skubame į viešbutį, tik šį kartą jau gatve, o pilni krepšiai pirkinių vargina mus. Gatvė besitęsianti palei vandenyną, todėl visą kelią dešinėje girdime jūros šniokštimą, čia pat didelės palmės, kaktusai, kita žaluma ir mes, du gražuoliukai skubantys i savo viešbutį, meiliai susikibę rankomis, kartais prisėsdami ant suoliukų atsipūsti, bučkis, kitas ir vėl į kelią. Vos nepasinaudojame taxi, kai visai šalia viešbučio kojų nebepavelkame, o kad mes beveik vietoje mums pasako geras taksistas, patys buvome orientaciją praradę, manėme kad dar daug eiti. Po šios kelionės griūname ilsėtis.

Mano merginai besnaudžiant, išsliūkinu į miestelį ir grįžtu su kilogramu jos dievinamų braškių, tai ją visiškai pradžiugina, ir po kelių sekundžių nuplautos braškės patiekiamos į lovą...

Vakarėjant, pailsėjus, nesileidžiu į viešbučio barą nusipirkti alučio, čiumpu porą buteliukų ir išsirenku tunisietišką vyną. Po kelių akimirkų, mano gražuolei besivartant lovoje, pasigirsta beldimas į duris, pro jas įeinu ne aš, o padavėjas, nešinas padėklu, ant kurio vynas ir dvi taurės. Ji labai nustemba ir nudžiunga, visa net nušvinta. Padavėjas viską išrikiavęs pasišalina, o aš uždaręs duris, atsuku rausvąjį vyną, ir paduodu taurę jai. Ji už tai padėkoja dangiška šypsena. Vėliau su braškėmis ir vynu persikeliame į balkoną, ištiesiame kojas, sudaužiame taurėmis ir ilgą, vėsoką vakarą praleidžiame ten, susisukę į pledus, šnekučiuodamiesi apie viską... kiekvieną sakinį užgerdami vynu ir užkasdami kvapniomis tunisietiškomis braškėmis...

Dar vienas ilgas ir tingus rytas, leidžiantis mėgautis vienas kito žvilgsniais, prisilietimais ir bučiniais. Paskui trumpa kelionė į pajūrį ir mūsų kūnus vėl kaitina saulė. Nuo kaitros vėl ir vėl lekiam pliuškentis į vandenį, vėl tepame vienas kito kūnus kremu nuo saulės. Gulint ant gultų vis lenda kažkokie baisūs, pikti skruzdėliukai, o gal jiems tiesiog patinka skristi nuo mūsų sprigtų. Paskui mus aplanko netgi paukštukas, nutupia po pavėsine, pakalbina mus mums nesuprantamu čirškimu, papozuoja nuotraukoms ir vėl dingsta.

Pasibaigus dienos karščiams, pailsėję, einame į miestą pasidairyti. Nuo mūsų žvilgsnių neatitraukia vietiniai gyventojai, nes visgi akivaizdžiai matosi, kad esame turistai. Ypač seilę varvina vietiniai vyrai, matydami mano seksualią draugę, per daug nepridengta drabužiais ir žaviai spindinčia, įdegusia oda. Ilgainiui tai ima erzinti, o bepraeinant pro vietinių mergaičių būrelį, šios akivaizdžiai pradeda šurmuliuoti ir kažką piktai burbuliuoti, bet apsieiname be incidentų.

Prisiperkame krūvą maisto, kurį sukirsime vakare. Nemažai yra ir mums prieinamų prekių Europoje, tik čia jos išgražintos vietiniais arabiškais hieroglifais, kartais net sunku suprasti, kas pakuotės viduje. Žinoma mūsų pirkinių krepšį aplanko ir daug įvairių vietinės gamybos saldumynų, keletą atidedame į šalį, kad namiškiams parvežti lauktuvių. Kadangi neturime įrankių, vakare valgydami išrandame naują būdą maistą paimti – konservus kabiname traškučiais, ir visai neblogai pavyksta!

Ši diena mums poilsinė prieš rytdienos išvyką piratų laivu. Todėl nuotykių neieškome ir nutariame pailsėti, o savo brangiąją nustebinu mažu siurprizu, į lovą atnešdamas mėtų arbatos puoduką su mėtos lapeliu viduje, beprotiškai skaniai kvepiančiu...

Išgėrusi šią arbatą ji užmiega kaip angeliukas, o aš nebežadinu jos ir šalia atsigulęs, užmiegu stebėdamas jos nuostabų veidą, jai to net neįtariant...

Šiandien po pusryčių mūsų laukia labai įdomus užsiėmimas – kelionė piratų laivu, Viduržemio Jūroje! Ryte susėdome į autobusą ir per atvirus langus vėjui gairinant mūsų veidus, siauromis Tuniso gatvėmis nušvilpėme iki uosto.

Ten mūsų jau laukė keletas laivų. Jie buvo labai dideli ir primenantys laivus iš filmo „Karibų Jūros Piratai“. Daugeliui net burnos atsivėrė juos pamačius – laivai lyg išnirę iš tų laikų, kai jūrose plėšikavo piratai. Pasiruošėme savo turimus ginklus – fotoaparatus, kameras ir po kelių akimirkų, jau tilteliu trepsėjome į laivą, kuriame mus pasitiko patys piratai – gerai pasportavę vyrukai, išsipuošę kaip tikri jūrų plėšikai: skarmalai, grandinės, kardai (plastmasiniai) ir t. t. Vietoje jie nenustygo, o karstėsi burių stiebais, šūkavo, mojavo ginklais. Atsišliejus nuo kranto iš garsiakalbių pasigirdo iškilminga muzika ir trys gigantiški laivai, pilni turistų atsidavusių į piratų rankas, išplaukė į jūrą. Buvo nepakartojama – stovėjome denyje, vėjas gairino veidus, grojo muzika, o aplink zujo piratai.

Ramiai stovėti ilgai neteko, nes vienas piratas puldinėjo su kardu ir leidosi fotografuojamas, kam pačiupęs už karčių, kam peiliu rėždamas gerklę – nė vienas įkaitas nebuvo pamirštas. Kitą akimirką jau visi šokome ir darėme įvairius judesius ir gestus, vadovaujami piratų. Po poros valandų laivai sustojo ir buvo galima maudytis Viduržemio jūroje, tiesiai iš laivo, o ir diena pasitaikė nepakartojama – karšta ir tik jūros brizas kažkiek vėdino odą. Po maudynių buvome sustatyti į eilę ir kiekvienas gavo davinį skanaus maisto: gabalėlį keptos mėsos, keletą keptų žuvyčių ir daug daržovių. Buvo skanu, nes nuo įspūdžių jau senokai skrandžiai giedojo piratų dainas. Galiausiai dar ir braškinis desertas, kurio po tris porcijas sukirtom. O grįžtant atgal ir vėl žaidimai, šokiai, šūkavimai. Keletas merginų buvo susodintos aplink didelį vandens indą ir piratui bekalbant burtažodžius turėjo įdėmiai stebėti vandenį. Taip jas užliūliavęs jis stipriai tekštelėjo ranką per vandenį ir visų merginų veidai buvo šlapi šlaputėliai – smagu buvo stebėti. Grįžtant atgal visų veidai spindėjo šypsenomis o kūnai pavargę ilsėjosi nepatogiose autobuso sėdynėse.

Sėdėjome šalia vienas kito, jos galva ilsėjosi ant mano peties, galėjau užuosti jos plaukus – buvome pilni nepakartojamų įspūdžių, abiejų akys degte degė – dar vienas nepakartojamas mūsų patirtas nuotykis. Vos susižvalgę iškart šypteldavome, pasikeisdavome bučiniu, giliu atodūsiu ir vėl stebėjome kelią, tirpstantį po autobuso ratais... Visi šie įvykiai tik dar labiau mus suartino, stiprino potraukį ir tą jausmą vienas kitam, užgimusį kažkada visai netyčia susėdus šalia vienas kito universitete, apsikeitus keletu nekaltų juokelių...

Viešbutyje palepinome mūsų skrandžius be galo sočia ir įvairia vakariene, neapsieita ir be desertų, kurių kas vakarą devynios galybės, o mūsų padavėjas netgi papuošė mūsų stalą gėlėmis ir žinoma pats tai paminėjo vos tik mums užėjus i restoraną. Jis neaukštas vyrukas, tamsus ir storuliukas – taigi praminėme jį meškučiu. Nors jo aptarnavimas be priekaištų, už ką padėkojome arbatpinigiais. Po vakarienės nulėkėme į miestą ir prisipirkome krūvą vaisių, kuriuos godžiai sudorojome gulėdami lovoje.

Vakaro programoje vedėjai gražiai apsirengę šoko įvairių šalių nacionalinius šokius – reginys tikrai buvo puikus ir skoningas. O mes prie savo staliuko, jau be įprastų kokteilių ir alučio, užsisakėme kaljaną. Deja, jis nenustebino, nors ir didelis jis nebuvo perpildytas tabako ir neilgai tesmilko, bet vis tiek buvo įdomu.

Kad vakaras mums neprailgtų ir mūsų akys dar labiau žibėtų, man pamojus ranka, padavėjas ant mūsų stalo uždegė žvakę, kuri visą vakarą ryškiai degė ir atsispindėjo mūsų didelėse žydrose akyse, kol galiausiai nusprendėme, kad laikas grįžti į mūsų meilės lizdelį, 205-jame kambaryje...

Dar vienas ilgas ir tingus rytas lovoje, vėjo vėdinamame kambaryje. Ir pabudinimas, kokio dar neteko patirti gyvenime. Buvau pažadintas be žadintuvo pagalbos. Kūnas virpėjo iš malonumo, miegai buvo išblaškyti, bet patiriamas malonumas tiesiog neleido atmerkti akių... Norėjosi, kad tai niekada nesibaigtų arba kartotųsi ir kartotųsi.

Diena paplūdimyje buvo smagi, ypač kai prasidėjo imtynės smėlyje, varžybos kas daugiau smėlio iškapstys, teko keletą kilogramų nešti ir glaudėse, po gero apšilimo, dziudo pamokėlės. Vėliau, kvailiojimai vandenyje ir mėginimas išsiplauti smėlį iš ausų ir kitų vietų.

Kaip taisyklė, po pietų vėl pasivartymas lovoje, poilsis bei ilgas žiūrėjimas į vienas kito akis. Po kelių valandų beldimas į duris ir vietinis tunisietis įneša mums dar šiltą, garuojantį Skarabėjų. Taip čia vadinasi bandelė prikimšta skanios mėsos su daug daržovių. Amerikiečių mėsainio atitikmuo, bet skonis tikrai nuostabus ir lenkiantis amerikietišką šlamštą devyniomis myliomis. Mano Mergina aikteli iš nustebimo ir drauge greitai sukertame šį skanumyną. O jos paklaustas papasakoju kaip viskas buvo. O buvo taip. Maždaug dvi valandas atgal ji nusprendė atsipūsti, o aš išbėgau į parduotuvę suvenyrų. Ten besidairydamas, pamačiau vietinį žmogėną kemšantį, taip vadinamą, skarabėjų. Žinoma, nesusilaikęs priėjau ir paklausiau kur tokį gauti. Šis atkirto, kad jei noriu, jis galįs sulakstyti ir atnešti man tokį. Sutarėme kainą ir jis jau pakeliui. Jo taip ir nesulaukęs grįžtu į savo kambarį pas savo Meilutę ir nė žodžio apie sumanymą neišduodu. Be abejo, pardavėjui pasakiau kuriame kambaryje gyvenu, kad mano tiekėjas mus rastų. Po keliolikos minučių barbenimas į duris ir didelės nustebusios mano draugės akys. Tunisietis skrupulingai atiduoda visą grąžą ir davus jam kelis dinarus laimingas pasišalina iš mūsų kambario, o mūsų skrandžiai lieka pamaloninti.

Sekanti diena prasideda labai įdomia nors ir varginančia kelione autobusu į Tunisą, Tuniso sostinę, kuris jau labai primena Europietišką didmiestį: daugiaaukščiai pastatai, šiuolaikinės parduotuvės, švarios ir tvarkingos gatvės. Tenka aplankyti ir Mediną – šventovę mieste. Visur begalės prekeivių, ypač jiems skirtuose turgeliuose, kur praeiti sunku, pirkėjams vos siauras takelis tarp siūlomų gėrybių, o ir patys prekeiviai galimus klientus vos ne už parankių traukia arčiau prekių. Čiulba, ko gero, visomis pasaulio kalbomis, pasakius, kad iš Lietuvos sugeba kartais net keletą lietuviškų žodžių sumegzti. Ko tik nepadarytų dėl kelių dinarų. Įpusėjus dienai, vizitas į muziejų, paskui nuostabūs savitarnos pietūs viešbutyje, kur prisikertame kaip barsukai.

Autobusas laukė šalia, o belaukiant bendrakeleivių šaltas brizas nuo jūros kedeno mūsų plaukus, šaltukas vertė vienas kitą vis labiau spaustis artyn, susidurti nosytėmis, pasitrinti jais ir galiausiai mūsų lūpos vėl ir vėl susiliedavo ir tapdavo nebyliomis. Užsimerkus – Mums laikas sustodavo.

Antroje dienos pusėje aplankome Antonijaus Termas, senovės romėnų pirčių kompleksą, įspūdingas statinys, kad ir kaip suardytas laiko ir plėšikų vis dar alsuoja senovės dvasia. Neaplenkiame ir Birsos kalno, ant kurio sakoma, pradėta statyti Kartagina, vėliau keletas minučių Kartaginos muziejuje.

Ilga ir varginanti diena atsiperka neišdildomais įspūdžiais, o vakaro šou verčiantis iš kojų – Mis Rinkimai! Gražuolių, deja, netenka išvysti, nes dalyvės iš publikos pakviestos moterys, kurios nebent tinkamos žmonėms juokinti. Na humoras yra humoras, bet kai stora moteris verčiama scenoje nešti kiaušinį ir giedoti kaip višta – viskas ir vėl šokiruoja, nekalbant apie kitas akrobatines užduotis. Patiko užduotis, kai kiekviena iš dalyvių turėjo surinkti kuo daugiau drabužių iš publikos. Ir iš tiesų nemažai jų iškaulijo, pasak ko, pusė žiūrovų sėdėjo pusnuogiai. Patys tapome šou dalyviais.

Kas vakarą buvo žaidžiamas Bingo, vis tikėdavomės prizų ir galiausiai, šįvakar, paskutinį vakarą Tunise – Mums pavyko laimėti! Didelį būgnelį ir žaislinį kupranugariuką su raiteliu. Mano Šaunuolė net švyti iš laimės. Abu laimingi grįžtame į mūsų kambarį Nakčiai.

Paskutinis mūsų pusdienis čia, todėl draugiškai nusprendžiame atsisveikinti su jūra, kuri mums buvo tokia rami ir gera. Prie jūros labai nustembame, nes pirmą kartą ji visa šėlstanti ir banguojanti, o į krantą dūžta didelės bangos. Lyg būtų nepatenkinta, kad mes išvykstame. Visa tai mus dar labiau nuliūdina o ir taip nesinori palikti šio rojaus kampelio, tapusio Mūsų Rojaus Kampeliu savaitei, kurios niekada nepamiršime... ir manau kartosime, tik gal kitoje vietoje.

Bet tuo mūsų nuotykiai ir kelionės tikrai nesibaigs, čia tik viena iš jų, pati pirmoji, kai dar net nebuvome pora, bet beprotiškai suartėjome, dar labiau supratome vienas kitą, dar labiau tapome artimi. Be abejonės Mūsų dar laukia kelionės ateityje, į kitas šalis, ir galbūt ne tik atostogoms, bet ir ... gyvenimui...

Ačiū Tau, už tą paskutinės minutės pasiūlymą ten vykti, kuriam apsispręsti man užteko dviejų minučių!!! Tik dviejų minučių, kurios nulėmė galbūt visą mūsų likusį gyvenimą...

Tikra Meilės Istorija Iš Tuniso

Mūsų
Ypatingai
Laimingos
Ir
Užburiančios

Tuniso
Atostogos
Virtusios
Euforija

Jonas Keturka
2008-10-20