Ledai

Grįžus į tamsų butą mane pasitinka ant stalo mirksinti kompiuterio lemputę, pranešanti, jog mano ryšys su išoriniu pasauliu dar nėra visiškai nutrūkęs. Nugarą ir sėdmenis minkštai priglaudžia odinė kušetė, nors kojos vis dar dilgčioja nuo ilgos kelionės namo. Monitorius ir cigaretė. Rūkan tamsoje į galvą pradeda lysti kvailiausios mintys, bet visos jos apsistoja ties tomis keliomis egzistencinėmis idėjomis, kurios kiekvieną žmogų persekioja nuo jo gimimo. Meilė. Priežastis. Svajonės. Laimė.

Vaikystėje turėjau svajonė – vasarą pardavinėti ledus. Matyti nuolat besišysančius žmones, parduoti jiems gabalėlį laimės. Kvaila, tačiau mes retai pastebime savo laimę. Ji tarsi rūkas užklojęs mus – matoma tik iš toli. Deja kiekviena svajonė turi savo psichoanalitiką, kuris „sugražina“ tave į realybę. Šioje realybėje aš netapau ledų paravėju. Kompiuteris svajingai užgroja dainą, kuri man beprotiškai primena tave.

Pavargusios smegenys pradėjo automatiškai uždavinėti neatsakomus savianalizės klausimus – ar aš pasieksiu ką nors šiame gyvenime? Ar aš priklausomas nuo sekso? Ar aš turiu problemų su gėrimu? Ar tai ką jūs matote iš tikrųjų esu aš? Ar tai ką aš matau iš tikrųjų esu aš? Žmogų kuris sugalvojo retorinius klausimus reikėtų pakarti. Jie kaip mineralinis vanduo skęstančiam – tiesiog pamaiviškai erzinantys. Stiklinė šalto vandens laikinai permeta smegenų darbą link skrandžio. Ach tas tavo beskonis pyragėlis.

Įsijungus serialą ir išjungus smegenis pasaulis atrodo paprastesnis, suprantamesnis. Susapnavau, jog nusipirkau ledų. Atsikėliau labai laimingas.