Pažadėk

Baisu, kai dėl prarastos meilės esi pats kaltas... dar baisiau, kai tenka vaikščioti po griuvėsius ir prisiminti toje vietoje anksčiau besipuikavusius rūmus, kuriuos kažkada vadinome gyvenimu. Mūsų gyvenimu... Žiauru? O gal pats gyvenimas yra žiaurus? Hm... esu tik žmogus. Žmonės sugeba būti žiaurūs. Tokie jau jie yra. Tokie esame mes. Kiekvienas iš mūsų. Tačiau nepaisant polinkio į griovimą, mes sugebame kažką ir statyti, kurti. Tačiau man neužtenka vilties, kad gal viskas pasikeis... kad galbūt, tik galbūt,  čia mano laimė... man reikia atsakymo į klausimus... man reikia tvirto „taip“...
Ar sugrįši, kai mano akyse matysi baimę? Ar pajėgsi pirmas ištarti atleisk, nors jei ir būsime kalti abu? Arba tik aš? Ar galėsi man nusišypsoti, kai ašaros veršis pro kraštus iš pačios širdies gelmių? Ar pajėgsi atlaikyti ne vien tik savo, bet ir mano rūpesčius ir skausmą? Ar pajėgsi, norėsi dalintis savo našta? Ar būsi šalia, tada, kai man tavęs labai reikės? O kai aš valandą laiko kvailai ant tavęs rėksiu, kaltinsiu dėl nebūtų ar būtų dalykų, verksiu, norėsiu išeiti... išeiti ir niekada nebegrįžti... ar ir tada manęs nepaleisi, sulaikysi? Ar pažiūrėsi man į akis ir nuo širdies pasakysi, kad myli
mane ir to pakanka, kad viską pajėgtume kartu įveikti?..
Taip?.. nebetikiu...