Poetavimo autorefleksija

Atėjo ruduo, kurio metu mieste negalėjau
rašyti eilėraščių: likimas man uždėjo
matinio stiklo akinius ir praregėdavau
tik ištrūkęs į gamtą prie ežero ant liepto.
Tas pats ežeras sugulė į eilėraščius,
bet kiekviename iš jų buvo vis kitoks.
Ežerą, nendrynus, dangų ir mišką tolumoje
minkiau tarytum vaško gabalėlį: jis nuolat
keitė formas ir kvepėjo tai gėlynais,
tai dumblu, tai sukritusiais medžių lapais.

Lapkričio gale išblukęs ežeras priglaudžia
žvilgsnį ir atmintis atgaivina pavasario,
vasaros ir ankstyvo rudens spalvingus vaizdus
ir kloja juos ant pilkšvai vienspalvio reginio,
kurį pagyvina tik ančių krykštavimas tolumoje.
Paskutinės rudens dienos prieš prasidedant
kalendorinei žiemai savo niūriu kraštovaizdžiu
verčia trauktis į save ir įsižiūrėti į Pradžią,
kuri atsiveri kai įveiki prisirišimą prie spalvingų
gamtos pavidalų, virpančiai džiuginančių regą.

Pilkšvas peizažas temstant, nusimetęs visas
spalvas ir kvapus atliepia bemintį sąmonės būvį
ir aš lyg lapus nusimetęs mintis ir išgyvenimus,
visiškai tuščias ir drauge pilnas medituoju ežerą,
kuris šiais metais buvo rašymo iš natūros partneris.
Ežero vaizdus, rašydamas eilėraščius minkiau
tarsi vaško gabalėlį, kuris šįvakar netikėtai atvėrė,
kad gamtos spalvų kaleidoskopas pridengia Pradžią,
kuri keičiantis vaizdams ir kvapams išlieka ta pati.
Visatos ištaka veriasi nusimetus žaižaruojančias mintis.