Gražuolė ir gražuolės

Retas Makdonalde sėdi ryte. Ne taip gėdinga, kaip baras ir dienos pradžia su bokalu, tačiau visų veidai čia paniurę, nusivylę ar tiesiog nepabudę. Saldžiais pyragaičiais moteris malšina neviltį, berniukas kareiviuko žaislu skaidrina rutiną, o studentas su kava delnuos it ežys susiretė, kaip įdomiai skaitė knygą. Aš – ne išimtis. Sėdėjau purvinas, suprakaitavęs, riebaluotais plaukais. Moralinės pagirios – tai jausmas it būtum teisiamas už viską iš eilės, įskaitant ir laimę ir bėdą. Jų nei gėrimais nepapirksi, nei pavyzdingu elgesiu.

Tiesa, savo bėdą kartą buvau labai gražiai aprengęs. Sena ir raukšlėta ji, stati šukuosena visai iš mados išėjusi, sąmojis ir tas tapo nuvalkiotas bei nuobodus. Tad nusprendžiau papuošti vienintelę savo nelaimę, kaip čia liksiu ja nepasirūpinęs. Apvilkau tamsiai melsvą suknelę, ilgą ir priglundančią prie kūno, įvėriau spindinčius auskarus ir pakvepinau švelniais kvepalais. Išmokiau kelis prancūziškus žodžius prie taurės vyno viešumoj.

Tačiau mano bėda – tai ne moteris, šiandien, po kelių mėnesių ją išspausdino „Šiaurės atėnai“, bet man ji tebe-gėdinga. Gėdyjuos ne senų jos raukšlių ir tamsių paakių, ne praretėjusių plaukų ir net ne žodžių, kuriuos ji taria lėčiau nei kiti ir mano draugai bei pažįstami turi ištempti ausis. Gėdyjuos visų tų puošmenų, rūbų, kuriuos jai pirkau, perlų vėrinio, kurio neminėjau. Išbalusiu veidu jai kabinau jį ant kaklo, nes nevalgyt turėjau savaitę, todėl man šiandien ir gėda.
Purvinas ir prakaituotas sėdžiu Makdonalde, valgau, nors ir ne savaitę, bet sočiai. Net nežinau kiek to norėdamas. Tam tikra prasme mes panašūs. Abu primenam man kekšes, gašlūs, kišantys kūną pirmiau savo dvasios laikui dar neatėjus. Paskui ją laksto tik vyrai, keliantys man bjaurastį, paskui mane – kvailos ir nereikšmingos mintelės.

Jos išlenda iš už užkandinės stalo ir skuba ratu susėsti aplink mano vienkartinę stiklinę. Mirko kokakoloj kojas, šnekučiuojasi, taškosi, plepios namų šeimininkės, neužsičiaupiančios niekada ir tuo vedančios iš proto.

Polinkis mąstyti visur ir visada ilgainiui tampa liga. Mintys sekioja paskui kaip katės paskui tas benames moteris, kurios rūpinasi visais gyvūnais iš eilės išskyrus savimi. Jos nepalieka jautrumo ir intymumo akimirkomis, nepalieka net velniškam nuovargiui apėmus beilsintį kūną. Supanašėja, suvienodėja, praranda konkretybę ir galiausiai nebemoki jų įvardinti. Žmonės klausia, ką tu galvoji, o galvoje tesisuka pavienės šiukšlės ratu. Savartynas ta mano sąmonė ir bomžas aš joje gyvenu.

Makdonalde ilgai neužsibuvau, ne už ilgo turėjo važiuot mano traukinys. Laukiamajam, kaip ir visada kupinam įdomybių, vienas tėtis siūlė baltarusiško samagono. Iš visų jo vaidmenų, statusų, darbų, kuriuos jis dirbo, ir net labiau už pijoko vardą, kurį pats sau lipdė, labiausiai jam patiko „tėtis“.

Mat jo dukra studijavo Vilniaus pedagoginiam universitete, ne prestižiniam, jo žodžiais tariant, na, bet argi ko daugiau reikia. Svarbu ji patenkinta, atsakingai besimokanti, tėčiui laiko sunkiai berandanti, bet tai galima suprasti. Anas gi pijokas, svarbu, kad ji patenkinta. Būna ir blogiau nei pijokas, vat narkomanas – tai jau nieko nebepadarysi, nebėra žmogaus. O pijokėlis tai ką, tokį ir užjaust galima. Juk nereikia pykt, tegul sėdi ji bendrabuty ar net bute, tėčiui ir žinot užteks. Tėtis gi gali ir traukinio bendrakeleiviams pasipasakoti. Apie pasididžiavimą ir girtuoklystę, apie prestižą, būtų jis viską gal ir dukart paminėjęs, bet akimirką sustojo. Pažvelgė už manęs kiek pasimetęs it ką tik pabudęs ar sekundei prablaivėjęs.

- Ko tos žiurkės paskui tave sekioja?
- Nori, keletą padovanosiu?
- Už dyką?
- Nu.
- O su samagonu tinka?
- Ne valgyt, mylėt reikia, idiote.

Lyg paskutinis vargšas susirinkau jas į nedidelį savo glėbį. Kelias pamečiau, tad turėjau pritūpti jau triskart. Taip pasileido surišti plaukai, įplyšo kelnės, kaktą vėl išpylė prakaitas. Įsižeidusiu žingsniu nuėjau, eisena primindamas aikštingą moterį. Ir dabar man savęs gaila ir gėda.

Papasakosiu dar vieną trumpą epizodą. Vilniaus universiteto filologijos fakulteto bažnyčioje vyko bardų vakaras. Andrius Kulikauskas užbaigė ilgą hipsterių studentų maratoną. Garbanoti plaukai ir barzda švytėjo it pilka saulė tiesdamiesi į visas puses. Jis dainavo apie beribį dangų, apie buvimą nerūpestingu, apie negandas, bet ir tai tik pamirštas.

Niekada to nejaučiau, net sėdėdamas išilguose Dievo namų suoluose, juoba spausdamas kelius nepatogiai arti. Po dieviškais skliautais, tarp šimtamečių kolonų? Tarp šventųjų skulptūrų ir dorų jų veidų? Jaučiausi savo gyvenime laimingu, net dabar aš laimingas, bet velnias vienas, net jis matyt nežino, ka reiškia būt nerūpestingu. Kai nei viena suknista žiurkė, nė viena mažiausia mintelė, joks rūpestis, joks vargas, jokia it kekšė su perlu vėriniu bėda ir jokie vyrai, keliantys bjaurastį, neklibina galvos. Niekas. Toli gražu tai nepanašu į mirtį, tai rytai, kai tik man priklauso beribis dangus, sukišęs po žiurkę jiems į burną likčiau ramus... Nerūpestingas.

- Aš galiu ir pasaugot, jei nori.

Jis nuoširdžiai nori papasakot savo gyvenimą, kad tik kas klausytų. Bet neranda žodžių, nežino, kur pradėti. Prisipylė samagono kamštuką į mano sveikatą, čia tik pirmam sakiniui, tik pirmai minutei. Tik šįkart, tik akimirkai. Tik drąsai, ne prasmei. Jis pats pijoku save pavadino, tik šįkart, ne dažnai gi. Tik sudrėkins gerklę vos lašeliu, idant rankos nedrebėtų. Kad pataikyt galėtų, tiesiai užsegti spindintį perlų vėrinį.