sferų susiliejimas 30-38

30 dalis

Nusivaliau nuo kaktos prakaitą. Po susiliejimo klimatas tapo tropiniu ir teko atsikratyti striukių ir šiltų rūbų. Aš nesužinojau nieko ypatingo, tik tą, ką jau nuspėjau protu ir be giltinės. Aš mirsiu greitu metu didvyriškame mūšyje. Tą sužinojus teliko padaryti keletą dalykų. Susitikau su Taranciell ir patvirtinau  skyrybas raštu. Atsisveikinau su sūnumi ir sudariau testamentinį dokumentą, kuriuo viską palieku vaikui ir Valas turės tvarkyti pinigus iki Annataro pilnametystės. Tada su Valu išgėrėm ir siautėjom senų laikų maniera. Abigailė purkštavo;teko išeiti ir palikti nėščią moterį krimsti jos sausainius su šokoladu ir vanile taikoje ir ramybėje. Šturmu perlėkėme visas smukles ir išgėrėme visą alų. Visi gėrė į mano sveikatą ir linkėjo sėkmės mūšyje. Tada man dingtelėjo, kad mano gyvenimas po apokalipsės šiuos pora metų buvo geresnis nei buvęs prieš tai. Tai ir buvo žmogaus gyvenimo prasmė. Kovoti su mirtimi nuo gimimo dienos iki galo. Todėl ir verta rizikuoti viskuo ir eiti šiuo keliu gyvenant kitų požiūriu kvailai. Žinoma užbaigiau savo raštus prieš eidamas į gėrimo maratoną. Silomas prižadėjo greitu laiku viską redaguoti ir po poros mėnesių išleisti dailią kišeninę knygutę. Mažasis gnomas žinojo, kaip gaminti auksą ir aš jau mačiau pardavimų skaičius. Gaila, kad aš to nepamatysiu. Aš  ir Silomas nusprendėme užbaigti mano dienoraštį trisdešimta dalimi. Joje bus tik pamąstymai ir linkėjimai draugams. Mano paskutinius įrašus apie šias kelias mano paskutines dienas sukišau į žalsvą meškiną, kurį mėgo Annataras. Jis nusipelnė tiesos. Aišku, pasitariau su Dead One. Jis pliurpė apie gydymo galias ir mane prikelsiančius dievus. Bet mano nuojauta sakė, kad viskas nebus taip paprasta. Sutvarkius šiuos reikalus nežinojau, ką daryti. Išgėrus butelį konjako tekilo viena mintis. Neužbaigtas reikalas, kurį priskyriau praeičiai. Todėl ir stovėjau sugriautame mieste kaitinamas tropinės saulės. Mane budriai stebėjo apdriskę žmonės. Stovėjau ten atlapotais marškiniais ir be ginklo. Nužvelgiau mano pilvą kertantį žiurkiažmogio nagų randą. Atrodo, nuo tos dienos praėjo amžiai. Žmonės atvirkščiai atrodė apsiginklavę iki dantų. Bet nė vienas nedrįso kibti prie pašalaičio, ant kurio kaktos mirtis uždėjo antspaudą. Taip su šiuo dideliu ir gražiu miestu tarėmės sunkiai. Jie nenorėjo mūsų pagalbos ir kovojo vieni. Todėl miestas atrodė tiesiog sumautai. Vieni griuvėsiai, tik gnomai sugebėjo parduoti čia savo prekes ir paslaugas. Niujorkas nusirito labai žemai. Nieko nepadarysi, didelius miestus užpuolė ypatingai sunkiai. Vorai čia sunaikino viską, ką galėjo. Galu gale radau dar vieną stovintį pastatą. Vieną iš tų gražių priemiesčio namukų, kuriuos matai filmuose. Keista, net balta tvora išliko. Sugniaužiau kumščius ir iškvėpiau. Turėjau tą padaryti- negalėjau mirti neištaisęs tokios klaidos. Spustelėjau skambutį ir netgi vožtelėjau kumščiu į duris, jei jis kartais neveiktų. Ji atidarė duris. Atrodė beveik nepasikeitusi. Jos raudoni plaukai tviskėjo ugniniu atspalviu ir akys žavėjo savo žaluma. Vis dėl to ji atrodė stipresnė nei anksčiau. Ant jos peties įžiūrėjau nedidelį randą, kurį palieka mažo kalibro kulka ir prasta operacija norint ją išimti. Ji vilkėjo šortus, todėl ant kojos pamačiau žiurkiažmogių nagų žymes baltuojančiais randais primenančius seną kovą. Ji nustebo, jos akys išsiplėtė. Ji susitvardė ir prašneko:
-Tu tikrai nemirtingas. Girdėjau apie tavo dingimą prieš penkerius metus. Dingai kaip į vandenį, niekas daugiau tavęs nematė. Jau tada maniau, kad nusiskandinai kokioje upėje. Po vorų užpuolimo ir viso kito mėšlo buvau tikra. kad tu negyvas. Taip, aš būčiau teisi, jeigu šnekėtume apie bet ką kitą. Bet tu esi gyvas stebuklas. Visi apie tave miršta, o tu gyveni švilpaudamas. Ką papasakosi? Nesvarbu, ką turi pasakyti, tai nelabai ką keičia. Laikai pasikeitė, o mes tokie patys.
Aš nusijuokiau:
-Matai, tame ir bėda. Aš greitai mirsiu, o kiti švilpaus. Greitu metu žūsiu. Gali sakyti, mirštamai sergu. Nors viskas šiek tiek kitaip. Nesvarbu, tiesiog noriu pasikalbėti. Už trijų dienų mano stebuklas baigtas ir nulipsiu nuo scenos visiems laikams. Teks pradėti nuo senų klausimų. Kodėl mane palikai, Aelita?
Ji atsiduso ir nuėjo į vidų, aš nusekiau paskui. Visiems laikams reikėjo išspręsti problemą tarp manęs ir tarp mano buvusios merginos. Nenorėjau mirti atsimindamas tą šlykščią sceną, kai ji mane paliko. Aelita atidarė butelį konjako ir sugraibius du stiklus nugriuvo ant sofos:
-Velnias tavo paskutinės  dienos, o  tu gyveni įsikabinęs į praeitį. Gerai, gyvenk taip, jei nenori kitaip. Aš pradėjau bijoti tavęs, aplink tave mirė žmonės. Daugumos tu net nepažinojai. Tai atrodė kaip nelaimingi atsitikimai. Tik tu visada buvai netoliese. Iš pradžių aš nieko pikto negalvojau. Vėliau ėmė mirti visi, kurie mane kada nors nuskriaudė ar įžeidė. Tai atrodė labiau sėkmė nei tavo bloga akis. Bet vieną penktadienį aš nebegalėjau. Atsimeni tą senį, kuris parduodavo mums alų? Jis numirė nuo širdies smūgio vos tau išėjus iš parduotuvės. Jis neturėjo tavo mėgstamo Guiness tamsaus ir užvertė kanopas man prieš nosį. Jis mirė dėl alaus. Tada aš ėmiau bijoti. Bijojau tave supykdyti. Vaidinau, kad viskas gerai. Vieną dieną aš supratau, kuo tai baigsis. Tu mane nužudysi gal net to nesuvokdamas. Gal ir tu negali kontroliuoti mirties, bet ji tave seka. Aš ilgai stovėjau prie tavo sumauto buto durų. Tada išlenkiau viskio, kad įgaut drąsos ir išrėžiau savo kalbą. Maniau, kad lipant laiptais žemyn nukrisiu ir nusisuksiu sprandą. Bet nieko panašaus neįvyko. Keletą dienų gulėjau lovoje ir nedrįsau žengti žingsnio į lauką. Po poros savaičių išėjau pasivaikščioti. Tavęs niekur nesimatė. Tu dingai ir man palengvėjo. Mano kalba nebuvo iš piršto laužta. Aš tapau advokate ir pakilau į viršų. Persikrausčiau į valstijas. Dirbau sekretore, bet žinojau, kad perimsiu kontorą. Kai iki to liko žingsnelis, pasaulis apsivertė lyg bausdamas mane. Man teko kovoti už išlikimą. Teko vogti ir žudyti. Kautis su pabaisomis ir velniškai dar šimtą kartų daugiau vogti, kad turėti savo namuką ir amunicijos. Įdomu, jeigu būčiau likusi su tavim, i ar dar būčiau pamačiusi pasaulio pabaigą? Matyt, to jau niekada nesužinosime. Nemanau, kad tau palengvėjo mane pamačius. Aš iš dalies gailiuosi to, kas įvyko, bet dabar jau per vėlu...

Aš gurkšnojau konjaką. Stiklas tuštėjo ir aš nesijaučiau geriau. Nežinau, ką tikėjausi išgirsti, bet man tikrai nesidarė lengviau išgirdus šitą kalbą numeris 2. Aš pašokau ir jai dar nespėjus susivokti sugniaužiau jos gerklę. Ji nespėjo net surikti. Galėjau ją pasmaugti. Galėjau ją tėkšti į sieną, kad jos silpni kaulai išsitaškytų lyg stiklas. Galėjau nutraukti jai galvą ir ją išmesti per langą. Galėjau, bet nesugebėjau... Seni prisiminimai laikė mane prirakintą. Niekas nepasikeitė nuo tos lemtingos dienos. Aš numečiau ją ant sofos ir įsipyliau dar vieną. Ji kurį laiką tylėjo. Galų gale paklausė:
-Tai kur buvai tuos penkerius metus? Žinai, aš suprantu tavo pyktį, bet mane pasmaugęs nepasijusi geriau.
Aš prunkštelėjau ir pradėjau savo kalbą:
-Gal dar sugalvosiu ką baisesnio. Aš palikau miestą ir šlaisčiausi  keletą mėnesių, kol sutikau Valą. Gerą draugą, kuris neleido man mirti gatvėje ar besišlaistant šunkeliais. Nuo tada pradėjome gerti kibirais ir viską, ką išrado žmogus. Tai truko penkerius metus. Po to pasaulis apsivertė ir davė man galimybę viską pradėti iš naujo. Bet niekada negalėjau pamiršti tos dienos. Žinai, aš turiu sūnų su gražia elfe. Mes buvome susituokę. Bet kas iš to? Aš negaliu pajusti tikros laimės. Tu esi baisiausias demonas, įsėdęs į mano smegenis. Gyva ar mirusi tu nepaliksi manęs ramybėje. Po trijų dienų aš mirsiu ir tai nuostabu. Aš būsiu laisvas nuo tavęs.

Ji verkė, tik tas manęs nedžiugino. Aš irgi mielai būčiau žliumbęs dėl sumauto likimo, bet akys atrodė pripiltos smėlio. Aš ją apkabinau. Nors ji man sukėlė tiek skausmo, vis tiek buvo malonu pajusti šitą kūną. Liesti tuos ugninius plaukus ir žinoti, kad ji gyva. Žinojau, kad tai atneš tik dar daugiau skausmo, bet aš pabučiavau ją. Trys dienos ir visos klaidos dings. Ji manęs neatstūmė. Jaučiau jos žmogišką netobulumą ir man tai patiko. Liečiau jos randus ir supratau, kad ji buvo silpna kaip ir aš. Liesdamas jos krūtis nejaučiau to tobulumo ir švelnumo kaip Taranciell. Ji nebuvo tobula kaip nakties elfė ir tai buvo nuostabu. Ji nenorėjo manęs iš vienatvės ir dėl to, kad viskas jau matyta ir jausta. Ji buvo tikrai ta, kurią pažinojau visą gyvenimą. Ta mergina su kuria purškėm sienas savo klano ženklu ir užpuldinėdavom praeivius. Ta mergina, dėl kurios naują automobilį sudaužiau į jos nemėgstamo mokytojo namo sieną. Ta, dėl kurios teko veltis į tiek muštynių ir ginčų. Jokie sunkumai neatsverdavo tų nuostabių valandų gulint ant kalvos už miesto. Mes tiesiog gulėdavome pavargę nuo meilės ir gurkšnodami pigų vyną stebėjome debesis. Tai buvo tikra: ji mane mylėjo ir manęs bijojo tuo pat metu. Svarbiausia, kad ji jautė tikras emocijas. Jų netemdė ilgi gyvenimo metai žinant, kad prieš akis tūkstantmečiai. Ji buvo tyra nuo elfiškų nesąmonių ir dievų žaidimų. Šios mintys skriejo kometų greičiu, kol glamonėjau ir bučiavau ją. Nežinau, kiek laiko praėjo mums baigus, bet saulė jau leidosi. Mes gurkšnojome brangų konjaką ir ji paklausė:
-Nuo ko gi tu mirsi? Atrodai dar labai energingas.
Aš šyptelėjau, papasakojau apie dievus ir mūšius. Ji išpūtė akis:
-Tu tas didvyris. Pakeitei stilių nuo smulkių kriminalų iki didvyriškų darbų. Nuostabu, tu kaip visada nepakartojamas. Gaila, kad viskas taip baigsis. Matyt, taip lemta.

Aš karčiai nusijuokiau. Taip, lemties neapgausi. Mes ir Aelitos baras persikėlė į miegamąjį. Neturėjome laiko, reikėjo išnaudoti viską, ką mums davė lemtis. Kvatodami susisupome į šilkinius patalus. Aš niekuo nesirūpinau. Dead One viskuo pasirūpino. Mano kvaila treniruotė mūsų pasaulio laiku užtruko dvi dienas. Turėjome laiko iki mūšio, aš žadėjau jį išnaudoti...

Dead One apsidairė ir papurtė galvą:
-Kokio velnio? Koks tu dievas, jei negali išgelbėti vieno žmogaus? Atsakau- nulinis ir bevertis. Turi gi kažkas būti. Negali jo prikelti? Kaip prikėlei mane?
Tvarkos dievas atsiduso:
-Nieko negaliu padaryti, jį pažymėjo giltinė, viskas blogiau: kažkuris mirties dievas nusprendė jį pasiimti. Mums galėtų padėti tik likimo deivės. Trys deivės dar gyvos, bet pasislėpusios per giliai, kad jas kas nors rastų. Jis mirs net neidamas į mūšį. Nieko negali padaryti- jis jau negyvas.
Dead One nusišaipė:
- Aišku, egzistuoja tikri dievai ir tokie, kaip tu, kurie, tik žaidžia tokius... Pažiūrėsim, kas bus, kai nė vienas iš mūsų nepasirodys mūšio lauke...
31 dalis

Dead One apsireiškė dar prieš aušrą ir pranešė apie savo sprendimą. Jis nekels kojos į mūšio lauką nesvarbu kokios būtų pasekmės. Faustas nutylėjo ir apsikabinęs savo kardus užmigo ant grindų. Aš žinojau, kad taip lengvai neišsisuksime, bet nesiginčijau. Išsinešėme į sodą keletą antklodžių ir sugulėme po brėkštančiu dangumi. Faustas taip ir liko knarkti ant grindų. Aeolita sugraibė ledų ir braškių. Mes tiesiog stebėjome dangų ir krimtome saldumynus. Kartais išgerdavome butelį vyno, kad visai neužmigtume šitoje idilėje. Taip ir prabėgo mūsų diena. Po jos visi išsiskirstė. Dead One dingo ir grįžo su Evelina. Jie užėmė svečių kambarį. Mes grįžome į miegamąjį. Buvau pamiršęs, kokia ji pilna aistros ir nepavargstanti. Jau iki streiko brolijai pasirodant buvau išsunktas lyg sena mazgotė. Gal dėl to taip lengvai užmigau. Žinojau, kad rytoj mano paskutinė ar priešpaskutinė diena. Pasimečiau laike, jis tikrai reliatyvus. Ryte ji mane pažadino ir vėl sukilus geriems prisiminimams iš lovos neišsiritome iki pietų. Visiems galu gale susirinkus prie stalo valgėme Fausto keptus sumuštinius. Dead One reziumavo:
-Taip, streikas geras dalykas. Jaučiuosi, lyg būčiau išėjęs į pensiją. Gali atrodyti, kad iš šito reikalo nieko nebus, bet, broliai, aš žinau geriau. Dievai atšliauš ir pradės siūlyti prabangius dalykus ir problemų sprendimus. Mes jų neklausysime, kol sunkiai dirbantys kovotojai ir dievų žudikai negaus aiškaus plano, kaip išgelbėti bevardį brolį ir trijų metų apmokamų atostogų.
Dead One buvo linksmas ir žvalus. Tik aš nesijuokiau. Situacija man visai nepatiko. Sunku patikėti, kad sėdėdami ir sukdami nykščius, išviliosime kokį aukšto rango dievą. Baigę sumuštinius kirtome Fausto keptus vaflius. Iš kur gi demonas ir buvęs karalius išmoko kepti? Užgeriant saldžius kepinius baltu vynu į virtuvę įgriuvo chaoso dievas. Jis grasino mums visais velniais ir žadėjo bet ką. Mes nekreipėme dėmesio. Jis siūlė Faustui atsukti laiką ir išgelbėti Sidabrinę. Faustas išmetė lėkštę, bet tylėjo kaip kapas. Jis siūlė Dead One prikelti kažkokią merginą. Siūlė Evelinai didžiausią ledo stichijos galią. Jis siūlė man atsukus laiką gyventi tą patį laiką kaip man patogiau. Viena sprendimo pusė aiškėjo. Atkirtus laiko liniją aš galėjau gyventi amžinoje spiralėje. Tik tas man nelabai patiko. Jis siūlė sutvarkyti mano santuoką arba sudėlioti viską taip, kad Aeolita manęs nebūtų palikus. Mano kantrybė truko:
-Baik siūlyti nesąmonės. Kas man iš tų džiaugsmų tūkstantį metų besikartojančių, kol išprotėsiu. Jeigu jau toks galingas, sunaikink tą giltinę arba tarkis su mirties dievu. Mes nepajudinsime nė piršto, kol aš negausiu 50 metų gyvenimo. Jeigu to man negali garantuoti, tarkis su likimo deive. Nežinai, kur ji? Ieškok, kol ragai nuo kaktos nukris. Toks gyvenimas, kai nesukuri karių, kurie su viskuo sutiktų.
Chaoso dievas trenkė durimis, kad jos net įgriuvo į virtuvę. Mes gulėjome ant sofos ir klausėmės muzikos. Man patiko, kad nebėra kur skubėti. Aeolita trumpam nulėkė į viršų ir grįžo su žemėlapiu. Tai buvo žemėlapis į mėnulio deivės sodą. Aeolita prašneko:
-Turiu žemėlapį, vedantį pas deivę. Gal pravers? Aš žinau, kad mėnulio deivė nėra labai galinga, bet neįsivaizduoju, kur man jį dėti. Jeigu niekam jo nereikia, gal palikti Annatarui?
Aš žinojau, kad ji melavo. Ji tikrai planavo ekspediciją į tą sodą, kad pavogti visus deivės lobius, bet dabar nudavė, kad išvis nežino, kaip juo naudotis. Dead One dingo su žemėlapiu. Po valandos grįžęs su apdaužytais šonais pranešė, kad deivė negali niekuo padėti. Jos sargai tik gerokai apspardė mane vis gelbėjantį vaikinuką. Iš geros širdies jis netgi leidosi sumušamas, kad deivė nepultų kautis ir būtų geranoriška. Griebia už širdies ar ne? Tik nelabai naudinga... Norėjau grįžti į tą sodą ir išpjauti viską, kas juda, bet Dead One tik ranka numojo. Vėl dingęs paslėpė žemėlapį žaliajame meškine, su kuriuo mėgo žaisti Annataras. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet deivė pažinojo Taranciell ir ją sukurstė . Viską išsiaiškinti išėjome į lauką. Taranciell suriko:
- Atiduok šventą žemėlapį. Žmonės neturi jokios teisės juo naudotis. Net nemanyk su juo dingti į mūšį. Duok jį šen, apgailėtinas asile.
Mane užliejo pykčio banga ir aš užsimoviau pirštines. Taranciell išbūrė savo vilkus... Faustas kaukštelėjo Taranciell per galvą ir ji suglebo. Aš norėjau jam padėkoti, bet man aptemo akyse. Atsibudau ant sofos. Ant pakaušio išaugo rimtas gumbas, o Dead One trynėsi nubrozdintą ranką. Visa situacija darėsi absurdiška. Bet baigti streiką- irgi ne išeitis. Aš susirangiau ir užmigau. Sapnas vėl buvo pranašiškas.

Pavėluota planuojama lobių vagystė ateityje.

Annataras išėjo iš tatuiravimo salono, iš paskos sekė Eva. Ji burbėjo, kad tai nebuvo būtina. Jie patraukė link žymaus baro. “ Žaliasis žibintas“- vienas labiausiai nusikaltėlių mėgstamas baras šitoje pasaulio pusėje. Prie įėjimo stovėjo apsauginis. Paklausęs, ar jie ieškomi ir tai patikrinęs, įleido juos į vidų. Jie atsisėdo prie baro ir gurkšnojo savo gėrimus. Visi gėrimai šiame bare buvo žali. Netoli nuo šios porelės sėdėjo raumeningas vyras juodu apsiaustu. Ant apsiausto jis buvo prisiklijavęs kažkokius savadarbius antpečius. Jis išsitraukė savo telefoną ir nufotografavo Annatarą ir Evą. Luktelėjęs perskaitė trumpą žinutę ir priėjo prie jų. Jis užsisakė žaliojo alaus ir atsidusęs suriko. Jo balsas skambėjo net lauke:
-LAUK IŠ ČIA, NAUJOKE. Nereikia čia man visokių geltonsnapių, kurių premija tokia maža, kad už ją nebent statinę alaus nusipirktum. Manai, kad apiplėšus taikios gyvenvietės sulčių barą esi valstybės priešas numeris 1? Nejuokink, kiekvieno čia sėdinčio premija tokia didelė, kad sugavus nors vieną iš mūsų gali eiti į pensiją.
Annataras apsisuko ir sugriebęs už plaukų garsųjį rėksnį tvojo jį baro paviršių neapskaičiavęs nuosavos jėgos. Rėksnys perkirto ąžuolinį baro medį ir vožėsi į sieną. Kažkas prunkštelėjo ir visi gėrė toliau lyg niekur nieko. Barmenas taktiškai luktelėjo 15 minučių ir paprašė sumokėti už ąžuolą. Eva nusišypsojo ir toliau siurbė savo vermutą. Pasiknisus savo kišenėse ištraukė mielą rožinį delninuką. Pamaigiusi mygtukas garsiai suriko:
-O tu vertas 75. 000 banknotų. Plėšei kaimus ir dar mus mokai. Tave nugalėjo naujokas. Žinai, padainuočiau tau paguodžiančią dainelę, bet, matyt, nieko negirdi su krauju ausyse. Visiems kitiems patariu atsiminti -ateityje mūsų premijos viršys jūsų visų, jei visi gali tik rėkti kaip nesveiki banginiai.
Annataras jau pasiruošė atremti kitą priešininką, bet visi šventė lyg būtų apkurtę nuo ano plėšiko rėkimo. Staiga į barą įlėkė tamsusis elfas. Visi nutilo lyg prisukti. Jis kalbėjo tyliai, bet visi jį girdėjo:           
-Na ir koks asilas nužudė kapitoną? Nesakyčiau, kad mėgau idiotą plėšiantį kaimus ir vadinantį save kapitonu. Jis koks sausumos ryklys? Bet dabar turiu bėdą, mieli broliai, laukiu supratimo ir pagalbos. Aš noriu palošti lobių labirintą. Jis dažniausiai lošiamas trise arba su daugiau žaidėjų. Man reikia trečio žaidėjo.
Annataras atsistojo ir nusilenkė:
-Aš pasiunčiau kapitoną į geresnį pasaulį per ąžuolinį paviršių. Mielai ištaisysiu savo klaidą ir ridensiu kauliukus, kol vienas iš mūsų praloš savo batus.
Tamsusis elfas pamaigė savo juodą telefoną ir nusijuokė:
-Annataras 10 tūkstančių banknotų ir draugė Eva tiek pat. Miegam kartu ir žudom kartu? Nesvarbu, sėskite prie stalo abu ir pagaliau pradėkime žaidimą.
Eva nukreipė savo revolverį į tamsųjį elfą. Tas tik nusijuokė ir pasiūlė patikrinti jo premiją. Eva žvilgtelėjo ir nuleido ginklą. Pastūmė delninuką, kad matytų Annataras. Ekraną puošė žavūs nuliai. Elfas nešiojo milijono vertą galvą. Prie jų prisėdo liesas ilgaplaukis apdriskusiais rūbais. Eva iškart patikrino ir dabar jau išbalo. 8 milijonai už šitą zombį vos pakeliantį bokalą. Elfas linktelėjo:
-Taip, čia gali pamatyti dalykų, kuriuos verta atsiminti. Pirma, visada patikrink šalia sėdinčio premiją prieš sukaldamas jo galvą į sieną. Antra, nespręsk pagal išvaizdą. Trečia, visada turėk delninuką arba telefoną: be jo nebesuprasi, kas pavojingas, o kas- ne. Ketvirta, premija dar ne viskas. Annataras pribaigė už jį vertingesnį. To moralas garsiausiai rėkia- idiotai, kokie jie išskirtiniai. Annataro premiją galima kelti iki kapitono dydžio. Tas jau ne mano valioje, bet paskleidžiau gandus, kurie pasieks reikiamus žmones ir premija pakils. Aš -šio miesto meras ir mano žinioje atsakomybė už jaunus didvyrius kaip judu viščiukai.

Annataras plempė alų ir rideno kauliukus. Eva darė tą patį ir skaičiavo tinkamus ėjimus patekti į lobių kambarius. Žaidimas sekėsi prastai. 8 milijonų zombis, vadinantis save stipriausiu kariu, vis laimėdavo patekdamas į reikiamus labirinto laukus. Delninuke spindėjo tik viena raidė V, tolimesnis vardas nebuvo žinomas. Žaidimo pabaigoje elfas nebeturėjo nieko. V laimėjo banką ir pasitraukė. Annataras išsaugojo dalį pinigų. Eva laimėjo 80. 000 ir pavaišino nusiminusį merą. Meras sudejavo:

-Turiu rimtą problemą. Sergu žaidimų priklausomybe. Dažnai pralošiu, ką turiu. Visas miestas bankrutuos ir viskas per mane. Teks kažką apiplėšti- man reikia 70 milijonų padengti skolas ir užpildyti iždą. Net jei atiduočiau visą barą sargybai, to neužtektų padengti nė pusei...
Meras dar ilgai bambėjo ir Annataras papasakojo apie žemėlapį. Meras negalėjo patikėti savo ausimis:
-Tu turi tokį žemėlapį? Jį tau paliko tavo tėvo meilužė. Va čia tai gera istorija. O kur jis buvo paslėptas? Gi motina tikrai nemėgo tokios dovanos.
Annataras įmerkė nosį į alų ir kažką sumurmėjo. Eva įsiterpė:
-Ta paslaptinga slėptuvė buvo žalias pliušinis meškutis. Mielas ir minkštas. Annataras jį myli nuo kūdikystės.
Orkas nusijuokė, bet pamatęs Annataro akis užspringo alumi ir pats įmerkė ten nosį. Meras patylėjo ir pakėlė bokalą. Annataras norėjo jam duoti savo gaujos ženklą-šypsenėlę ir pienę tatuiruotą ant rankos. Meras tikino esą jis šventai prisiekęs kovoti vienas, bet jis tiesiog nenorėjo susidėti su jaunikliais. Visi linksmai gurkšnojo kažkas, netgi išmetė kapitono lavoną. Orkas išsigandęs Annataro suriko:
-Prisiekiu savo kirviu. Lauke matau miško elfus su sargybos uniforma. Velnias, kovosime ar bėgsime?
Meras suriko:
- Savo šlepetėm prisiek. Dar nemačiau tokio bailaus orko. Aišku, tu negrynakraujis orkas. Va su tokiais eksperimentais niekada negali žinoti. Aš pats turiu žmonių kraujo, bet man pasisekė iš maišytų rasių sukurti gerą naują grietinėlę. O čia seno pieno ąsotis. 30 tūkstančių vertas ir tas matosi, kad daugiau už tokį neduos. Užmušė kažkokią svarbią princesę, keista, kad niekas nesugavo dar tada... Aišku kausimės kas per...
Sapnas nutrūko. Faustas mane prikėlė. Likimo deivė stovėjo virš manęs ir žiūrėjo blogu žvilgsniu. Ji buvo susisupusi į kraujo raudonumo apsiaustą. Ji cyptelėjo:
- Tavo likime pilną klaidų, teks taisyti. Dėl balso nesijuokite, mane prakeikė, kitaip negaliu...
32 dalis

Likimo deivė namo grindis pavertė ženklų labirintu. Ji turėjo kristalų, kurie priminė tuos, iš kurių atsirado ginklai. Bet jie buvo sinbiontai. Jie suaugo su mūsų oda ir ji apaugo melsvais siūleliais. Deivė iš panašių kristalų susirinko kažką, kas priminė kristalų dėlionę. Ant jos keliavo kraujo raudonumo peilio formos kristalai. Negalėjau ilgai žiūrėti į šitą kristalų raizgalynę neužsidengdamas akių. Visi tuo metu buvę name gulėjo ant grindų. Taranciell priešinosi, taigi deivė užmigdė ją pirmą. Po to visi ėmė grimzti į saldų miegą... Nežinau, kiek praėjo laiko, bet sapnavau apie Annatarą, kovojantį tame bare. Vyras vadinamas V pasakojo apie mero skolas miško elfų vadui... Viskas susipainiojo ir aš atsibudau. Likimo deivė žadino visus iš dirbtinio miego ir pati kovėsi su giltine tuo pat metu. Mums vos atsistojus giltinės jau plūdo į namą. Dead One pašoko pirmas ir mosuodamas savu milžinišku kardu įšoko į priešo eilių vidurį. Evelina vis taikėsi nudurti lėtesnes giltines nauju durklu, kuris, atrodo, buvo iš dievus žudančio metalo. Taranciell vos atsibudusi išgaravo palikusi mus kovoti vienus. Faustas stovėjo vietoje ir atmušinėjo priešo puolimus. Jis atsistojo prieš mane, kad giltinėms būtų sunkiau mane pasiekti. Aš spardžiausi ir pjoviau juodus apsiaustus vilkinčius padarus. Jie, atrodo, nesistengė mūsų nužudyti, tik užlaikyti mano bendražygius ir apsupti mane. Aeolita svaidėsi kažkokiais buteliukais, nuo kurių turinių giltinės apdegdavo ir stengdavosi atsimušti savo dalgiais. Tie dalgiai atrodė skirti mums pagąsdinti ir gynybai, nes nė vienas negavome nė įbrėžimo. Viena iš giltinių sušvilpė auksiniu švilpuku klaiki; garso banga išsprogdino langus ir užgulė ausis. Giltinė prašneko moterišku balsu:
-Liaukitės žudyti mano karius. Aš noriu tik Bevardžio. Kiti turi gyventi, įvykdyti savo likimą. Jeigu ne Bevardis, tada vienas iš jūsų kažkas turi mirti.
Likimo deivė atsiduso:
- Aš baigiau savo skenavimą. Bevardžio likimas buvo sugadintas dėl dviejų mylimųjų. Kažkuris dievas manipuliavo išsiskyrimą su Aeolita. Tada įvykiai pasisuko būtent taip, kaip juos matome dabar. Deja, Bevardis turi mirti, užbaigti šią likimo giją arba leisti mirti kitam. Visi likimai čia taip grubiai sugadinti ir manipuliuoti, kad tiktų bet kuris iš jūsų.
Pakibo suprantama tyla. Visi čia buvo labai arti mirties ir kai kurie prisikėlė gyventi antrą kartą, bet niekas nenorėjo mirti. Staiga namą apgaubė tamsa, lyg visą miestą kas būtų uždengęs maišu. Namas perskilo pusiau ir iš gilaus plyšio lėtai iškilo milžiniška pilka ranka. Ranka vis augo ir plėtėsi. Pasimatė klaikūs gelsvi nagai. Faustas reagavo žaibiškai. Jo katanos jau pjovė pirštus. Bet žaizdos nebuvo pakankamai gilios, kad padarytų rimtą žalą. Ranka lengvai sučiupo Faustą. Jis mojavo, dūrė ir kirto, bet ranka nepaleido. Giltinė, prieš tai paaiškinusi situaciją, mojavo dalgiu ir spaudė Dead One prie sienos. Evelina užšoko jai ant nugaros ir taikėsi perpjauti gerklę. Visoje šitoje sumaištyje iškilo dar dvi rankos. Viena sugavo likimo deivę. Ji mojavo stambiu kirviu, bet tas nepadėjo. Aš šokau prie lango supratęs, kuo tai baigsis. Paskutinė ranka sugavo mane ore... Giltinės dingo . Rankos pasitraukė iš gelmių, iš kurių ir atsirado. Dead One stovėjo perpjauta ranka ir tylėjo. Giltinių vadė gulėjo ant žemės su durklu nugaroje susmeigtu iki rankenos. Aeolita atrodė nesužeista. Fausto, Bevardžio ir Deivės nebebuvo. Dead One sumirksėjo:
- Aš negaliu jų rasti. Kad ir kur jis juos nutempė, paieškos užtruks. Faktas lieka faktu- Bevardis turbūt negyvas. Faustas matyt irgi. Jeigu neisime į mūšį, tos rankos prigriebs ir mus. Laikas dingti...

Aš atsimerkiau, iš pradžių įžiūrėjau tik menką raudoną šviesą kažkur aukštai. Išsitraukiau seną žiebtuvėlį ir apšviečiau aplinką. Uola... Aš buvau ant uolos. Šalia gulėjo Faustas-gyvas, bet be sąmonės. Kad ir kaip įtempiau akis, mačiau tik uolą ir aplinkui juodą lyg anglis tamsą. Raudona šviesa sklido iš mažo plyšio viršuje. Bandžiau pašokti iki šviesos šaltinio, bet kojos buvo lyg švininės. Pabandžiau pora paprastų burtų, bet nieko neįvyko. Faustas atsigavęs bandė tą patį, bet niekas nepasikeitė. Norėjo bandyti leistis į apačią, kai pamačiau ją. Bjaurią milžinišką gyvatę išžiota burna, tik ir laukiančią mūsų apačioje. Nemanau, kad ji ten viena. Faustas ištarė tą, kas ir taip buvo aišku:
-Mūsų magija ar fizinė jėga čia tiesiog neveikia. Leisdamiesi į apačią tik rizikuosime būti suėsti. Mano kardai čia atšipo ir dingų jų savybės. Man teko pakliūti į daug bjaurių ir beviltiškų situacijų, bet čia tiesiog nieko negaliu padaryti.
Mes sėdėjome ten ir laukėme nežinia ko. Jis pasirodė: nežinau, ar tai buvo mirties dievas, bet iš oro staiga susikūrė ožio galva. Ji buvo juoda su stambiais ragais ir raudonomis akimis. Turėdamas nors truputį jėgos ar ginklų nusijuokčiau iš tokios beskonybės. Mano pirštinės pavirto pirštinėmis ir niekuo daugiau. Fausto kardai tiko tik sviestui pjaustyti. Jis mus sumušė: ta bjauri galvą išmušė mums pusę dantų ir dingo nieko nepasakiusi. Aš supratau, kad nuo šiol taip atrodys mūsų gyvenimas. Apačioje įžiūrėjau daugybę kaulų. Aš supratau- juos suėdė iš neatsargumo ir jie nepaslydo. Tie vargšai nušoko žemyn. Aš nenorėjau kentėti, bet negalėjau ir mirti. Faustas pakeitė odos spalvą į paprastą baltą. Jis lyso ir jo raumenys dingo. Jis pavirto paprastu žmogumi. Mano mutagenas buvo jau seniai dingęs. Mūsų laukė ilga beviltiška rutina. ..
Karo dievas stovėjo sugriauto miesto gatvėse. Ar bent jau tame, kas iš jų liko. Jis laukė savo didvyrių. Dead One pasirodė ir suriko:
- Mirties dievas pagrobė kitus du mano bendražygius. Aš nežinau, ar jie gyvi. Kas tu per vienas ir ko čia stovi? Dar vienas sumautas dievas, kuris galutinai viską sumaus?
Karo dievas papurtė galvą ir atsisėdo. Dead One išskleidė sparnus ir nuskrido prie pilies, kuri dar stovėjo apgaubta melsvo apsauginio kupolo. Tik dabar Dead One pamatė tūkstančius kovinių angelų lavonų. Pirmą kartą po prisikėlimo jam pasidarė bloga. Jis nusileido prie apsauginio kupolo ir apsivėmė. Porą minučių jis tiesiog kvėpavo ir mąstė kaip sunaikinti kupolą. Karo dievas sėdėjo ant kalvos ir stebėjo savo naują mokinį kritiškai. Jam dar reikės daug ko išmokti.
33 dalis

Aš jaučiausi sumautai. Po Fausto pusryčių nieko daugiau nevalgiau. Negalėjau pasakyti, kada tas buvo. Neturėjau priemonių nustatyti laikui. Mano nuomone, praėjo kelios valandos, bet tą įrodyti buvo sunku. Mano žaizdos, kurias gavau nuo sumušimo, užgijo. Jokių galių nebeturėjau. Analizuokime situaciją: žaizdos gija, nes mirties dievas jas išgydo. Arba pasaulis sukurtas taip, kad nenukraujuotume tiesiog čia ir dabar. Mane jaudino  randas ant rankos. Jį gavau, nes mane užkliudė tos ožio galvos ragas. Jeigu čia veiktų gydymo magija, jokių randų neturėtų būti. Randas atrodė taip, lyg būtų nuo kokio seno sužeidimo. Man tas nepatiko. Chaoso dievo pasaulyje sužinojau, kad laikas pasauliuose teka skirtingai. Viena valanda ten buvo visa diena žemėje. Galėjau tik spėlioti, koks santykis tarp pasaulių buvo čia. Kiek laiko jau čia buvome? Vidinis laikrodis siūlė man valandas, bet žinojau, kad viskas čia iškreipta. Negalėjau nieko matyti, nes ta ožio galva atėmė žiebtuvėlį. Tik tas plyšys su raudona šviesa šiek tiek apšvietė aplinką. Bet to buvo maža įžiūrėti, ką veikia tos šlykščios gyvatės. Mano klausa atrodė sutrikusi, o gal tiesiog čia buvo per tylu. Faustas tylėjo, jis prarado viską ir atrodė dar silpnesnis už mane. Nors mes abu buvome tik kirminai, kuriuos tuoj sumindys. Alkis buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau justi aiškiai. Tai taps rimta problema- ilgai be maisto neištempsime. Ant šitos uolos nebuvo jokių augalų ar vabzdžių. Vienintelis valgomas padaras buvo gyvatės. Jos buvo didelės ir turbūt nuodingos. Turėjo ir kokią magišką savybę, bet jos neturėjo smegenų. Tikiuosi šitas trūkumas pakiš joms koją. Papasakojau Faustui apie savo idėją medžioti gyvatės, bet jis tylėjo. Man atrodė, kad jis miega. Nesupratau, kaip, po velnių, galima miegoti, kai kiekvieną sekundę tavęs pribaigti gali atvykti mirties dievas. Netikėjau, kad ta ožio galva ir buvo dievas, taip lengvai mus pagrobęs. Jis pasirodytų įprastu jam pavidalu, o ne kokia galva. Tai absurdas, šita galva galbūt buvo koks smulkus tarnas. Jis juk nešnekėjo, o mirties dievas turėtų mums ką pasakyti. Jis bandytų rekrutuoti mane į giltinių būrio gretas. Jis turėtų bent paminėti priežastį, kodėl mus pagrobė. Mušti jam mūsų net nevertėjo. Faktas, kad nebeturime priemonių kovoti, pribaigė mus savaime. Faustas, mano nuomone, kentėjo dar labiau, nes jo galia buvo didesnė. Kažkada apmąstymai pavirto į sapnus. Atsibudęs atsiminiau tik kad Annataras ir kiti pabėgo iš to miesto. Vyras vadinamas V nuskandino sargybinių laivus ir pavogė mero paskutinius 30 milijonų. Meras V buvo skolingas dar nuo vampyrų medžiotojų gildijos atsiradimo dienų. V buvo vienas pirmųjų medžiotojų. Atmerkęs akis žinojau, kad V mane paskelbė medžiotojų gildijos vadu. Niekada nepasidomėjau, kas man davė šias pareigas, bet dabar buvau įsitikinęs. Stebėjausi iš kur kažkoks medžiotojas turėjo galios skandinti laivus. Stengiausi galvoti apie sapną, o ne apie realybę. Bet sapnas kėlė paprastą klausimą. Ar galėjo Annataras žinoti, kad aš gyvas? Žemėlapį jis rado ir keletą lapų apie paskutines dienas žemėje taip pat. Bet ar kas nors mūsų ieškojo? Dead One jau būtų čia, jei viskas būtų taip paprasta. Bandžiau vėl užmigti ir man pavyko. Tik neilgam- išgirdęs riksmą pramerkiau akis. Virš manęs stovėjo vyrukas su žibintu rankoje. Jis atrodė labai pavargęs ir apdriskęs. Jis vilkėjo pilką mantiją, kuri buvo ištepliota krauju. Atrodė, jis nemiegojo jau keletą dienų. Jis prabilo:
-Tvarkos dievas atsiuntė mane jūsų išgelbėti, bet aš susimoviau. Mirties dievo tarnai mane partrenkė ir išmetė čia. Atleiskite, aš visada viską sumaunu...
Neįtikėtina, jis pradėjo verkti. Mūsų situacija šiek tiek pasikeitė. Dabar turėjome beviltišką situaciją ir vieną verkiantį gelbėtoją. Tai įrodė, kad tvarkos dievas nemetė savo planų ir jam dar vis reikia mūsų. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti ir kovoti su mirties dievu. Gelbėtojas turėjo kumpio, duonos ir vyno. Na jis gal ir susimovė, bet nevisiškai. Jis kažkokiu būdu atsinešė čia peilį, kuris nepavirto atšipusiu gelžgaliu ir pjovė duoną. Aš jau žinojau, kad šitas peilis atskirs gyvatės galvą nuo kūno. Jis turėjo ir antrą peilį, kuris buvo paslėptas bate. Pasilenkęs prie deglo šviesos pamačiau, kad šis- iš dievus žudančio metalo. Duonriekis taip pat. Tai jau teikė truputi vilties, dabar nors turėjome ginklų. Aišku, mane erzino faktas, kad tvarkos dievas nepasitikėjo savo žmonėmis ir atsiuntė čia smulkų burtininką. Taip, jis buvo gana silpnas ir užsidirbdavo iš įvairių magiškų gėralų. Toks nelabai ką padarys ir su dievus žudančiu peiliu. Jo vardas buvo Danas Bramas. Nežinau, kodėl čia atsiuntė kažką iš taikaus pasaulio absurdišku vardu, bet ką padarysi. Jis papasakojo, kad mirties dievo pasaulis keičia savo vietą ir laiko tėkmę. Greičiausiai Danui atvykus pasaulis persikėlė kitur ir laikas vėl kitoks. Tai buvo tiesiog nuostabu, netgi be galių nesensime ir klajosime per visatą, kol užėjus nevilčiai nušoksime pas gyvates. Arba subyrėsime į dulkes, jeigu valanda mano asmeninio pavirs šimtmečiu objektyvaus... Po velnių, pats nežinau, ar tai įmanoma. Pavalgę aš ir Danas užmigome. Šaunus vynas... Faustas pasiliko su duonriekiu ir budėjo. Mūsų laukė ilgas ir nuobodus įkalinimas trise...
Chaoso dievas žiūrėjo į savo sugriautus rūmus. Chaoso dievui trūko rankos ir kraujas tekėjo fontanu, bet jis nekreipė dėmesio. Jo pasauliai krito prieš giltinių armijas. Tvarkos dievo kariai dar kovojo, bet neaišku, kiek tai truks. Pagaliau atsiminęs ranką, ją atsiaugino ir prisėdo ant nugriuvusios rūmų kolonos. Mirties dievas pasitikėjo giltinėmis ir davė joms dalgius, kurie lengvai atskiria dievų rankas nuo likusio kūno. Pats kol kas nepasirodė- ir ko jam skubėti... Jis atvyks pribaigti dviejų dievų ir švęs pergalę. Tvarkos dievas išniro iš niekur ir nugriuvo šalia seno draugo. Jis suvaitojo:

-Nesiseka, nors tu ką. Daugumą magų jau buvo mirę. Gelbėjimo operacijai teko išsiųsti kažkokį Daną. Gal turi nežinomų talentų? Jeigu čia nepasirodys per mano pažymėtą portalą po kelių valandų... Galim sakyti, jį sučiupo ir nugalabijo. Arba būkime optimistiški- dėl laiko skirtumo atvyks čia po poros metų. Kaip ten bebūtų, perspėjau karo dievą, kad treniruotų Dead One sulėtinto laiko zonoje. Na, bet kol jis dar nepramušė pilies gynybos, mes susimovėme ir mirties dievas mus pribaigs. Tikiuosi, sugebėsime nors kovoti iki galo ir mirti mūšyje. Neketinu vykti į tą pragarą, kuriame sėdi Bevardis.

34 dalis

Chaoso dievas slėpėsi už savo rūmų griuvėsių. Giltinių būrys tyliai šnekučiavosi:
- Paskubėkime ir raskime tuos taip vadinamus dievus. Jų armijos jau pralaimėjo. Sutvarkykime šituos ir dievų valdžia paliks mums jų pasaulius ir dar pridės apdovanojimą nuo savęs...
Giltinė nespėjo pabaigti savo sakinio. Sprogimas sudraskė tylą ir ištaškė būrį į gabalus. Chaoso dievo duktė ilsėjosi ant nuolaužų krūvos ir valė savo minosvaidį. Ji šyptelėjo:
- Visur paspendžiau spąstų, daug tų kvailių jau susisprogdino. Kitus pribaigiu asmeniškai. Ar mūsų svajonė sukurti imperiją dar reali? Mūsų armijos nušluotos nuo žemės paviršiaus. Tvarkos dievas dar bando kažką pakeisti savo pasauliuose, bet ten jau nieko nebepadarysi. Mūsų išeitys tėra dvi. Pirma, galime pasiduoti ir bandyti derėtis. Antra, sunaikinkime mirties dievą ir tikėkimės, kad rasime būdą išvaryti jo armijas. Kai parodysime jų dievo galvą, jie turėtų pagalvoti du kartus, ar verta su mumis kautis.
Tvarkos dievas jau kurį laiką sėdėjo ant čia atsigabento krėslo ir klausėsi. Jis linktelėjo:
-Būtent taip atrodo mūsų galimybės. Kol kas mes atlaikėme giltinių puolimus ir mirties dievas pasiges savo karių. Tada lieka tikėtis, kad tas bailus šunsnukis išropos iš savo požemių. Turiu šiai kovai geros amunicijos.
Tvarkos dievas numetė maišą spygliuotų kamuoliukų, kurie puikiai tiko į minosvaidį. Tvarkos dievas žaidė su pistoletais dramblio kaulo rankenomis ir laukė neišvengiamo. Chaoso dievas išsitraukė iš maišo pirštinę su kristalu viduje ir kažką suburbėjęs ją užsimovė. Nespėjus pratęsti pokalbio žemė sudrebėjo ir iš jos išlindo minotaurai su kirviais. Mergina su minosvaidžiu pašoko ir apsivertusi ore ėmė šaudyti. Spygliuoti kamuoliukai lakstė lyg plieniniai ežiai ir kliudė minotaurus, vėl atšokę pasileisdavo ieškoti priešo iš naujo. Chaoso dievas pasinaudojo savo mėgstamu triuku: prailginęs kataną iki dvidešimt metrų, suko ją ratu per giltinių būrį, sėlinusį netoliese. Tvarkos dievas šaudė savo prabangiais pistoletais į dangų. Chaoso dievas kilstelėjo antakį, bet taip ir nieko nepasakė. Iš dangaus ėmė kristi sparnuotų giltinių lavonai. Visus kulkos kliudė į kaktą, jų gobtuvai pasidabino žaviu kraujo aksesuaru. Kova nurimo taip staiga, kaip ir prasidėjo. Minotaurai gulėjo sulaužytais kaulais keisčiausiomis pozomis. Giltinių būriai mirė nustebę, koks nevykęs pasirodė jų
žemė-oras puolimas. Visi išgyvenę dievai susėdo į savo vietas. Tvarkos dievas dar paaiškino apie kamuoliukus, kurie buvo magiškai pasunkinti iki dviejų tonų. Viskas nurimo ir kova privalėjo pakeisti vietą ir laiką. Būsimos imperijos likimas buvo sprendžiamas pasaulyje, kuriame visu galingumu praūžė karo dievas...
Dead nesėkmingai bandė pralaužti pilies energetinį lauką. Nuo kiekvieno burto jis tikdar labiau sustiprėdavo. Dead One nusikeikė ir išsitraukė plaktuką su keistais rašmenimis ant rankenos. Tai buvo labai senas sparnuočių demonų gamintas ginklas, kurį rasti tikrai nebuvo lengva ir kainavo jis nemažai... Dead One nuvijo kvailas mintis ir susikaupė. Plaktukas vis labiau pildėsi rausva energija ir didėjo. Po poros minučių Dead One laikė milžinišką karo kūjį, kurį jis turėjo apglėbti abejomis rankomis vien norėdamas jį išlaikyti. Dead One visiškai pasivertė į demoną. Jo kūnas apaugo raudonais žvynais, o iš nugaros išsiskleidė galingi ir gražūs tokios pat spalvos sparnai. Demonas lengvai pakilo į orą ir užsimojęs iš visų jėgų tvojo per skydo viršų. Skydas bandė absorbuoti smūgio jėgą, bet sumirksėjo ir dingo. Antrą kartą užsimojęs Dead One pavertė pilį griuvėsių krūva. Keli koviniai angelai dar bandė jį stabdyti, bet, tik prisilietę prie plaktuko, krisdavo žemyn sulaužytais sparnais. Gėrio deivė lėtai išėjo į lauką ir, susikūrusi auksinį sostą, atsisėdo pilies kiemo viduryje. Ji kažką sumurmėjo ir pilies akmenys susirinko į milžinišką statulą, kuri vaizdavo deivę. Mėlynas spindesys ten, kur turėtų būti akys, leido spėti, kad tai akmens golemas. Dead One suriko:
-Visuose pasauliuose tas pats- golemai ir angelai . Kaip tokie menkos fantazijos idiotai galėjo tapti dievais? Sukurk nors ir šimtą tokių ir aš juoksiuosi. Prikelk nors ir milijoną angelų, aš juos nušluosiu savo ginklais. Pasiduok, padėk savo šviesią, kvailą galvą ant sosto ir aš ją nukirsiu...

Dead One nebespėjo šaipytis, nes buvo sugniaužtas golemo rankos. Ranka sutrupėjo ir vaizdą užstojo sprogimas. Dead One stovėjo prie sosto ir kirto savo kalaviju. Deivė atrėmė kirtį mažu durklu. Dead One kapojo kiek leido jėgos. Bet tik priartėjęs prie deivės jautėsi vis silpniau. Tai ir buvo tas neįveikiamumas, apie kurį perspėjo chaoso dievas. Deivė lengvai sukosi su durklu rankoje ir demonas atmušinėjo. Abu atsitraukė ir sustojo skirtingose kiemo pusėse. Deivė prašneko:
- Man nereikia fantazijos ar daug galios. Vos priartėjęs prie manęs silpnėji. Tavo šūvius ar mėtomus peilius atremsiu lengvai. Jokia magija tau nepadės mano pasaulyje. Tu tiesiog neturi net menkiausio šanso. Protingiausia būtų bėgti. Netgi tas karo dievas, nešiojantis kaukę, -kas mane verčia manyti, kad tai imperiją bandęs kurti kvailys-, nieko negali padaryti. Aš nenugalima tiems, kurių kraujas suterštas blogiu.
Dead One nieko neatsakė ir smogė plaktuku. Deivė grakščiai išsisukdavo ir smeigė savo žaisliniu durklu. Jis pramušė demono šarvus ir paliko menką įdrėskimą. Dead One nenurimo ir svaidėsi mėlynomis liepsnomis. Jos nedarė jokios žalos. Jis jautėsi vis prasčiau, mat durklas buvo užnuodytas. Deivė lengvai išmušė jo kardą ir paleido į jį žaibų srovę. Dead One dar bandė kelti plaktuką, bet gavo spyrį, nuo kurio nulėkė prieš artimiausią medį. Deivė čirškino jį žaibais ir nepaleido tol, kol jis neatvirto į normalią žmogaus formą. Ji grįžo į savo sostą ir prakalbo:
- Galiu sunaikinti tą demono sielą. Būk paprastas žmogus ir gyvenk teisingai. Ką manai?
Dead One atsisėdo ir prisidegė suktinę:
- Žinai, prieš keletą metų šis pasiūlymas man būtų patikęs. Bet dabar per daug išgyvenau su savo demonu. Jeigu nori jį sunaikinti, pribaik ir mane. Be to, kas gali būti teisingiau nei sunaikinti narcizinę deivę, kuri mano, kad gali nuspręsti, kaip gyventi žmonėms. Tu klysti, aš nesu blogas, tiesiog likimas neleidžia gyventi teisingai. Aš nebandau tavęs nugalėti, nesu jau toks kvailas...
Dead One nukrito be sąmonės- nuodai išplito po visą kūną. Deivė sumirksėjo nesupratusi, ką jis norėjo pasakyti... Durklas susmigo į deivės pilvą. Ji kosčiojo krauju. Evelina stūmė durklo ašmenis vis giliau. Evelina nusijuokė:
- Demonams nelemta nugalėti gėrio dievų. Bet gimę gėrio kariais turi tokią galimybę. Matai, aš gimiau gėrio maniakų klane. Jie manė galintys suskirstyti pasaulį į juoda ir balta. Sutikusi jį supratau tiesą. Visai tai apgailėtinas veidmainiškas mėšlas. Gėris, blogis, chaosas, tvarka. Visa tai tik žodžiai ir nieko daugiau.
Deivę jau purtė priešmirtinės konvulsijos. Ji dar bandė paklausti, kodėl, bet mirė Evelinos rankose. Evelina paliko savo ginklą deivės kūne ir nuėjo prie mylimojo kūno. Dead One dar turėjo pulsą, bet silpną. Ji suleido jam kažkokio gelsvo skysčio. Vaikinukas lėtai stojosi ir keikėsi. Galų gale įkvėpęs oro prašneko:
- Tai buvo dar vienas kvailas planas mano kolekcijai. Viskas, dingstam, nebeturiu jokio noro...
Karo dievas sugriebė abu ir dingo. Istorija pasisuko reikiama linkme. Visi jos dalyviai buvo savo vietose. Tuo pat metu mirties dievas pasirodė prie rūmų griuvėsių. Bevardis sužinojo apie siųstuvą, įsiūtą Dano kūne, kuris čia turėjo atvesti gelbėtojus. Visi buvo pasiruošę sekti savo svajones, bet viskas vėl trumpam nurimo...
35 dalis


Dead sunkiai budo iš dirbtinio miego. Pirmas dalykas, kurį jis pajuto, buvo klaikus skausmas. Jis buvo įsitikinęs, kad jam sulaužė visus įmanomus kaulus. Demonas paneigė spėjimą.
- Ne, kaulų tau nelaužė. Bet labai daug pakeitė kristalais ir metalu. Tave pripumpavo kažkokių magiškų skysčių. Nuo jų dirbtiniai kaulai visai pakeitė senuosius. Tave dabar būtų galima pritraukti milžinišku magnetu, jeigu tik dievus žudantis metalas turi magnetizmo savybę. Tai dar neblogiausia: Evelina nusprendė pasidaryti sau tą patį. Nežinau, ar ji išgyveno. Nemanau, kad tokios operacijos visada sėkmingos. Stebėjau, kaip tave išpjaustė išrankiojo ir vėl surinko. Tai pasibaisėtina, bet juk tas metalas mums į naudą.
Dead One suvaitojo. Tikra velniava, nors trumpam užsižiebus vilčiai pasprukti nuo dievų planų, jį vėl įsiurbdavo į juos pilnu pajėgumu. Viskas taip beviltiška. Karo dievas įgriuvo į palatą ir džiaugsmingai suriko:
- Tu gyvas, nors ir tikėjau šio projekto sėkme, vis tiek smagi staigmena. Prieš tave buvo dar keletas savanorių, bet deja visi numirė operacijos metu. Bet tu ir Evelina gyvi ir, kas svarbiau, su šiuo nuostabiu metalu savo kūnuose. Tai naujas gyvenimas jums abiems. Dievai nebegalės paveikti nė vieno iš jūsų. Šis metalas apsaugo nuo bet kokių puolimų. Gali nuo šiandien save vadinti Nemirtinguoju. Net dievus žudantis metalas prieš tave bejėgis, nes tu ir esi šio metalo ginklas. Suprantu, aš tavęs nepaklausiau, ar tu nori šios dovanos, bet nuo to tau tik geriau. Tvarkos dievas visada būtų radęs būdų tave priversti statyti jam imperiją. Dabar tu laisvas ir gali spręsti. Gali prisidėti prie imperijos kaip aukšto rango karininkas arba gal netgi ketvirtas imperatorius. Na, imperija dar nesukurta, bet duok man keletą metų ir viskas bus mūsų...
Karo dievas trumpam nutilo, kad įkvėptų oro. Dead sušvokštė:
- O kokia tau iš to nauda? Kam tau ketvirtas imperatorius? Kam mane paversti nesunaikinamu ginklu? Mano laisvė peršokti nuo vieno dievo prie kito? Su šituo metalu galiu pribaigti ir tave. Na kam tau reikėjo viso šito absurdo?
Karo dievas nusišypsojo:
- Mane pribaigti ne taip lengva. Matai, pirmasis šią operaciją išgyvenau aš. Mano surinkta ekspertų komanda davė man vieną šansą iš tūkstančio, bet man pavyko suvaldyti pavojingiausią metalą. Man reikia mokinio, tai viskas. Aš tavęs neverčiau tapti tokiu, koks esi. Tu visada kovoji ir tik kovos metu jautiesi gyvas. Tu vis stiprėji ir iškėlei demono galias į neregėtą aukštumą. Visa šita apvainikuoja savybės prikelti mirusius, bent tuos kuriuos myli, ir gebėjimas valdyti laiką ir erdvę. Tu gali keliauti tarp pasaulių ir stebėti jų istoriją. Tu matai visko beprasmiškumą. Tu jau žudai dievus, bet turėjai silpnybių, kurias aš panaikinau. Aš tau duodu galimybę išsilaisvinti iš svetimų planų ir kurti savus. Man nereikia, kad tu man tarnautum. Man užteks vienos kovos. Vienintelė galimybė tapti laisvu yra tapti dievu. Nereikia raukytis- nėra jokių pirminių ar tikrų dievų. Visi tapo jais iš paprastų žmonių ar kitų gyvybės formų. Tvarkos ir Chaoso dievas rado knygą su formule, kas ir suteikė jiems galios. Nėra jokio nulinio pasaulio, kur žmonės turi galimybę tapti dievais- taip atsitinka visur, nors vis rečiau. Kas sukūrė pirmą pasaulį, iš kurio atsirado pirmas dievas ir viskas prasidėjo? Niekas nežino ir abejoju, ar taip išviso buvo. Tai teorinis reikalas, į kurį mums nusispjauti. Svarbu -čia ir dabar. Ar nori tapti stipriu dievu, Dead One?
Karo dievas išnyko ir paliko būsimąjį imperatorių, o gal nemirtingą klajoklį, bėgantį nuo visų vieną. Dead One prarado viltį suvokti visko kilmę ir visur ieškoti klastos. Jis užmigo ir prieš panyrant į kruvinus sapnus jis pamanė, kad būti dievu gali būti smagu... Mirties dievas siautė su savo milžinišku dalgiu pjaustydamas bet kokią materiją į skutus. Chaoso ir tvarkos dievas vieningai gynėsi. Chaoso dievo dukra vis stengėsi pataikyti į užpuoliką lenktais peiliais, bet net nepriartėdavo. Tvarkos dievo šūviai niekada nepasiekė taikinio. Chaoso dievas kapojo vis augančias rankas, kurios vis taikėsi sugriebti ir nutempti ten, kur jau nebėra vilties. Chaoso dievas sumirguliavo ir dingo. Nepraėjus nei pusės sekundės jau smeigė savo kardą į mirties dievo krūtinę. Mirties dievas nusikvatojo:
- Kvaily, nejaugi mane, kad mane pribaigti užteks dievus žudančio metalo? Aš -pati mirtis-ne giltinė, ne mirties ženklas, bet pati koncentruota pabaiga. Manyje nėra gyvybės, kurią galėtų atimti tas visų garbinamas metalas...
Tvarkos dievas sugrūdo savo šautuvą mirties dievui į burną ir spaudė gaiduką su nepaliaujamu įkarščiu. Chaoso dievas priglaudė prie nekenčiamo priešo galvos pirštinę su kristalu ir suriaumojo. Melsva šviesa lėtai skaidė mirties dievą į dalis. Bet tas turėjo savo kainą. Chaoso dievas ir pats nyko akyse. Iš nosies ir ausų pasipylė kraujas. Mirties dievas išnyko: iš jo neliko nieko, kas galėtų sugrįžti. Jo siela buvo sunaikinta kartu su kūnu. Jis niekada neturės galimybės atgimti kažkuo kitu ar pabėgti iš mirusiųjų pasaulio. Chaoso dievas mikliai griebė savo kardą ir nusirėžė plaštaką. Melsva šviesa lipo ranka aukštyn ir naikino chaoso dievo esmę. Chaoso dievas isteriškai nusijuokė:
- Dabar aišku, kodėl šis ginklas nebenaudojamas tiek milijardų metų. Jis sunaikina ir savo šeimininką. Aš nusikirtau plaštaką pačiu laiku. Jeigu ne, ta šviesa būtų suėdusi visą kūną. Plaštakos atauginti nebegaliu ir ranka nebevaldoma...
Chaoso dievas suprunkštė ir nusikirto ranką per petį. Nusispjovęs nuspyrė nebereikalingą kūno dalį ir nugriuvo be sąmonės. Tvarkos dievas sumurmėjo:
- Didvyriška pradžia mūsų imperijai. Imperatorius paaukoja ranką kaudamasis su beširdžiu priešu iš anksto žinodamas, kad rankos neatsiaugins. Bent jau taip aprašysime istorijos vadovėliuose. Manau, laikas naikinti giltines...
Du likę sąmoningi istorijos gamintojai. Imperatorius, tapęs negailestingu tvarkos gynėju, ir mergina dar pilna vilčių tapti imperatore dingo susikauti su giltinių ordomis. Imperijos įkūrimas buvo sunkus, bet valdymas dar sunkesnis...

Aš pjausčiau gyvatę ir jau nebejusdamas skonio kimšau šlykščią mėsą į burną. Valgyti tiesiog reikėjo ir mes sumedžiojome keletą tų bjaurių padarų. Mano akys vis labiau prisitaikė ir įžiūrėjau net įtrūkimus uolinėse sienose. Faustas atsiaugino raumenis. Viskas įvyko po tai, kai paragavome gyvačių mėsos. Dano nuomone, gyvatės buvo savotiškos galių talpyklos ir jas vėliau suvalgydavo pats mirties dievas. Mes nuo jų mėsos neatgavome savo įprastų galių, tiesiog įgavome kažkieno jau suėsto gyvačių. Danas išsiaugino auksinius sparnus ir vis skrisdavo į žvalgybą. Bet tiesa buvo ta, kad žvalgytis nebuvo į ką. Pro plyšį, iš kurio sklido šviesa, mūsų skrajūnas pralįsti negalėjo. Mes laukėme pagalbos, mano nuomone, jau apie mėnesį. Aš žinojau, kad tai melas, kuriuo guodžiau save, bet galvoti, kad prabėgo jau šimtmetis, buvo dar blogiau. Nekenčiau šios vietos. Mano galios man vis labiau nepatiko. Galėjau nuspėti, kuri gyvatė mirs lengviausiai. Po kiek laiko galėjau laipioti lygiomis sienomis lyg voras. Faustas darėsi vis labiau agresyvesnis: plikais kumščiais trupino uolą. Danas nuskraidino jį prie to prakeikto plyšio. Praplatinus angą paaiškėjo, kad ten jaukus kabinetas, kuriame švietė raudona lempa. Kabinete stovėjo stalas ir keletą spintų. Stalo stalčiuje radau butelį viskio ir tai buvo viskas. Spintose gulėjo dokumentai mums nežinoma kalba. Faustas įsiutęs lyg bulius trupino uolą ir kasėsi pirmyn. Jis išgriaudavo vis naujus praėjimus, o mes nukasdavome akmenis ir atplaišas ir mėtėme jas gyvatėmis ant galvų. Toliau sekė koridoriai, daug painių koridorių. Deja prasikasus už jų Faustas atsitrenkė į storą deimantų sluoksnį. Atrodė, kad visos sienos padengtos nenušlifuotais geriausiais merginos draugais. Aš grįžau į kabinetą ir ėmiau tuštinti butelį. Jis pasirodė esąs nesibaigiantis. Pati geriausia magija, kokią teko matyti... Kiekvieno žmogaus svajonė -bedugnis viskio butelis... Taip ir gurkšnojome praradę bet kokį laiko skaičiavimą, visi tyliai susitaikė me pagalbos  nebesulaukti. Tada įvyko mūsų stebuklas. Tamsiai mėlyna šviesa apšvietė mūsų pragarą ir į mūsų kabinetą įžengė Dead One. Jis buvo susisukęs į intensyviai mėlyną apsiaustą ir kvatojosi. Galų gale apsiraminęs prabilo:
- Žinojau, kad tokie šunsnukiai nemirs. Praėjo jau šešiolika metų, o jie geria ir gers dar tiek pat. Eime, imperija laukia dar vieno įkūrėjo ir didvyrio. Pražuvusio Bevardžio ir Fausto iki tragiško pagrobimo....
Imperija tapo neištrinama istorijos dalimi. Ją stabdė visi, kas galėjo, bet likimas buvo kitoks. Šito likimo niekas nepajėgė pažeisti...
36 dalis

Vyrukui, sėdinčiam prie žaidimų automato kampe, tikrai nesisekė. Jis prarado darbą gamykloje. Gamyklų, kurioms vis dar reikėjo žmonių, vis mažėjo. Bet dirbti kokybės kontrolės darbininko pareigose- irgi ne gyvenimas. Stebėti visą dieną prieš tave slenkančius jogurto indelius ir vertinti, kuris pažeistas ar neatitinka kokių absurdiškų standartų, verčia galvoti apie savižudybę. Vyrukas neišlaikė ir užšokęs ant konvejerio ėmė spardyti indelius ir rėkti, kad jie visi pažeisti. Iš savo kabineto išlėkė kažkoks smulkus vadybininkas ir bandė jį raminti. Dar nesusigaudęs kas įvyko, vadybininkas gulėjo be sąmonės sulaužyta nosimi. Tingūs apsauginiai nelabai ką pajėgė su savo pipirinėmis dujomis. Kontrolės darbininkas visus lengvai išjungė ir atėmė dujų balionėlius. Taip, tai buvo smagu, kol jie atsiuntė robotą jo išvesti. Vyras liežuviu apčiupinėjo nemalonią tuštumą. Tas bjaurybė išmušė du dantis. Dėl to buvęs kontrolierius pardavė prabangų auksinį laikrodį ir leido gautus pinigus bare. Vyrukas pats lengvai galėjo tapti tokios gamyklos vadybininku. Tik tuo metu, kai kiti graužė knygas egzaminams, jis valkiojosi su menka grupele gatvėmis. Dažniausiai jie girtuokliavo ir įsiveldavo į muštynes. Vyras, kuriam jau buvo per trisdešimt, labai blankiai prisiminė, kaip pavogė tą laikrodį. Nuo to laiko jie daugiau vogė ir plėšė nei kovojo. Policija atsitiktinai susiejo juos su televizorių vagystėmis. Tada ėmė purtyti tuos, kuriems jau ir patiems grėsė keli metai belangės. Taip policija įsiveržė į jų nuomojamą sandėlį. Jis buvo prikimštas vogtų kompiuterių siunta, kurią pavyko nugvelbti tą dieną. Viskas butų baigęsi liūdnai, bet kažkoks atsitiktinumas nusprendė užbaigti dar liūdniau. Vienas iš jų grupės narių išsitraukė mažo kalibro pistoletą. Policija paleido į darbą savo automatus. Vyras nesuprato, kodėl jis vienintelis liko gyvas. Kodėl išgyveno priverstinių darbų kalėjime dirbdamas prie panašaus konvejerio atrinkinėdamas dar veikiančias robotų detales nuo sugedusių. Vėliau, išėjęs jis bandė atsistoti ant kojų. Jo darbas kalėjime atsipirko tuo, kad galėjo tikti į kokybės kontrolierius daugelyje gamyklų... Dieve, koks tai sumautas gyvenimas. Vyras įsipylė dar viena stiklą pigaus viskio ir išmaukė šį iki dugno. Visas gyvenimas bėgo prieš akis ir vyras neturėjo nieko, jei reikėtų mirti. Jis atsistojo ir sušnibždėjo:

-Ilsėkis ramybėje, senasis gaujos vade. Tau nebėra ką veikti šiame pasaulyje.
Ištaręs šį atsisveikinimą jis nužvelgė vaikį ritmingai daužantį automatą. Vaidindamas labai girtą nulingavo prie jo ir tam dar nespėjus nieko pasakyti kirto jam skliaustu delnu į kaklą. Tas tuoj kaukštelėjo galva į žaidimų automatą. Jo draugai lyg pagal komandą šoko ant jo. Jie buvo silpni. Vyras, atsisveikinęs su pasauliu, lengvai patiesė vaikiščius vieną po kito. Visi gulėjo be sąmonės, vaikinukas prie automato lėtai kėlėsi. Vyras ir pats nustebo savo taiklumu- visi jo priešininkai šiandien krisdavo be sąmonės. Vaikis sugraibė kišenėje telefoną ir kažkam paskambino. Po penkiolikos minučių į barą įvirto dar dvidešimt jauniklių. Visi turėjo sunkias grandines ir kastetus. Vyras griebė plieninę kėdę ir šoko į, jo nuomone, savižudišką ataką. Jis sukosi lengvai kaip niekad. Jis nesuprato, iš kur jame šiandien buvo tiek jėgos ir greičio. Sunki kėdė, atrodo, pavirto pūkeliu ir jis mosavo ja kaip malūnas. Staiga vyras suklupo būdamas savo kovinių sugebėjimų viršūnėje. Tas pats snarglius, nutrenktas prie automato, tvojo jam sunkia grandine į smilkinį. Kiti jo draugai puolė jį spardyti. Vyras nenorėjo baigti visko taip paprastai. Jis pašoko, sugriebęs vaikį už gerklės tvojo į sieną. Visi bare trumpam sustojo. Vaikino smegenys išsitaškė ant sienos. Tada vyras atsisėdo ir patraukė viskio iš butelio. Dabar viskas buvo baigta... Sprogimas trumpam jį apkurtino. Baras prisipildė juodų dūmų. Kažkas jį tempė iš baro. Jis dar bandė išsilaisvinti, bet užsikosėjo dūmais ir atsigavo jau jaukiame restorane. Ten buvo tylu kaip kape. Bet viskas buvo apšviesta žvakių ir ant stalo garavo šerniena su spanguolėmis. Prie stalo sėdėjo mergina atrodanti ne vyresnė nei dvidešimt. Ji prašneko:
-Gražiai ten koveisi. Gaila, kad toks talentas mirs kokiame bare per beprasmes muštynes. Gal geriau panaudok savo sugebėjimus sukurti ką nors naudingo ir gražaus. Aš- Evelina, naujosios imperijos verbuotoja. Siūlau tau tapti mūsų kareiviu.
Vyras sumirksėjo:
- Toks jausmas, lyg būčiau numiręs ir patekęs į kvailių pragarą. Kokia dar imperija? Čia jau tūkstantmetį lyg ir demokratija. Aš tikrai nesivelsiu į perversmus.
Evelina suirzusi padaužė šakute į šampano butelį.
- Dėkoju, žinau, kaip čia viskas sukasi šitoje skylėje. Aš kalbu apie mano pasaulį. Aš deivė, įsikalk tą į savo kvailą galvą. Aš tau siūlau naują gyvenimą naujame pasaulyje arba eik šiame į policijos nuovadą, nušauk ten porą kvailių ir pats ten nudvėsk ...
Vyras nežinojo, ką atsakyti prieš tokį aiškų konstatavimą. Kitą akimirką jis jau stovėjo prie pilies griuvėsių. Aplink juos augo kareivinės ir kiti pastatai. Peštukas nespėjo nieko pasakyti ir jį jau nusivarė riaumojantis elfas. Dead One atrodė patenkintas:
- Dar vienas kareivis pasirinko šlovingą dalią. Po velnių, galėtume surinkti milijonus tokių kaip jis. Nebeturinčių, kur bėgti ir viskuo nusivylusių. Imperija, matyt, tikrai būtina norint tą pakeisti.
Evelina nemėgo savo darbo ir nuolat purkštavo:
- Mums nereikia savižudžių, mums reikia žudikų. Šitas tikrai neblogai tvarkėsi, bet su tokia psichika bala žino, kas čia iš jo išeis. Antra, kodėl aš turiu ieškoti visos visatos nelaimingų ir pasiruošusių mirti? Trečia, kodėl tu vykdai tą imperijos projektą? Dabar su naujais kaulais ir galiomis galėtume dingti į niekam nežinomą mišką, bet ne...
Dead One apglėbė savo verbuotoją:
- Brangioji, mes visada nuo kažko bėgam. Gal jau gana, laikas tapti sistemos dalimi, o ne kovoti prieš ją. Tu gaudai nelaimingus. O aš bandau rasti Bevardį. Dar tik porą mėnesių praėjo nuo jo dingimo. Be to, aš vis bandau įtikinti ūkininkus, kurie augina čia nuostabius vaisius, irgi tapti kareiviais. Net keista, bet jau turim šimtą snarglių iš jų tarpo. Karo dievas persistengė- nepaliko miestiečių gyvų. Dabar turiu ištraukti kariuomenę iš savo plačių rankovių. Gėrio deivės pasaulyje pradėjau imperijos pergalių sąrašą, čia ir įsikursiu...
Evelina užspaudė jam burną:
- Gerai jau gerai. Kurkis, kur tik nori, nes tu dievas. Esi visagalis narciziškas  mulkis. Nors, matyt, aš irgi ne geresnė. Smagu žaisti dievus. Kodėl taip sumautai smagu sumaišyti kažkieno likimą? Tas vyras turėjo mirti bare. Aš jį ištraukiau ir jis mirs kitame mūšyje. Nejaugi tai viskas, ką galiu padaryti? Kada mes tapsime tokie kaip tvarkos dievas arba kiti? O gal jau esame?
Dead One tylėjo. Praėjo tik pora mėnesių, bet žinojimas, kad niekas negali jo net sužeisti, pakeitė viską. Jis lengvai prisijungė prie imperijos projekto. Karo dievas pasiūlė jam rinkti armiją pagal savo nuožiūrą. Karo dievas paliko jam knygą su būdais, kaip panaudoti naujuosius kaulus ir dingo. Dead One žinojo, jog  jis parsiras čia savo sumautos kovos. Dead One suprato, kad karo dievas norėjo mirti labiau nei tie jo kareiviai. Tik tam jau nebeturėjo galimybės. Dead One tvirčiau suspaudė Eveliną- jis neleis niekam trukdyti jo plano būti laimingu...

Bevardis išpūtęs akis dairėsi po Dead One rūmus. Tas sulinksėjo:
- Taip, viskas mano. Aš- specialiosios armijos vadas. Mano kareiviai įvykdo visas misijas. Teko panaudoti mutagenus, kad sustiprėtų bent iki tavo lygio. Dauguma galėtų kautis lygiai su tavimi. Surinkau elfų ir visas kitas rases. Bet tu turėsi susipažinti su visai kitokiomis rūšimis. Mano leitenantas primena pliušinį meškiuką. Bet jo nagai iš titano. Tai labai įdomi rūšis. Jie beveik neišsivystę technikos ar magijos srityse, bet puikūs kariai ir diversantai. Jie sukuria puikias taktikas. Aišku, teko juos ilgai apmokyti, bet meškinai valdo... Svarbesnė tema būtų, kur dėti tave. Ar nori grįžti į savo pasaulį? O gal prisijunk prie armijos? Aš paviešinau tavo dingimą ir atsirado keletas sektų, kurios tikina, kad tu grįši. Tai va, ir grįžai. Tavo sūnus jau apiplėšė mėnulio deivę ir nusiaubė porą salų. Jo premija kyla kaip ant mielių. Manau, ateityje jis stiprins imperijos poziciją. Fausto situacija dar blogesnė. Tie orkai ir Sidabrinė...
Bevardis atsiduso:
-Tiesiog atgabenk čia Aeolitą. Noriu su ja nuspręsti, ką daryti. Velnias, kažkodėl maniau, kad nužudome dievus ir skirstomės. Dabar imperija ir meškinai-leitenantai. Nesuprantu, kodėl tapai dievu. Bet nesmerkiu. Eime atšvęsti pas Faustą. Jis jau turbūt išsimiegojo.
Dead One sugriežė dantimis. Visus tuos metus vis kas nors primindavo, kad jis tapo kuo lyg neturėjo tapti. Išgertuvės nepaisant visų abejonių įsišėlo. Niekas nesugebėjo pralenkti čia minėto leitenanto. Jį alkoholis veikė savotiškai. Jis tai skaldydavo stalus savo mirtinais nagais, tai pasakodavo kokią istoriją arba paskelbdavo, kaip myli savo sugėrovus. Faustas netgi susimušė su meškinu. Deja,  išgėrus dėl netaiklių smūgių labiau nukentėjo sienos. Meškinas suriaumojo:
- Tai geriausia žmonių savybė, -sugebėjimas švęsti-, net ir po didžiausių nelaimių. Dar po bokalą už imperiją...

37 dalis

Sargybiniai žaidė kauliukais ir kartais užmesdavo akį į mišką. Vienas iš jų atsiduso:
-Kada prasidės kita pamaina? Čia niekada nieko neįvyksta. Tai jau baisiau už žudikų gaują.
Kitas sargybinis šyptelėjo:
- Man kautynių gana. Aš dar su Bevardžiu kovojau per portalų užėmimą . Dabartiniai laikai man labiau patinka. Jokių vorų ir kitokių šlykštynių. Dar pora metų pabudėsiu šitoje pilyje ir tada nusipirksiu mutageno. Visada atrodysiu kaip trisdešimties. Tada susirasiu padorų darbą. Saugoti visada girtą princą- tikrai ne pasaka. Nuo ko čia jį saugoti? Gal nuo šernų. Tame miške nėra nė gyvos dvasios.
Jaunesnysis sargybinis pritariamai nusijuokė, nors iš tikrųjų planavo apie senio šnekas pranešti princui. Tada jau pinigų visiems jo norams pakaks ir nereikės nuobodžiauti šitame visų pamirštame kampe. Sargybinis nužvelgė mišką laimingu žvilgsniu... Jis net pašoko ir nukreipė arbaletą link stambaus uosio. Tada nusikeikė ir vėl atsisėdo:
- Nepatikėsi, akimirką pamaniau, kad matau mešką. Nelabai didelę, lyg žaislinę. Bet galėčiau prisiekti, meška. Aš mešką tik filmuose esu matęs. Gi po katastrofos išnyko daug gyvūnų. Iš kur čia meškos?
Vyresnysis sargybinis nusišaipė:
- Va, perspėjau nepirkti pigiausio alaus. Jau matai meškas. Po antro ąsočio gal ir briedžius vėl pamatysime. Va, teko man medžioti juos, seniai tas buvo. Tu moki už ąsotį, jau pamečiau skaičių, kiek sykių pralošei...
Jauniklis patraukė į turgų. Anksti ryte greitai nusipirko ąsotį tamsaus alaus ir diktofoną. Vis dėl to su įrašu ateiti pas princą lyg ir solidžiau. Dabar jis paskatins senį šnekėti  apie... Mintis čia nutrūko, nes iš vaikino burnos pasipylė kraujas. Jo nugaroje perverdamas pilvą styrojo durklas. Jis buvo dar ir užnuodytas. Vyresnysis sargybinis pasitaisė juodą gobtuvą ir apsidairė. Moteris, kuri pardavinėjo alų, demonstratyviai žiūrėjo į kitą pusę. Taip, jai tai kasdienybė. Tik vienas sargybinis grįžo į savo vietą. Jis pasidžiaugė, kad elfai jį išmokė naudotis savo telepatinėmis galiomis. Be jų būtų buvę riesta...
Specialiosios armijos leitenantas, priklausantis retai ateivių rūšiai, lipo šiaurine pilies siena. Jo nagai lengvai kibo prie akmeninio paviršiaus. Leitenantas elgėsi ypatingai atsargiai, jeigu nors vieną sykį per stipriai įsikibs, sumautas akmens luitas nukris su juo ir sukels visus ant kojų. Leitenantas mėgo savo nagus, nes jie buvo iš titano. Jis didžiavosi, kad gamta vieninteliai jo rūšiai davė tokius galingus nagus. Leitenantas buvo užkietėjęs ateistas. Jis negalėjo patikėti, kad jo protėviai galėjo būti sukurti dievų. Jis, žinoma, dirbo nemirtingam žmogui, bet šis faktas jam netrukdė netikėti dievu. Leitenantui teko susitikti su tvarkos dievu, bet ir tas savo galią gavo iš kažkokios retos knygos. Tai erzino šį karį ir jam dažnai dėl to tekdavo supjaustyti kokį daiktą ar vožtelėti kvailam eiliniui. Juk logiškai mąstant niekas jam netrukdė tapti tokiu galingu kaip dievai. Jo darbdavys pakeitė savo kaulus nesunaikinamu metalu ir turi magiškų galių. Tas neverčia jo dievu ar geresniu už jį. Leitenantas norėjo, kad jam atliktų tokia pat operaciją ir išmokytų kitų būtinų dalykų. Bet ne, tai per rizikinga... Leitenantas persirito į sargybos mėgstamą vietą. Radęs pustuštį bokalą alaus, jį ištuštino. Apsidairęs nepamatė nė gyvos dvasios ir įjungė nematomumo generatorių ant savo diržo. Leitenantas toliau savo mintyse keikė visus ir viską. Jis nemėgo magijos, netgi būtinos. Jam visada reikėjo slėptis. Tam tiko nematomumo generatorius. Tas daiktas klaikiai užkaisdavo ir po penkiolikos minučių norėjosi kaukti. Leitenantas tyliai nusikeikė, vadas jo neperspėjo, kad jį gali pamatyti vienas iš sargybinių dar sėlinant mišku. Žaislinė meška, kad juos kur sifilis pakirstų... O juk vado pranašystės buvo teisingos, iki smulkmenų teisingos. Vadas tyčia jį pakišo. Norėjo patikrinti, ar teisingai reaguos situacijoje. Diržas jau degino ir leitenantas jį siuntė į klaikiausias vietas, nors jis ir išgelbėjo jo kailį. Leitenantas vos  neužkaukė pamatęs, kad prie durų į reikalingus koridorius būriuojasi žmonių minia. Tai buvo jo nemėgstamiausias žmonių įprotis- visada užblokuoti įėjimus ir išėjimus besidomint kuo nors kitu. Pilies gyventojai stebėjo šokėją ir akrobatą besimėtančius peiliais. Jis vos nesuriko žmonėms prasiplauti akis. Peiliai buvo iš aliuminio, tą jis pamatė iškart. Ateivis numetė nedidelę dūminę bombą ir tvojo stambiausiam žmogui į snukį. Tas sukėlė norimą efektą, žmonės pakriko ir stambusis žmogėnas sukėlė muštynes. Niekas nepastebėjo trumpam atsiveriančių durų. Koridoriai buvo maloniai tušti. Sargyba prie princo miegamojo durų ramiai gurkšnojo vyną. Leitenantas dėl visa ko įmetė į vyno ąsotį saują migdomųjų. Po kelių minučių sargybiniai jau knarkė. Leitenantas, išjungęs generatorių, iškilmingai išspyrė duris. Princas pašoko ir nespėjęs net surikti taip ir liko prasižiojęs. Leitenantas atsiduso:
- Aš žinau, aš labai panašus į mešką. Mano ūgis tik 1, 60 metro. Esu gražus meškutis ar ne? Atnešiau tau, deja, ne medaus, o liūdną pasirinkimą. Tu iškeliauji iš savo pasaulio visiems laikams ir dirbsi imperijos pasaulyje . Kokiame, gali pasirinkti, profesiją irgi. Jeigu to nenori, man teks išplėšti tau širdį ir sudeginti tavo lavoną tiesiog čia ir dabar. Tavo sargyba miega. O tie, kurie budi prie sienų, irgi nelabai rimtai žiūri į savo darbą.
Princas kažką suburbuliavo ir šnekantis meškinas išleido savo nagus. To pakako, kad princas prabiltų suprantamai:
- Aš norėčiau keliauti į kokį tropinį pasaulį. Deja, esu princas ir tikrai nežinau, kokia profesija man tiktų.
Leitenantas pliaukštelėjo ruda letena sau į kaktą. Vienas iš daugelio gestų, kuriuos jis perėmė iš žmonių. Jis tiesiog negalėjo suprasti, kaip šaunūs kariai ir galingi magai galėjo būti tos pačios rūšies atstovai kaip šitas degeneratas. Leitenantas spustelėjo kitą mygtuką ant savo diržo. Meškinas ir princas stovėjo tamsiame požemyje. Princui dar nespėjus ko nors paklausti, leitenantas nuspyrė jį kamerą. Meškinas sujudino savo ūsus-tai buvo šypsenos ekvivalentas:
- Reikia rasti, kas tau padėtų išsirinkti profesiją. Iki tol esi kalinys.
Meškinas norėjo raportuoti vadui, bet princas suriko:
- Aš- politinis kalinys ir sutinku derėtis. Noriu užrakinto aukšto, kuriame galėčiau ilsėtis.
Meškinas sukrutino ausis:
- Kokie gi tavo politiniai pasiekimai? Pragėrei visą gyvenimą ir esi bjaurus veltėdis.
Leitenantui vėl norint išeiti kažkas suriko:
- Aš doras kareivis, kuris pavogė šiek tiek ginklų. Kodėl mane uždarė prie politinių kalinių. Perkelkite mane pas vagis.
Sargybinis, stumiantis vežimėlį, suriaumojo:
- Tylėk, nes vakarienei gausi tik avižų košės. Lyg mūsų leitenantui svarbu, kur tu nori praleisti savo bausmės laiką.
Leitenantas vėl sukrutino ūsus:
- Gal ir svarbu, tikrai įdomu... Paleiskite kareivį, jis per savo trumpą tarnybos laiką nuveikė daugiau nei tas princas per savo gyvenimą. Jis valgys su manimi keptą lašišą. Pavogti visą užburtų peilių krovinį reikalauja smegenų. Beje man užkliuvo, kad princo pilyje visi sargybiniai girtuokliavo. Jeigu mano sargybiniai daro tą patį, aš pasirašysiu įsakymą uždrausti alų visame mieste. Ar jums aišku, sargybini?
Tas sumušė kulnais ir suriko:
- Tikrai taip, tamsta leitenante. Bet nemanau, kad mūsų gerbiamas vadas ir dievas sutiktų su šiuo įsakymu. Jis ir pats myli alų labiau nei visi sargybiniai.
Meškinas pasitrynė ausis ir išsivedė vagiliaujantį kareivį...

Annataras su Eva deginosi prieš saulutę. Įsilaužti į tuščius rūmus privačioje saloje buvo nuostabi mintis. Ypač kai jie visiškai tušti. Meras jau surinko visus vertingesnius daiktus ir išlaužė seifą. Meras nelabai mėgo saulę, bet seife rasti trys milijonai nušvietė jo niūrią dieną. Jam teko prisidėti prie jauniklių gaujos. Gauja, aišku, perspektyvi, bet vis tiek... Annataras mostelėjo skėteliu, ištrauktu iš džino taurės.
Nagi, pralinksmėk, mere, mūsų sąskaitoje jau dvidešimt milijonų. Dalis pelno prapuolė per tuos prakeiktus mėnulio deivės brangakmenius. Elfai nenori pirkti šventų brangakmenių. Po tokių prietaringų nesąmonių jie dar nesideri su imperija. Dead One, vienas iš mūsų didvyrių, tapo dievu. Na ir gerai, vienintelis, kuris dar ieško mano tėvo. O jie jam taip atsidėkoja.
Meras jau norėjo atsikirsti, bet staiga žioptelėjo:
- Kur krepšys su pinigais? Juk ką tik laikiau, kas per nelabasis...
Visai netoli nuo poilsiautojų jų grobį į valtį krovė juodai apsirengęs vyras. Gobtuvas dengė jo galvą, o veidą visiškai paslėpė sidabrinė kaukė. Meras suriko:
- Ar bent žinai iš ko susiruošei vogti? Už mano galvą paskirta milijono premija. Vaikis, gurkšnojantis džiną, vertas dviejų. Eva jau beveik verta milijono. Taigi, asile, nešk atgal viską, ką pavogei. Ar nori susikauti prieš mus visus?
Vagis nusijuokė:
- Aš žinau, kad gauja verta beveik keturių milijonų. Todėl ir atvykau paimti jus gyvus. Dar mažas grobis tiks prie mano milijonų.
Annataras išsitraukė stambų peilį. Jo akys liepsnojo pykčiu:
- Gyvas tu tikrai iš čia nepabėgsi...


38 dalis

Valentinas atsibudo su šypsena veide: jo senas geras draugas yra gyvas ir sveikas po tiek metų nežinios. Dead One jau turėjo planą, kaip šitą laimę pasukti imperijos labui. Valentinas apsivilko savo kasdieninį mero kostiumą ir pasikabino auksinę grandinę su stambia V raide. Jam tereikėjo elgtis, kaip visada ir planas suveiks savaime. Valentinas išlenkė butelį šampano ir atsisveikino su žmona. Jo gyvenimas įgavo keistai laimingą tvarką. Prieš 16 metų Valentinas laukė visko pabaigos ir prie jos priartėjo gal netgi labiau nei norėjo. Bet jo gyvenime atsirado Abigailė ir viskas pasikeitė. Iš pradžių viskas atrodė kaip dar vienas nevykęs romanas, bet sūnaus gimimas juos suartino. Nuo to laiko viskas tarp jų tik pagerėjo. Sūnus jau užaugo ir tapo neblogu sargybiniu. Vienintelis dalykas, kuris jaudindavo  Valentiną, tai jo sūnaus karštas noras sugauti Annatarą. Valentinas kol kas traukė virveles, kad jo sūnus liktų namie ir saugotų sienas, bet juk negali viskas būti taip paprasta... Valentinas atsiduso ir išėjo. Reikia susiimti, planas negali žlugti...

Dead One sėdėjo prie milžiniško baseino ir nekantriai trepsėjo stebėdamas šimtus litrų kraujo, esančio jame. Vampyrų šeimos vadovė plaukiojo ir gėrė į save kitų gyvybės eliksyrą. Pastebėjusi savo svečio nekantrumą, priplaukė prie seklesnės vietos ir išsitiesė prieš masažuojančius kristalus. Ji tarė:
-Kalbėk, dieve, aš tikrai nenutrauksiu savo pramogų dėl tavo vizito. Tu siūlai taiką, aš netikiu to galimumu. Bet apšviesk mane savo genialumu.
Dead prisidegė opiumo pypkę, -vampyrai vienaip ar kitaip taps plano dalimi:
- Man reikia teroristų- tam tinka vampyrai. Viskas jau paruošta ir bus padaryta mano žmonių. Bet tu turėsi prisiimti atsakomybę už šį darbą. Kitos didžios vampyrų šeimos turi paskleisti gandą, kad kyla prieš visus karas. Atsižvelgiant į vampyrų skaičių, kuris pralenkia blogiausius vampyrų medžiotojų įsivaizdavimus, tuo patikėti tikrai lengva. Vampyrų armija pradės savo žygį nuo smulkių miškų karalysčių grandinės. Ten karaliukams susivienyti padės mano princas. Mūšis greičiausiai net neįvyks. Aš pats prižiūrėsiu, kad išvengtume nereikalingų aukų.
Vampyrų vadovė išlipo iš baseino ir susisupo į juodą chalatą:
- Labai gražu, bet nematau reikalo tame dalyvauti. Tu užmušei tris šaunias vampyres tame labirinte. Tai buvo trys geriausios karės, kurias pažinojau šimtmečius. Kaip tu man atlyginsi šitą skolą, dieve? Mano pasiūlymas: duok man savo kraujo ir mes atsiskaitę.
Dead One susiraukė:
- Ar tu bent numanau su kuo šneki? Galėčiau pribaigti tave vienu mostu. Iš tavo šeimos narių palikčiau tik pelenų krūvą ir kelis lašus kraujo. Net nesvajok apie mano kraują.
Vampyrė linkčiojo ir šypsojosi:
- Taip, galėtum, bet be mūsų pagalbos kas nors gali suprasti tavo sabotažą. Taigi litras kraujo arba tavo planas sužlugs.
Dead One išleido ašmenis ir atrodė negalėjo apsispręsti, kaip juos panaudoti. Galiausiai atsidusęs ėmė pjauti sau ranką. Teko spausti- dievus žudantis metalas, netgi atsirandantis iš jo kaulų, negalėjo jo rimtai sužeisti. Po ilgų pastangų  kraujas ėmė plūsti. Vampyrė jau laikė paruoštą auksinę taurę. Kraujas pildė prabangų indą. Pirma  problema nelauktai buvo išspręsta...
Valentinas dėliojo sprogmenis Ričardo name. Vampyrai nusprendė sunaikinti jo narkotikų imperiją. Išradingas mėšlas, kuris visiems patiks. Valentinas baigęs darbą žvilgtelėjo į laikrodį. Tomas jau turėjo užminuoti sandėlius didžiausiuose miestuose. Valentinas trumpam susiraukė, jis visai nenorėjo žudyti Ričardo, bet ir neturėjo ypatingos priežasties jį gelbėti. Jo milteliai beveik pribaigė jo geriausią draugą. Kiek žmonių per Ričardą sužlugo jau nesuskaičiuosi. Valentinas išspyrė Ričardo miegamojo duris. Ričardas pakėlė mieguistas akis ir norėjo kažką sakyti... Trys kulkos susmigo į senojo gydytojo kaktą. Valentinas nusisuko ir išėjo. Jis ką tik nužudė giminaitį, kuris jam prieš daugelį metų išgelbėjo gyvybę. Valentinas bandė nusiraminti: senis sirgo ir buvo jau per 70. Operacija suleisti mutagenams nebuvo įmanoma dėl jo sveikatos būklės. Draugas svarbiau negu giminaitis... Valentinas nusivalė ašaras ir išėjo žinodamas, kad pasielgė teisingai. Vėliau darbe jis tiesiog susmuko kėdėje ir pasirašinėjo dokumentus jų net neskaitydamas...
Lankininkė lūkuriavo prie baro nykštukų mieste. Ji spaudė mažą arbaletą, skirtą valdyti viena ranka. Dangus niaukstėsi ir smulkus lietus plovė bjaurios gatvės purvą. Nedidelė grupė girtų vampyrų medžiotojų išgriuvo iš baro. Vyriausiasis užkalbino Lankininkę:
- Sunku tuo patikėti, ką aš matau. Čia gi Lankininkė, vyrai. Mamute, irgi nori prisidėti prie gildijos?

Lietus sustiprėjo ir toliau naikino šiukšles ir purvą. Strėlė susmigo į įžūlaus medžiotojo akį. Jo vyrai nespėjo sureaguoti: po jais nuskriejusi granata pavertė grupę kraujo lašais ir mirusia mėsa. Lankininkė atsiduso: ji niekada nemėgo Bevardžio, kaip kiti, bet buvo jam nemažai skolinga. Ji palaikė imperiją ir nenorėjo, kad pasaulis pavirstų tuo, kuo jis buvo prieš katastrofą. Ji įėjo į barą ir užsisakė viskio. Baro darbuotojai priklausė nieko nematantiems ir negirdintiems tyleniams, dėl jų neverta rūpintis. Gelsvas skystis degino gerklę ir ji trumpam susimąstė apie pirmą susitikimą su Bevardžiu. Jeigu ji būtų sustabdžiusi kitą automobilį? Viskas būtų pasisukę kitaip? Ar teritorijoje dar būtum radęs gyvų žmonių su mašina? Bėgti, slėptis, vogti mašiną? Galimybių buvo ir ji galėjo jomis pasinaudoti. Kodėl viskas pasisuko būtent taip? Ji norėjo grįžti ir viską pakeisti. Ji suspaudė ginklą ir pagalvojo apie savo dukrą. Ta kvaiša mirs jauna kartu su Annataru... Lankininkė teleportavosi namo. Tomas gurkšnojo tamsų alų ir linktelėjo. Suprask, minavimas praėjo sėkmingai, neklausk smulkmenų. Lankininkė tylėjo, staiga jai dingtelėjo, kad neturi net menkiausios minties, kur galėtų būti Maksas. Jis vėliausiai prisijungė prie grupės ir, galbūt nesijausdamas jos dalimi, dingo nepalikęs net užuominos, kur keliauja. Lankininkė vėl atsiduso, ją apėmė nostalgija praeičiai. Ji žvilgtelėjo į veidrodį. Moteris trumpam paleido iš rankų alaus butelį. Dėl kažkokios priežasties ji tik dabar suprato, kaip klaikiai ji paseno. Tomas prabilo:
- Taip, mes pasenome, be mutageno bus tik blogiau. Bevardis užmokės už mūsų bendradarbiavimą, o Dead One duos geresnes pareigas. Viskas bus gerai.
Tomas kažkaip nenatūraliai nusijuokė. Saulė leidosi ir planas lėtai, bet užtikrintai slinko į priekį. Jo vykdytojai mėgo jo idėją, bet ne būdą, kaip jis vykdomas. Lankininkė vis svarstė visus „ jeigu“, bet, kaip ir visi kiti, nerado į juos atsakymų. Ji trumpam prakeikė viską ir visus. Nauji laikai pagimdė ne tik didvyrius. Gal to ir reikėjo tikėtis, bet Lankininkė su pasišlykštėjimu nužvelgė savo atspindį. Tomas ją apkabino ir jie liko sėdėti, kol išlindo senis mėnulis ir tik dar labiau padidino jų liūdesį. Panašią naktį į šią prieš daugiau nei 16 metų jie rado vienas kitą. Tomas norėjo tikėti, kad Lankininkė jį myli. Lankininkė buvo pakankamai išmintinga niekada neužduoti sau šio klausimo. Jie tylėjo ir mėnulis apšvietė menką žmonių egzistenciją... Pirmas sprogimas nutraukė tylą. Tomas vėl linktelėjo ir norėjo į viršų. Po pusvalandžio jis jau miegojo. Lankininkė sėdėjo apkabinusi save rankomis ir raudojo kaip vaikas. Ji niekada nepasidomėjo, kas atsitiko jos draugų kūnams- greičiausiai jie vis dar toje mašinoje tame žvyrkelyje. Lankininkė svaidėsi daiktais ir klykavo nerišlius sakinius. Po to ji nurimo ir užmigo ant sofos. Didūs planai reikalauja didžių aukų. Po šių įvykių Lankininkė atsisakys jai siūlomų pareigų ir pinigų. Ji niekada daugiau nepralies kraujo. Persikrausčiusi į naują namą, kurį jai nupirks Eva, ji niekada daugiau nepaliks jo sienų. Vienintelis svarbus dalykas prieš tai bus draugų kūnų suradimas ir jų sudeginimas. Svetainėje ant židinio atbrailos stovės penkios sidabrinės urnos, kurias Lankininkė dažnai stebės liūdnomis akimis apsinešusi nuo haliucinogenų. Tomas niekada oficialiai nepaliks savo mylimosios, bet vis rečiau pasirodys jos name-kalėjime. Tomas ir pats gerai neprisimins, kada susirado jauną meilužę. Nauji laikai gimdo ne tik didvyrius...