Susipažinkite: tai Františekas (2)

              Františekas Pelėda į pensija „šalių susitarimu“ buvo išbugdytas praėjus keturiems mėnesiams po Radijo karietos žlugimo. Todėl kaip jos vežėjas iš patirties žinojau, kad savo „kritimą “ iš televizijos bokšto jis išgyvens dar ilgai ir bet kokia paguoda - ne vaistas, bet vis tiek mudu tuokart nuėjome Darbininkų gatve, kur panašaus likimo žmones priglausdavo neprašmatni, apšiurusi aludė, vadinama Arklide.
    - Nesisielok, Františekai, iki mirties pragyvensime. Šitokios žmogaus gyvenimo atkarpėlės net milijonieriai neišvengia ir bet kuris jų nelyg dvyniai mums. Būk drūtas, - kilstelėjau apypilnę stiklinę degtinėlės. - Kai čia ateinu vienas, tai niekuomet neužmirštu išgerti ir už savo buvusios karietos atmintį.
    - Tu ką? Negi nori, kad išgerčiau už savo viršininko Juozo Kalvio sveikatą?
    - Buvusio. Jau buvusio, Františekai. O kas už jį ar kitus išgers, jeigu ne mudu? Pažįstu ir aš Kalvį.
    Nesidžiaugiau tokia, į pensiją įėjusio savo bičiulio lemtimi, bet buvo malonu kalbėti paguodos žodžius ir vaidinti didvyrį, įveikusį savo dvasinę krizę. Iš tikrųjų dar ir pats vis buvau duobėje, o tačiau tiesiau ranką, norėdamas pagelbėti mielam kraštiečiui. Ir manau, kad tokia padėtis pirmiausiai gelbėjo mane patį – dėl karietos netekties nenusišoviau, nepasikoriau ir savo kasdienybės neperkėliau į Arklidę. Tačiau kad ji man buvo brangi ir reikalinga, tai savaime suprantama.  Net ir dabar reikalinga ir brangi.  Ir ne tik man. Pažiūrėjus į jos publiką, kitaip nemanysi, o tik.. kad tai Naujininkų apšepėliai, nuograndos. Tačiau tai atrodydavo garbingiau negu Naujininkų padugnės, kurios dažniau gerdavo odekoloną ir net pastogės neieškodavo. Čia gi beveik kiekvienas atsinešdavome po vieną kitą pinigėlį iš gaunamų pensijų. Ilgas valandas sėdėdavome prie grubiai sukaltų stalų ir taupiai gurkšnodavome alų. Dažniausia „Kobrą“. Paprastai tai solidžių  profesijų žmonės - civilinės aviacijos lakūnai, kariškiai, policijos darbuotojai, geležinkeliečiai. Bet visi jau –buvę. Visi jau išskalbti iš prasmingo gyvenimo. Galiausiai šioje publikoje pasirodė ir žurnalistas.
  - Susipažinkite, ponai, ponios, tai mano draugas Františekas Pelėda. Žurnalistas, - nepraleisdavau progos plėsti pažinčių ratą Arklidės publikoje. Ir buvo gera, kad čia galiu ateiti su kraštiečiu, kuomet jo profesijos ir darbo reikalai jau neverčia žiūrėti į laikrodį ir taupyti laiką, budėti prie jo. Nesakau, kad čia su Františeku susitikdavome dažnai, kadangi gyveno kitame Vilniaus  miesto pakraštyje - Balsiuose. Ten, ant kalnagūbrio tarp Žaliųjų ežerų ir Neries, dar sovietmečiu gavus penkių arų sklypą, turėjome surentę nediduką nameliuką, kuris kažkuo priminė viengungį Františeką. Nameliukas gan apleistas. Su žmona  nuvažiuodavome retokai, todėl nesijautėme geradariais, pasiūlę jam apsigyventi ten ir bent šitaip pataupyti pusketvirto šimto litukų pensiją. Tačiau jam niekuomet neatrodė, kad tokia paslauga neverta milijonų - buvo jautrus, iki greitų ašarų žmogus ir ypatingai tuomet, kai Arklidėje „Kobra“ paskanindavome degtinėlę. Tai viena, o kitas dalykas - vis dėlto pensijoje dar jautėsi naujokas. Tačiau kad toks gyvenimas darė poveikį (jau darė), manau, galima liudyti tokiu atsiminimų epizodu:
    - Pasakyk, Pranuci, kodėl staiga man atėjo noras parašyti apie tave, - nurijęs gerą gurkšnį „Kobros“ paatviravo Pelėda.
  - Jeigu jau rašysi, tai rašyk pradėdamas nuo vystyklų. Ir kad kvapas būtų tikras.
  - Aš rimtai, Pranuci. Iki vystyklų atmintis nepasiekia, bet po vaikystę blaškosi ir užkabina, atrodytų - net užmirštus menkniekius. Todėl, matyt, ir sakoma: ar mažas, ar senas - abu labu, abu vienodo protelio.
  - Pasakyk ką nors įdomesnio, raisto paukšti.
  - Kuomet pasilieki be darbo, kuomet tave išspjauna it seilę ir dar užmina batu, o! Pranuci, kaip skauda. Būti žmogumi – nelengva, būti dzūku - dar sunkiau. Sakyk, kodėl nepavyksta? Juk nepasakyčiau, kad nesistengiu.
  - Pačios, bobos... Bambolinos reikia.. Tuomet pavyks, - pasiūlau, bet tai jo neatbaido. Františekas pasilenkia  arčiau manęs ir vėl apie tą patį, tik dabar beveik kuždom:
  - Pranuci, ar labai užsigautum, jeigu tave pabandyčiau atsiminti juodu ant balto. Ir kitus, žinoma. Pavyzdžiui, senelį Feliksą, senelę Karoliną, kai jie jau seni seni, o tu dar mažas, mažas. Juk tave matau gerokai kitokį, negu aplinkiniai. Net patys  artimiausi tau žmonės. Suprantu, kad tai nebus lengva, nes radijo žurnalistika netapati spaudai. Tačiau  prie mikrofono manęs  jau neprileidžia. Ir ne tik nacionaliniame radijuje. Atėjo pensijinis amžius ir .. op, boba, iš vežimo. Negi dabar ir drybsosiu tokioj padėtyje niekam nereikalingas, kai ir pats pradedu bodėtis kitais. Kuomet jie tau darosi irgi nereikalingi. Ot, ir pakėliau plunksną, bandydamas pakeisti esama savyje padėtį. Kai nieko kito nemoki, belieka pasikliauti  kvailių motina Viltimi
  - Tai keiti?  Jau pradėjai? 
  - Keičiu.  Rašau. Ir  man atrodo, pusė velnio. Bent  man taip atrodo.
  Tai buvo liepos viduryje, o ir per likusį  laiką su Františeku nebuvome susitikę. Mėnesių galugaliais pensininkų kišenės dažniausia būna jau ištuštėjusios. Todėl net pagalvojus apie Arklidę pasidarai irzlus ir nereikalingas lyg dvėstančiam arkliui pavalkai. Ir taip užsitęsdavo apie pusę mėnesio, kol pagaliau atkakdavo sumelės į liūdnas pensininkų sąskaitas. Ir dabar būtent buvo atkaklaus laukimo metas - rugsėjo 1-ji. Buvo sekmadienis. Bet šį kartą visai kitokios aplinkybės įtaigiojo mano jausmus, mintis ir elgseną. Ir žinoma, negalėjau neatsiminti kalnagūbrio tarp Neries ir Žaliųjų ežerų su ten apsigyvenusiu Františeku Pelėda.
  - Atvažiuok. Arklidė laukia, - paskambinau.
  - Betgi, Pranuci, žinai, kad po kišenes vėjai vaikšto.
  - Žinau. Ir niekuomet tokiu laiku nekviesdavau, o dabar reikia. Atvažiuok! Ir nerodyk užuominomis į mano automobilį. Jam irgi reikalingi degalai. Sėsk į autobusą ir  važiuok.
  - Vadinasi, tiesiai į Arklidę? - Ir pavydėjo: - O vis tik puiku turėti tokia Bamboliną, kaip tavo Leokadija. Kišenės suplyšusios, o žiūrėk, ima ir vienu kitu litu užlopo.
  Kad ir labai skubėdamas, o be valandos iš Balsių į Naujininkus nesuspėsi. Tačiau tai nereiškė, kad galiu neskubėti į Arklidę. Per radiją iš Arkikatedros buvo transliuojamos Šv. mišios. Žmona, užsidariusi savo kambarėlyje, meldėsi ir protingiausia buvo išnykti jai nematant. Išėjau tyliai, nesugirgždenęs durų. Arklidė čia pat, trys - keturios minutės kelio. Ir per tokią trumputę kelionę tesuspėjau  iš paskutinio mudviejų su Pelėda  susitikimo atsiminti tik: [/i]“ sakyk, ar labai užsigautumei, jeigu pabandyčiau tave atsiminti juodu ant balto. Ir tave, ir senelį Feliksą, senelę Karoliną. Kai jie jau seni seni, o tu dar mažas mažas... “[/i]
    Šyptelėjau: ne ką didesnis tuomet ir Františekas. Abu Vandeniai. Gal todėl mums taip nebloga Arklidėje?
    -Taigi, į sveikatą, Františekai. Kol dar galim - išgerkim, -  pasakiau jam avansu tą šventą dieną, dar nepriėjęs iki linksmiausios Naujininkuose įstaigos.