Rašyk
Eilės (72115)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Feniksas 19.


    Stovėjau prie staliuko tuščiame kambaryje. Pirštu perbraukiau per atverstos telefonų knygos pirmą puslapį. Seniai, prieš dvidešimt šešis mėnesius įvykusios eilinės Miesto evakuacijos metu, pati jame apibraukiau raudonu rašalu įrašą „Pagalbos telefonas 112“. Tada mes susipykome. Aš neturėjau laiko. Nei jam, nei valgiui ar miegui. Neturėjau laiko įtvirtinti dėžę su savo asmeniniais daiktais, kad, perkeliant mūsų namą į orbitoje esantį transporto laivą, jie nesvarumo būklėje nelekiotų po visus kambarius. Tomis dienomis atskirų Miesto rajonų koordinatoriai nepriklausė nei patys sau, nei savo namiškiams, nes atsakė už viską, pradedant namų pakrovimo darbais ir baigiant išvykstančių apskaita.
    „-Aš nesiruošiu eilinį kartą tavo kelnaičių nuiminėti nuo šviestuvo palubėje! „ - šaukė jisai.
    Atsakydama aš jam mestelėjau telefonų knygą su apibrauktu pagalbos tarnybos numeriu. Tarytum norėdama pasakyti: „skambink - padės“. Ant liežuvio galo sukosi neištarta frazė „ o anksčiau juk patikdavo“. Anksčiau jam tikrai daug kas patikdavo.
    Kilstelėjau knygą. Kiti puslapiai buvo sumirkę raudoname skystyje. Šalia gulėjo mobilusis telefonas. Iš ekrano aukštyn sklindančioje žalsvoje šviesoje mirgėjo trimatis žinutės tekstas, atrodantis, tarytum beprasmis atsitiktinai sudėliotų raidžių kratinys - tjvbt lpfbt mbdbj qbrsbuubu, dfu ojglp hvfsfuojq ogtvibmxpkcv. kjg ucwf tfmb ks vv ubwq ekfoct dbjitj ubkq rbu, lcjq js bt. ucj pfjuwfphjcnb. ucdjcv vv fbs hbnj tbtvj cutclzob. kju qctmėquct vbsr utjkw bmnfpv. Siuntėjo numerio nesimatė.
    Kaltės jausmas sukėlė sieloje skausmą. Kai nenori prarasti žmogų, viskas, net tokios kvailos žinutės, atrodo kaip neišvengiamo atsisveikinimo pradžia. Aš turėjau jį surasti. Turėjau pašnekėti su juo. Žengiau į karšto vėjo blaškomų dulkių pilną gatvę paskutiniam patikrinimui. Nuo gretimai tekančios upės aukštyn kilo jau plika akimi pastebimi garai. Rytoj mūsų čia neturėtų būti. Pasaulis aplinkui eilinį kartą keitėsi, vydamas mus šalin.
    Ėjau tuščiomis gatvėmis, tarp vienodai atrodančių, tarsi ilgi konteineriai, namų eilių. Monotoniją sklaidė jų gyventojų palikti ant sienų spalvingi, kartais juokingi, kartais liūdni ar atstumiantys piešiniai, kurie iš tolo leido atskirti savo buveinę iš bendros masės vienodų statinių. Iš tikro tai ir buvo konteineriai, kuriuos vieną kartą per dvidešimt šešis mėnesius mes tvarkingai iškeldavome į kosmosą. Sudėdavome vieną ant kito transporto laivuose, jų milžiniškuose krovinių skyriuose ir laukdavome ištisus du mėnesius. Po to vėl grįždavome į savo namais pasirinktą Feniksą 19, planetos Jo-Jo, besisukančios aplink žvaigždę 16 Gulbės B, tokiu pat vardu vadinamame Gulbės žvaigždyne, palydovą, turintį žmonėms tinkamą gyventi atmosferą.
    -Šerifas kviečia koordinatorių. – radijo ryšio stotelėje nuskambėjęs balsas privertė mane krūptelėti. – Rastas jaunos moters kūnas. Sektorius 6-3/8. Namo numeris 246. Savižudybė. Reikia patvirtinti mirties faktą.
    -Einu. – sukandusi dantis žengiau nurodyta kryptimi.
    Savižudybės mūsų Mieste nebuvo retu reiškiniu. Ypač tada, kai žemė po mūsų kojomis dideliu greičiu skriedavo į savo šviesulio liepsnas.
    Prie durų stovintis pareigūnas pasitraukė į šalį, įleisdamas mane į vidų. Jauna moteris, vilkinti žaliu krovos tarnybos kombinezonu, gulėjo ant nugaros prieškambaryje. Basos jos kojos buvo ištiestos lauko durų link. Gretimai, parvirtusi ant šono, riogsojo metalinė kėdė.
    -Kūną rado jos vaikinas. Ji nepasirodė paskirtu jų grupei laiku įlaipinimo vietoje. – šerifas ištiesė man pasirašyti užpildytą protokolą ir pirštu bakstelėjo į nupjautos virvės galą, pririštą prie sijos virš įėjimo į virtuvę. – Pasikorė.
    -O šita iš kur? – akimis parodžiau jam į žaizdą galvoje.
    -Merginos draugas nupjovė virvę ir nenulaikė kūno. Krisdama trenkėsi į spintelės kraštą. Tikėjosi dar atgaivinti. Mus iškvietė tik po to, kai suprato, kad per vėlu.
    Ant žemo, į sieną įmontuoto ir šiek tiek atsikišusio baldo viršutinio paviršiaus matėsi kraujas.
    -Kraujo per daug. – tokiomis akimirkomis manyje prabusdavo kita moteris. Iš kito, labai toli palikto pasaulio. Keliantį savo draugams ir pažįstamiems pasibjaurėjimą gebėjimu žvelgti į sudarkytus žmonių lavonus ramiu šaltu žvilgsniu. – Kabant kojomis žemyn visas kraujas suteka į apatinę kūno dalį. Po mirties atsiradusios žaizdos galvoje neturėtų kraujuoti.
    -Mūsų medikas sako, kad tai savižudybė. – rajono šerifas suglumęs pasikasė ėmusi plikti pakaušį. Iki atvykstant čia ir išrenkant į šias pareigas jis dirbo saugos bendrovės techniniame skyriuje, todėl geriausiai, ką mokėjo daryti, buvo tvarkingos uniformos nešiojimas.
    -Ir kiek jis čia praleido laiko? Minutę? Dvi? – atsakymo man nereikėjo ir taip buvo viskas aišku. Liko viena parą iki pilnos žmonių evakuacijos, todėl visi skubėjo, visų mintys buvo kažkur kitur.
    -Panašiai. Bet jis pasirašė protokolą. Aš neturiu pagrindo abejoti, kad tai savižudybė. – pareigūnas su viltimi žvelgė į mano rankose laikomą popieriaus lapą.
    -Aš negaliu jį patvirtinti. – tvirtai ištariau, tiesdama atgal dokumentą.
    Tik nuo manęs priklausė ar bėgdami paliksime kūną čia, ar perkelsime jį į laivą viršuje tolimesniam tyrimui. Mūsų pasaulis yra labai neįprastas. Palydovas, kuriame gyvename, sukasi aplink planetą keistu pavadinimu Jo-Jo. Toks vardas atsirado neatsitiktinai. Aplink savo žvaigždę planeta skrieja keista, labai ištempta elipsės formos orbita, tai nutoldama, tai vėl priartėdama prie jos. Tarytum kas kosmose žaistų žaidimą jo-jo.
    -Sektorius 6-3/9 tuščias. - pasigirdo monotoniškas balsas iš šerifo radijo stotelės. - Pradedame tikrinti sektorių 6-3/10.
    Vieneri kolonijos metai susideda iš dvidešimt šešių mėnesių. Tai laikas, kai planeta apsuka vieną pilną ratą aplink 16 Gulbės B. Trys su puse mėnesio rudenį, kai ji, nutoldama apie 150 mln. kilometrų atstumu, skrieja šalin ir tiek pat laiko pavasarį, kai ji artėja prie šviesulio, yra pats gražiausias metų laikas Fenikse 19: šiltas, tinkamas gyventi klimatas paverčia šią vietą rojumi. Jo-Jo tolstant nuo saulės darosi vis šalčiau ir šalčiau. Jūras ir upes sukausto ledas. Didžiulės ledynų kepurės padengia ašigalius. Per sunkius debesys septyniolika žiemos mėnesių žemės paviršiaus nepasiekia joks saulės spindulys. Nutolus nuo 16 Gulbės B per 320 mln. kilometrų oro temperatūrą siekia minus 160 laipsnių žemiau Celsijaus. Tai mūsų negąsdina. Dvidešimt du mėnesius kilnojamų kasyklų moduliai dirba be perstojo. Saugantis nuo šalčio, miesto rajonai uždengiami papildomais kupolais. Visa mūsų stiprybė dingsta tada, kai ateina vasara.
    -Bet, ponia. – pareigūnas bandė man paprieštarauti. – Mes turime skubiai nuspręsti, ką daryti su kūnu. Kol kas neturime jokio pagrindo teigti, kad ši moteris mirė kaip nors kitaip. Tuoj atveš karstą. Manau, mes galime kūną palikti.
    -Aš jau priėmiau sprendimą. – man nesinorėjo ginčytis, todėl išraiškingai bakstelėjau pirštu aukštyn. – Mes ją keliame į viršų.
    -Bet kodėl?
    -Kodėl? Ogi todėl, kad rišant virvę, kažkas nagais įbrėžė lubas, o jos panagės švarios. Jokių dažų pėdsakų.
    -Tai dar ne įrodymas. - šerifas valdingai krestelėjo galvą.
    Mano kantrybė baigėsi. Taip norėjosi grynai bobiškai pradėti ant jo rėkti, kad bent akimirkai pradėtų galvoti. Apsidairiau aplinkui. Paprastai, įtikinamiausi įrodymai yra kažkur šalia, tik reikia juos surasti. Pasilenkiau ir kilstelėjau aukštyn aukos kojas dengiantį audinį.
    -O tai jau įrodymas. – ant blauzdų matėsi ryškūs pirštų pėdsakai, tarytum kas, stipriai sugriebęs, tempė moterį žemyn. – Kol neapibrėžtas jų atsiradimo laikas, aš galiu drąsiai sakyti, kad jai, kabant kilpoje, kažin kas padėjo numirti. Nežinau, gal pačios prašymu, o gal ir ne. Tai jau Jūsų reikalas nustatyti.
    Šerifas nepatenkintas linktelėjo galva.
    Vėl žengiau į karščiu alsuojančią gatvę. Fenikse 19 vasara ateina tada, kai Jo-Jo būna arčiausiai 16 Gulbės B. Oro temperatūra siekia virš plius 400 laipsnių Celsijaus. Jūros ir upės paprasčiausiai išverdą. Visa, ką paliekame, išnyksta liepsnose. Bet dar prieš prasidedant šiam pragarui, palydovo paviršių nusiaubia milžiniški uraganai, atsiradę keičiantis metų laikams. Jiems formuojantis sutrinka visa mažiau apsaugota elektronika, todėl savo namuose turime paprastus laidinius ryšio aparatus, ant popieriaus spausdintas telefonų knygas ir ant sienos prieškambaryje pakabintas tokias pat instrukcijas. Du mėnesiai. Po to viskas pakyla iš pelenų. Apsigyvenę čia pirmi žmonės pavadino šį palydovą Feniksu. Žymėjimas numeriu tik šiaip, kad bendrame informacijos sraute galima būtų jį atskirti tarp kitų „feniksų“, iš kitų žvaigždžių sistemų.
    -Paieškos grupės koordinatoriui. - pasigirdo pažįstamas priešgaisrinės saugos tarnybos vadovo balsas radijo stotelėje. - Baigėme tikrinti Miesto šeštąjį rajoną. Išskyrus Jūsų, visi namai paruošti transportavimui.
    -Dėkui. - ištariau, žvelgdama į tolį, tiesiai prieš save. - Grįžtu pasirengti išvykimui.
    Aš taip ir neradau apleisto miesto gatvėse savo brangaus žmogaus. O taip norėjosi prieiti prie jo ir trumpam prisiglausti. Klaidžiojau viena, stengdamasi įsiminti šių metų gatvių vaizdus. Kai grįšime, Miestas bus kitoks. Taip būna visada. Nesvarbu, kad pastatai vienodi. Nesvarbu, kad kvartalai išsidėstę taisyklingais keturkampiais. Žmonės keičiasi ir kartu keičiasi mūsų Miestas.
    Kiemelyje, už spalvingo kavinės pastato, šmėkštelėjo šešėlis.
    -“Blogai tikrino“. - pamaniau eidama artyn. Prieš akis atsivėręs vaizdas privertė slėptis už kampo. Greitu žingsniu pasitraukiau šalin.
    Po pusvalandžio, braukdama ranka per kaimynų tvoros metalinius virbus, iš lėto ėjau namų link.
    Jis sėdėjo kambaryje, prie staliuko, ant kurio gulėjo jo užmirštas mobilus telefonas. Anksčiau neįskaitomas žinutės tekstas dabar švytėjo visiems suprantamais, kad ir netaisyklingai parašytais žodžiais: „sitas kodas labai paprastas, bet nieko gudresnio nesugalvojau. jie tave seka ir tu savo dienas baigsi taip pat, kaip ir as. tai neisvengiama. taciau tu dar gali rasti atsakyma. jis paslėptas tarp triju akmenu“.
    -Aš... - jo balsas skambėjo dusliai.
    -Žinau. - stabtelėjusi tarpduryje, pažvelgiau sau per petį. - Aš jau iškviečiau šerifą. Tuos vaikinus jau sulaikė. Jums nereikėjo dalintis grobį kiemelyje už kavinės.
    -Jie mane privertė.
    -Baimė blogas patarėjas. Kiek daug kainuotų tie milžiniški deimantai, jie neverti tos merginos gyvybės.
    -Aš tik norėjau juos tyliai iš čia išvežti. Ji žadėjo slapta pakrauti juos į keleivinio lainerio bagažo skyrių. Pavargau tampytis pirmyn atgal tarp paviršiaus ir orbitos.
    -Net jei ne tu įkišai jos galvą į kilpą, vis tiek juk viską darėte kartu. Ar radai atsakymą? - ranka parodžiau į žinutės tekstą.
    -Radau. Ji manęs neapgavo. Viską paslėpė ten, už kavinės. Jiems neatidavė.
    -Privertei mergaitę pamilti save. Taip juk nesąžiningą.
    -Gal būt.
    Pasitraukiau į šalį, praleisdama į vidų šerifo vyrus. Kai grįšime atgal, Miestas bus visiškai kitoks. Gal ne visiems, bet man, tai tikrai.
2011-11-23 23:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-25 12:58
Dvasių Vedlė
Ir tiesa, nežinau kiek teko koreguot tekstą per tas 20 min, bet skaitant labai kliuvo kelios labai grubios linksnių klaidos. Kadangi skaičiau prieš porą dienų, neparašysiu kur jos tiksliai yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-25 12:55
Dvasių Vedlė
Visiškai pritariu Meškiukui. Ta žinutė tartum šiaip nereikšminga detalė. Išmesk ją - ir praktiškai niekas nepasikeis. Visgi nelabai kokia idėja įterpti atkoduotą žinutę per 20 min. Man rodos jei būtum turėjusi bent dieną, rezultatas būtų buvęs geresnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-24 21:01
Meškiukas
Aš irgi pabambėt galiu.
Visų pirma - la la la - graži istorija, viskas miršta, griūna, teletabiai griūna ir tt, o tada prisimenama, kad yra žinutė, kurią reikia įterpti. Taip ir atrodo iš šalies, kad visa ta žinutė tiesiog pritempta prie kūrinio. Kūrinys gali egzistuoti sau, o žinutė (kurią, beje, labai lengva iššifruoti)- sau. Galima teisintis apie sekančias dalis, bet juk pirmas žvilgsnis - svarbiausias? Idėjos tikrai nesugadinai, tiesiog nereikėjo pritempinėti, jei nežinojai, kaip įterpti ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-24 15:10
St Sebastianas
Na, ta planeta gali elgtis ir dar įdomiau. Man neįtikėtinai pasirodė žmonių noras gyventi joje. Na, ne esmė. Svarbiausia, kad eksperimentas davė minčių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-24 10:58
Nuar
Koks čia "š" bebūtų, dabar jau turime aiškią viziją, kokiu keliu suformuoti rašymo sąlygas gruodžio mėn. temai. Vis tik sakiau teisingai: geriau prikabinti "uodegytę", tai yra rašinį daryti iš dviejų dalių. O apie 16 Gulbės B ir jos palydovą nieko neišgalvojau. Jie iš tikro egzistuoja Gulbės žvaigždyne. Ir sąlygos tokios, kaip aprašytą. Sebastianai, beje, "Rožiniame bučinyje" vampyrės ir jos draugės istorija taip pat paimta iš realaus gyvenimo.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-24 09:35
St Sebastianas
Taigi... Atsižvelgiant į tai, kad iki žinutės kūrinį reikėjo pritempti per 20min., kūrinukas atrodo pusė velnio. Nė kiek neabejoju, kad Omnia_mea skaitydamas šį kūrinį bent mintyse bambės kaip žlugdoma idėja bei pati kūryba dėl idiotiškų sąlygų. Turiu pripažinti, jog tai yra tiesa. Manau, kad rezultatas turint koduotą žinutę dvi savaites ir po to dar dvi savaites dekoduotą žinutė būtų ženkliai kitoks.

Tikriausiai dabar planetos pozicijos itin tinkamos mokslinei fantastikai. Pripažinsiu, kad sukonstravęs salygas maniau sulaukti kokio nors kūrinuko apie šiuos laikus. Na, gal su kokiu kapliadančiu vapyru ar išprotėjusiu hakeriu. Na, bet tebūnie. Pats planetos vaizdas man priminė senųjų fantastų kūrinius. Pavadinčiau neracionaliu, bet įdomiu. Paslaptimi lieka kodėl žmonės nori gyventi tokioje keistoje aplinkoje? Planetoje, kuri periodiškai žūva liepsnose. Na, bet tebūnie. 

Pabaiga... Gal geriau apie ją nekalbėsiu, nes norisi pasakyti žodį iš š raidės ir tas žodis nėra šedevras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-23 23:25
Nuar
Šis tekstas įkeltas, siekiant ištobulinti Sebastiano pasiūlytą mėnesio temos rašymo būdą 2011 m. gruoždio mėnesiui. Būtina sąlyga - įkelti kiek galima labiau priderintą Sebastiano atsiųstai iškoduotai žinutei tekstą per dvidešimt minučių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą