Nedažnai taip pasitaiko... (tęsinys)

14.

Kitą dieną po piršlybų Dapšys sako Silvutei:
─ Tai važiuojam sekmadienį ant apžvalgų. Pasiruošk, pasipuošk gražiai, na, pati geriau žinai, ko reikia. Jaunikiui patikai, reikia, kad ir motinėlei patiktum.
─ Niekur aš nevažiuosiu, ─ trumpai, drūtai pasakė Silvutė.
─ Kaip tai nevažiuosi? Juk sutarėm... ─ pyksta tėvas.
─ Tėtė sutarei, tai tėtė ir važiuok, ─ atkirto Silvutė.
─ Iš tikro, kodėl taip greitai? ─ stebėjosi motina. ─ Taip spiria su apžvalgais, skubina su vestuvėm. Gal reikėtų kiek palaukt, pasiklausinėt žmonių, ar viskas tvarkoje su ūkiu, ar nepraskolintas? Ar šiaip nėra kokių apgavysčių, kad nesukišt pinigų ir neatiduot vaiko į bėdą.
─ Šnekamės su pačiu viršaičiu, o ne su kokiu piemeniu. Jeigu kas būtų, žmonės seniai kalbėtų. Nesigirdėjo nieko, o pagaliau laiko užteks viskam. Va, nuvažiuosim, apsižiūrėsim, gal ką sužinosim, ką išgirsim, gal kai ką pamatysim. Tam ir yra apžvalgai. Ar anksčiau, ar vėliau ─ nuvažiuoti teks.
─ Tai sekmadienį važiuojam anksti, būk pasiruošusi, ─ kreipėsi tėvas į Silvutę.
─ Niekur aš nevažiuosiu, ─ dar kartą pakartojo Silvutė ir pridūrė, ─ ir iš viso aš negalvoju tekėti.
─ Mat kaip? ─ neva stebisi tėvas, ─ nežinojau, kad užsirašiusi į tretininkes.
─ Ar tikrai, Silvute, nenori už jo tekėti? ─ įsikišo ir motina, ─ jeigu tik ūkis tvarkoje, tai jaunikaitis visai neblogas. Ir giminė graži ir vieta gera.
─ Nepatinka jis man, aš jo nemyliu...
─ Čia tai bent naujiena, ─ sukluso abudu. ─ Kai dėl tos meilės, ─ kiek patylėjusi prabilo motina, o tėvas net nežinojo, ką sakyti, ─ tarp mūsų su tėvu irgi nebuvo meilės. Kad nori, jo paklausk, tą patį pasakys. Supiršo ir gana, o kaip gražiai tiek metų išgyvenom. Blogo žodžio vienas kitam nepasisakėm. Duok, Dieve, kad visi taip sugyventų...
─ Palauk, palauk, tai gal jau turi, kurį myli? ─ pagaliau ir tėvas atgavo amą, ─ ar nenorėtum ir man su motina parodyti? Norėtųsi pamatyti, ─ pabandė juokauti.
─ Nereikia nė rodyti, jūs patys neblogiau už mane jį pažįstat.
─ O vis tiktai? ─ Dapšiui visi pokštai išgaravo iš galvos. ─ Kažkodėl neprisimenu, kad būtum su kuo nors draugavusi.
─ Tikrai, Silvute, kokius niekus čia dabar šneki? ─ pritarė tėvui motina, ─ kiek nesipiršo, atrodo, kad nė vienas tau nepatiko.
─ Jeigu ir tekėsiu kada nors, tai tik už kunigėlio Mato. Mes jau seniai mylime vienas kitą. Kai tik jis mes seminariją, tuoksimės, ─ viską išsakė Silvutė, kad iš karto būtų aišku, suprantama, kad tėvams nieko nereikėtų klausinėti, o jai atsakinėti į galimus, jai nelabai malonius klausimus.
─ Nieko sau, ─ neturi ką pasakyti suglumintas tėvas, ─ mano duktė išvilks iš sutanos klieriką... Gražiau nebūna... Tai kad išgarsės mūsų giminė, pasklis kalbos per kelias parapijas...
Motina ko tik neverkia.
─ Tikrai, kai tik atvažiuoja į Vanagų vienkiemį ─ tai ir čia. Sakau, toks nepuikus, malonus kunigėlis, o jam matai kas rūpi... Kas galėjo pagalvoti?
─ Nieko nebus, ─ staiga pakėlė balsą tėvas, ─ galėsi tekėti, bet pinigų negausi ir gyvent galėsit kur tik norit, tik ne pas mane. Užkurio man nereikia.
─ O kokia nuodemė, vaikeli, ar pagalvojai? ─ nuo savęs graudino motina. ─ Dievą užrūstinsi ir žmones papiktinsi. Ar mažai sviete vaikinų? Tiek buvo piršlių, galėjai išsirinkti. Kad ir tas pats Jokūbas. Ištekėtum už jo, klierikas baigtų seminariją. Ar ne gražiau būtų?
─ Sugadinsi žmogui gyvenimą... Išeitų į kunigus, būtų ponas, o jei meta seminariją, tai kas iš jo? Ubagas, biednas plikas bernelis, Vanago bernas. Ar tokio vyro verta mano duktė? Ar galiu aš, būdamas sveiko proto, atiduoti tokius pinigus į ubago rankas? Netruksit pravalgyti, o kas toliau? Pagalvok gerai, iki sekmadienio dar yra laiko, ─ jau visai griežtai prašneko tėvas.
─ Niekur aš nevažiuosiu ir lauksiu iš Mato žinių, ─ atsiliepė iki šiol tylėjusi Silvutė. ─ Mes čia deramės, o jis nieko nežino. Ar pagalvojot katras, kas bus, jeigu aš ištekėsiu, o jis dėl manęs mes seminariją? Tada tai jau tikrai bus sugadintas jo gyvenimas ir dėl to būsiu kalta aš. Aš jam pažadėjau ─ ir lauksiu. Tekėsiu tik tada, jei jis apsigalvos likti seminarioje.
Per visą savaitę buvo tiek visko prišnekėta Silvutei, kad ji nebeištvėrusi, metėsi į ašaras. Motinai širdis plyšo, matant dukrą kelintą dieną verkiančią, o tėvas nenusileido. Jis reikalavo, kad Silvutė sekmadienį būtinai su juo važiuotų pas Jokūbą, o jei ne ─ pagrasino išvyti iš namų.