Du.

Improvizacija.

Atsirėmęs nugara į grindis guliu,
Nuo medžių krintantys šešėliai,
Pervėrė šonkaulius visus,
Ir vis dėlto,
Užmigti – negaliu,
Stuburo tiesė išsitempus,
Apokaliptinės vizijos,
Užvaldytos psichozės,
Traiško pro asfaltą prasikalusį daigą,
Pačiame jo olimpo grožyje,
Įkvėpus, pasistiebus,
Prasiskleidus, įsižiebus,
Visiškai subirusios šukės,
Susiklijuoja atbuline tvarka,
Visai kaip Cocteau „Orfėjo“ gama,
Dailidės išpiešta monograma,
Ant sienos nyksta palengva,
Išsilieja, išsiteplioja,
Nuvarva kreive žemyn,
Ir dabar jau,
Juodu su žeme,
Susisaistė nematoma gija,
Ar koktu ir baisu man nuo šios simfoninės ligos?
Gydytojas išsyk pratarė eiti link ketvirtos,
Palatos ar krūvos?
Autoritarinio avangardo maišaties,
Deja,
Nebuvau pajėgus suprasti tądien...
Ji tapo ryškiai mėlyna,
Nuvilnijo oda šiluma,
O ten, kas ten...
Klūpantis kampe...
Sutvarstytame Dantės rašte,
Įskaito šifrą užkoduotą,
Rakindamas duris, rankom randuotom,
Išeinu į laisvę aš,
Tą pačią, apie kurią...
Plaučių susitraukimo aide,
Parvirtę jie lojo gatvėje.


/

Vyšnių kekės išdažo delnus raudonai,
Atsivėrusios stigmos – pramanai.
Krintanti saulė už kalvos raupsuotos,
Paskandina dangų gedinčios našlės aruoduos.

Kardinaliai pakrypusi elipsinė ašis,
Pranykstančios žvaigždės tamsiam šuliny,
Eskaluojama misterija iš aklos kančios,
Pasiglemžė jį Kairo gilumoj.