mylinčiam

Visada buvai nekalbus.
Be kablelių,
Mintis tik iškvėpdavai.

Išsiilgusi bučinio
Nosies kuprelė
Neužgaudavo. Pirštai virpėdavo,

Išrašydami
Visą gyvybę
Į neskaitomus laiškus.

Išėjimai,
Takais labirintų,
Tau nuobodūs - daugiau negu aiškūs.

Bijojai tik nerti žiemas - 
Susivydavo gijos,
Ar šiaip pasimesdavo akys.

Vis išpildavo naktį sapnai -
Lyg ne savo, o mano, gyvenimą
Būtum pametęs.

Bet anapus rudens
Niekada nemačiau
Tavęs stoiško.

Mes abu po ledu.
Gal jau laikas įpilt
Stiklą skotiško?