Rašyk
Eilės (77296)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10807)
Vaikams (2639)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







GROŽIS NENDRĖSE



2011 metai. Liepos 12. 15: 05
Lietuva, Plateliai.



Miškas kvepėjo sakais ir čiobreliais. Tarytum pranašaudamos nelaimę, aukštos, kone dangų remiančios pušys neramiai, beveik grasinančiai ošė. Šiltas vėjelis sklido nuo ežero pusės, kurio viduryje  plaukiojo dvi raudonos baidarės. Įsismaginę poilsiautojai mūsų trijulės nematė. Kolkas jų nematė niekas. Ir labai gerai.
    - Pypkučių senelis, taip jį vadina, ar ne? – prakalbo prie laužo  sėdintis akiniuotas baltaplaukis vaikinas. Šakaliuku  krapštydamas dantį jis įdėmiai tyrinėjo žemėlapį  karts nuo karto pieštuku jame kažką brėšteldamas. Pieštuko galvutė tyliai, bet suprantamai trynėsi į popierių.
    - Koks gi dar pypkių senelis?! Nebesvaik, Lukai! – sušuko stambus skustagalvis vyriškis iš gerokai aprūdijusios džipo  bagažinės  plačiomis letenomis  traukdamas medinę dėžę. - Jį vadina kultūrizmo seniu, dėl to, kad jis seniausias kultūristas pasaulyje. Tau Lukai iki tokio dar šimtą metų šūdais plaukti! Che che che...
Vyrukas nusispjovė vos nepataikydamas sau ant bato ir pabandė atidaryti dėžę. Deja, suvokimas, jog sklendę reikia atlenkti į viršų,  tuo metu  Dariui  taip ir nepasireiškė.
    - Manau derėtų palaukti Verhovičiaus. Be jo žinios ginklų nevalia liesti. Ir būtų geriau, Dariau, kad trauktumei pirštus nuo mano daiktų, -  ramiai kalbėjo Lukas, susikoncentravęs ties žemėlapiu. Kažin ar tuo metu kas kitas jam taip rūpėjo. 
    - Keistas tu kažkoks. Vadas tik prieš akimirką išėjo apžvelgti teritorijos. Greit tikrai negrįš. Verčiau negadink savo ir taip gęstančių  akių, o padėk atidaryti tą sumautą skrynią.
    - O tu pagalvojai, jog vos už pusės kilometro yra kelias, kuriuo važiuodami žmonės ne taip jau ir retai sustoja pasimaudyti, aš jau nekalbu, apie Siberijos telmologinį draustinį plytintį už tiek pat metrų į vakarus. Be to po mišką vaikšto prižiūrėtojai.  Tu nujauti kokia baudelę mes gautumėm už nelegalių ginklų laikymą?
    - Mes gautumėm? Sakai mes? Cha cha! Nu tu ir juokini mane šiandien. Ne, Lukai, tai tu gautum. Bet nesiparink, vadas - protingas bičas, jis tave ištrauks iš bet kokios sunkios padėties. Va, jei aš šitokias padielkas gaučiau, - murmėjo Darius kaži ką įsivaizduodamas, - tokį nesveiką biznį pradėčiau, kad geriau laikykis mamačita. O tu ką, sėdi kaip grybas po šaka ir nemąstai. Gyvenimas juk eina.  Bent pasportuotum. Ai vo, vakar pradėjau eiti į tą naują kačialką. Tik šiam litų per mėnesį. Primeti?
    - Pakelk sklendę į viršų. Tik nečiupinėk ginklų, kad ir kaip rankos niežtėtų,  - tyliai vos girdimai pasakė Lukas, stengdamasis kol dar ne vėlu, užkirsti kelią  Dariaus pasakoms apie kultūrizmą.
Žibančiomis akimis jis atvožė dėžę ir išėmė pirmą pasitaikiusį automatinį šautuvą.
    - Nu geras. Ir koks lengvas. Tu kaip nori, bet aš imsiu šita autiką, - nusišypsojo Darius ir nutaikė ginklą Lukui į galvą.
Šį kartą pastarasis akis pakėlė.
    - Automatinis šautuvas Ak – 4. Septynių su puse kalibro. Svoris - keturi su puse kilogramo. Svoris su pilna dėtuve - dešimt gramų didesnis. Dėtuvės talpa - dvidešimt šovinių. Efektyvus šaudymo nuotolis keturi šimtai metrų. Sakiau gi nelysti prie ginklų.
    - Nebijok, Lukai, juk be šovinių. O gal su? Nesužinosi nepabandęs, che che, - nusijuokė Darius ir nukreipęs ginklą į dangų nuspaudė nuleistuką.
Nieko neivyko.
    - Beje, - tarė Lukas, - šitą ginklą pasiims Verhovičius, manęs laukia M - 16, kurį  šiandien į pavakrę susirinksiu, o tavo nepailstančioms rankom  liko pistoletas „Browing‘as“.
Lukas nežymiai šyptelėjęs įmetė pora pagaliukų į laužą,  ir vėl palinko prie žemėlapio. Ugnis piktai trakštelėjusi atsikosėjo žiežirbomis.
    - Tokiam bičui kaip aš reikia rimto ginklo, o tau, Lukai, užteks ir pystiko. Bliamba, kaip noriu kuo greičiau papleškintį į tą senį.
    - Dariau, aš tau gi sakiau, šaudysim į senį tuomet, kai nebebus kitos išeities ir šaudysim tik taip, kad sužeistume, -  suprunkštė nejučia atsiradęs vaikinukas. -  Mes turim jį pargabenti gyvą, ar aišku? Gyvą.
    - Klausau, vade, - atidavė pagarbą Darius, nors balse buvo girdėti pašaipos gaidelių.
    - Ar apžvalgei teritoriją? - Paklausė Lukas iškeldamas galvą ir prisimerkdamas, lyg būtų sunku įžiūrėti vos už kelių metrų stovinį draugą, nors ant nosies kabojo ne tokie jau ir plonastikliai akiniai.
    - Taip, - atsakė Verchovičius įdėdamas tualetinio popieriaus rulonėlį į „maximos“ maišą, tuo pačiu ištraukdamas, porą „Estrelos“ pakelių, bambalį alaus ir stiklainį su šašlykais. -  Stebėti pradėsime pietuose prie akležerio. Patikimi šaltiniai teigia, jog  toje vietoje užklupsim mažąjį nykštuką.
    - Nu man  pavyzdžiui, visa tai jau buvo aišku ir  prieš jūsų žvalgybą. Nemanai Vade?  Ar ne geriau linksmai praleisti šeštadienio vakarą, o ne  kaip kokiems, kaip ten juos vadina, krokodilų ieškotojams bristį per miškus ir pelkės ieškant kažin ko?  Bet čia tu viršiausias ir puikiai žinai, kad jei tik yra galimybių pralobti  Darius jūsų paslaugoms, che che.
    - Stebėjimus pradėsim ryt iš ryto. Šį vakarą susiruošime ir gerai išsimiegosime. Tik prašau, Dariau, negerk daug, - tarė Verchovičius bandydamas atimti iš draugo rankų butelį, kurį vyrukas jau buvo pasičiupęs. Darius nulėkęs į mašinos vidų užleido savo mėgiamiausią „DJ Tiesto“ gabalą „Iliusion“ ir pagriebęs abu traškučių  pakelius atsisėdo prie laužo, šalia Luko.


***


Saulė pakrypo vakarop.  Vanduo žaižaravo ryškia aukso spalvą. Kažkur toliuose  klyktelėjo gervė.
Verchovičius sėdėjo susimastęs ir susikrimtęs. Šašlykus  ant jiešmo varstė automatiškai, protas, matyt, klaidžiojo kitur. Atsirėmęs į pušies kamieną Darius traukė tabako dūmus, o laisvoje rankoje laikė dvi nespalvotas nuotraukas. Šalimais gulėjo tuščias dviejų litrų alaus butelis bei aštuonios cigarečių nuorūkos kartu su spygliais ir kankorėžiais. Lukas su malonumu konstravo mėgiamiausią savo ginklą M – 16.
    - Buk žmogus, Dariau, pritildyk muziką, - paprašė Verchovičius.
    - Nutildysiu, jei duosi skankės parūkyti.
    - Gi sakiau neturiu. Palikau namie, kartu su  šašlykine.
    - Nu tada nieko nepeši, eik pats ir išjunk, - sumūkė Darius  prisidegęs naują cigaretę.  - Bliaha, priešpaskutinis cizas, nežinau kaip iškentėsiu. Lukai, geriau paaiškink man ką aš čia turiu matyti.
Darius  prikišo nuotrauką Lukui prie akių, kurioje tarytum per miglą matėsi nedidelė barzdota figūra, sėdinti šonu priešais ežerą ir rūkanti pypkę.
    - Tai vienintelis vaizdinis įrodymas, jog pypkučių senelis egzistuoja. Geriau įsižiūrėk. Įsižiūrėk į kiekvieną detalę. Kad ir į dūmus. Tau jie kanors primena?
    - Aš dar ne toks girtas, kad man kažkas rodytusi. Nieko nematau, dūmai, kaip dūmai.
    - Nagi pasižiūrėk įdėmiau, akys, nosis, ilgi plaukai, šypsena.
Darius priskišo nuotrauką arčiau.
    - Tai  žmogaus veidas, - tarė Verchovičius grįžęs nuo mašinos.
Muzikos nebesigirdėjo. 
Darius  iškėlęs nuotrauką pasižiūrėjo į vadą sėdintį priešais.
    - Ale koks panašus į jumis, vade, che che che. - Ar man rodos ar to senio paakiai tokie pat išokę kaip to bomžo kurs prie „Vėtrungės“ trinasi?
    - Tai ne paakiai, Dariau, - tarė Lukas baigęs konstruoti šautuvą ir pasilenkęs prie nuotraukos. Mano nuomone tai senio akys. Paakiai turėtų būti žemiau.
    - Eik jau, nesamonė.
Darius pasižiūrėjo į antrą nuotrauką, kurioje  taip pat prie paltelių ežero, tik kitoje vietoje stovėjo juoda figura. Nuotrauka  buvo neryški, tad eiliniam žmogui pastebėti kažką neįprasto, beveik neįmanoma.
    - Didžiulės diskusijos kyla dėl pačios nuotraukos ir tai kas joje pavaizduota, vieni teigia, jog tai pats senelis atsukęs mums nugara. Bet aš sutinku su kitų nuomone, manau,  jog tai  moteris. Akivaizdu: apvalios linijos, ilgi plaukai. Kad ir kaip blogai matytųsi aš garantuoju - tai dailiosios lyties atstovė. -  Paaiškino Lukas
    - O kodėl nėra spalvotų nuotraukų?
    - Šitos buvo padarytos po antro pasaulinio karo. Musų laikais senelio nufotkinti kol kas, dar niekam nepavyko.
Lukas  iš savo kuprinės išsiemė fotoaparatą.
    - Bet man pavyks, - tarė jis labai jau pasitikėdamas savimi. - Kodėl toks nekalbus atsigrežė jis į Verchovičių.
Susmaigstęs šašlykus ant iešmų vadas sedėjo sustingęs ir stebėjo lauže šokančias liepsnas.
    -  Galvą skauda. Ir šiaip negera.
    -  Pasakysiu aš tau, biče, ką reikia daryti. Ogi išsimaudyti. Pamatysi visos ligos ant smūgio praeis. Vanduo gydo, - išsišiepė Darius  ir atsuko kamštelį nuo sekančio alaus butelio.


***


Oranžinė saulė ežero horizonte jau lietė miškų viršūnes, beribį dangų nudažydama ugninėmis spalvomis, kurios atsispindėjo vos vos banguojančiame ežero paviršiuje. Netoliese augantys čiobreliai ir ant iešmo čirškianti mėsa skleidė neregėtą aromatą. Pritildyta muzika leido pasimėgauti  paukštelių čiulbesiu ir žiogelio smuiko griežiesiu.
Vandenyje pliuškenosi Darius ir kvietė savo draugus prisijungti:
    - Vanduo šiltas, kaip primyžtas, ateikit chebra!
Vadas sėdėjo ant sulankstomos kėdės nušviestas saulės raudoniu ir sukinėjo iešmus. 
    - Klausyk, ar ne geriau būtų keliauti palei Platelių ežero pakrarentę į pietus ir apsistojus šalia Beržoro pradėti stebėjimus? Juk būtent prie to ežero senį ir matė paskutinį kartą, o jeigu žadame eiti piesčiomis tai  minėta vietovė -  geriausais varijantas,  –  kalbėjo Lukas.
Užsimerkęs bei turkiškai susidėjas kojas, ant juodo miegmaišio jis ilsėjosi, galbūt meditavo. Šalia gulėjo išskleistas žemėlapis, užrašų knygelė, pageltusių laikraščių krūva, dvi nuotraukos, bei keletas knygų. Ant vienos iš jų viršelio puikavosi revolveris, ant kitos – žilas, pliktelėjęs senis virš kurio galvos sklande aureolė, o rankose jis laikė du sukryžmintus raktus. Žalios knygos fone buvo užrašas: „PLATELIAI“.
    - Žinau, pasirodys keista, bet mano močiutė primygtinai teigia, kad pypkučių senelį sutiksime prie aklaežerio. Patikėk, ji žino kur kas daugiau negu mums atrodo. Sakydamas mums, turiu omeny save ir Darių. Tačiau nors tu per daug protingas, kad su kažkuo būtum lyginamas, bet šį kartą turiu nuvilti tave, mielas drauge, senelį sutiksime būtent tenai, kur pasakė manoji bobutė. 
    - Verhovičiau, o man atrodo, kad tavo močiutė ir buvo pagrindinė leidimosi į šias platybės priežastis.  Aš puikiai žinau tas pagyvenusių žmonių pasakas apie  mistinį nykštuką šalia Platelių ežero. Močiutė tave įkalbino, kad leistumeis į žygi. Vien dėl jos tu taip stengiesi rasti  pypkučių senelį.
    - Tu ir protingas. Žinojau, tiesa išaiškės, bet, kad taip greitai, nesitikėjau. Tik būk žmogus, nesakyk Dariui, jis mane negyvai išjuoks.
Verhovičius ištiesęs ranką pasukiojo jiešmą, kurį prilaikė du pagaliai su grioveliais įsmeigti iš abiejų laužo pusių. Nepaprastas kvapas sklido nuo kepančių sultingų mėsos gabaliukų. Užuodęs tokį kvapą  Darius kaip mat butų sugrįžęs ir pamiršęs visas vakaro maudynes. 
    - Gali atsakyti į vieną klausimą? Darius panašius vėjus  tau uždavinėjo mažiausiai dešimt kartų, bet tu,  kiekvieną sykį vis kitaip į tai atsakydavai. Aš paklausiu vieną kart, ir turėsi nemeluoti. Tiesos aš noriu.
Lukas kalbėjo jau pramerkęs regos organus, nukreipęs juos į virš laužo kepančią mėsytę.
    - Darius tavęs klausė: „kur tu dėsi tą senį, kai jį pagausi? “ O aš paklausiu kitaip: kodėl tavo močiutei reikalingas pypkučių senelis?
    - Na, jis reikalingas tik dėl vieno, kad pasigirtų kaimynams kokį šaunų anūka ji turi ir parodytų jiems kokią staigmena tas neklaužada jai pargabeno, - Verchovičius nusišypsojo, - ne, ne juokauju. Ji minėjo laimę. Amžiną laimę ir džiaugsmą, o tai, žinoma, reiškia pinigus. Konkrečios sumos nežinau, bet numanau, jog už tą senį, mes gausim tiek šlamančių, kiek  jokiam gyvenime neteko, o gal ir neteks turėti.
Lukas suraukė antakius, akimirką patylėjo, paskui tyliai tartum kalbėdamas su savimi  tarė:
    - Geras tu anūkas vis dėl to.
    - Suprantu, ką nori pasakyti Lukai, bet tiktai ji žino, tuos žmones, kurie už  senį žada aukso puodą. Aišku, didžioji dalis atiteks man, močiutei daug nereikia, tik tiek kad paskutiniąsias savo gyvenimo dienas praleistų laimingai. O aš savo atžvilgiu pakankamą laimės gabalėlį atrėšiu ir jums. Už pagalbą,  žinoma. Taigi, minėdamas atligį, nemelavau.
    - Taip, apie pinigus tu jau seniai kalbėjai. Jei ne šlamantys, Dariaus čia tikrai nebūtų, ir vis vien jis nelabai tiki pypkučių senelio egzistencija.  Nors tiesą sakant aš ir pats nelabai tikiu, tokias nuotraukas laisvai galima suklastoti, pripaišyti ko tiktai geidžia laki fantazija.
    - Mano močiutė nemeluoja, aš garantuoju - rytoj mes jį sučiupsime gyvą.
Pasigirdo pliūkštelėjimas. Turbūt Darius niurktelėjo vandenin.
    - Matau  iš akių - tave kažkas neramina, sakyk kas. - tarė Lukas vėl užmerkdamas akis ir iškeldamas galvą. Taip ir atrodė tuoj tuoj išskris į padangę, kartu su adomo obuoliu groteskiškai išryškėjusiu  jo gerklėje.
Verhovičius nuemė  iešmą nuo laužo ir  apsidairęs tarė:
    - Tada aš neapžvelgiau teritorijos, aš tiesiog ėjau nusilengvintni.
    - Tas yra žinoma, - lakoniškai pasakė Lukas.
    - Tuomet pamačiau juodaplaukę merginą ežere. Ji buvo nuoga, įbridusi vendenin iki kelių. Bet tai nebuvo paprasta mergina, ji atrodė tokia tyra, iš jos sklido gėris, neapsakomas gėris. Kas keisčiausia, kad ji mojo man, prieti.
    - Jau kažkas įdomiau, - Lukas praplėšė akis ir  įsmeigė tiriamą žvilgsnį į Verchovičiu,  - pasakok, pasakok. Ir tu priėjai...
    - Ne aš nepriėjau. Man užteko sumirksėti ir mergina pradingo, išnyko.
    - Ar ji tikrai ten buvo?
    - Tikrai.
    - Gal ten tiesiog laužo dūmai?
    - Ne.
    - O gal tavo mamos dvasia?
    - Lukai, kažkada aš tau sakiau neminėti mano mirusių tėvų.
    - Atleisk.
    - Ne, ten tikrai ne mama. Visiškai svetima mergina. Bet esmė tame, jog aš žinau iš kur ji. - Verhovičius pačiupo vieną iš dviejų  nuotraukų ir parodė ją Lukui. - Aš beveik esu įsitikinęs, jog tai ji.
Vaikinas greitai užmetė akį į nuotrauką.
    - Įdomu, labai įdomu. Apie pypkučių mergaitę neteko girdėti.
Daugiau Lukas nieko nesakė, baigęs meditacijos seansą pasičiupo užrašus ir kažką brūkštelėjęs tyliai sukuždėjo:
    - Nuoga moteris prie ežero.
    - Kam tu tai rašaisi, Lukai?
Tą pačia akimirką, pasirodė visas šlapias ir drebantis Darius. Jo oda buvo pašiurpusi kaip žąsies. Raumenys – ne lašiniai, nuo šalčio neapsaugos.
    - A girdit, chebra? - sušnibždėjo jis, -  ten nendrėse kažkokia  nuoga merga stovi, su dideliais bumbolais, plaukai juodi tokie sušlapę, ant papų užkritę. Ji man moja ranka ir sako: „ateik nebijok“. Aš pasimečiau, kaip ir paleva man. Tai sakau, „palauk čia minutėlę, tuoj tave su draugais supažindinsiu“.
    - Ne, mes niekur neisim. Aš žinau kas tai,  - tarė Lukas. Gudri šypsena papuošė jo veidą. Baltaplaukis nužvelgė draugus. - Jokia ji mergina.  Tai  pypkučių senelis.
2011-11-21 14:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-22 16:40
Meškiukas
Velnias, neišeina paaiškinti gerai, kas, mano nuomone, keistoka.Tiesiog...jie per daug ir per "protingai" šneka ;] Iš šalies žiūrint atrodo kaip komedija, kur herojai kvailoki, o kurmiai valdo pasaulį.

Nepamiršk, kad čia tik mano nuomonė. Kitiems kaip tik atrodys, kad čia viskas gerai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-21 20:50
Mėlynojus
Daugmaž supratau ką Meškiukas norėjo pasakyti:) O ką jeigu jie labiau išprusę negu atrodo?
Bandysiu suprastint dialogus iki prasčiokiško lygio, jei bus daugiau nusiskundimų ;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-21 18:52
Meškiukas
Ne ta prasme. Man veikėjų  dialogai pasirodė labai didingi. Pagal mane, tokie žmonės šnekėtų kur kas paprasčiau, "kaimietiškiau".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-21 18:02
Nuar
Meškiuk, visi bernai juk taip šneka - alus, gražus vakaras ant ežero kranto, kažkas viliojančio melduose ir įsitikinimas, kad daro kažką tikrai didelioooooooo. Viskas atitinka.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-21 17:03
Meškiukas
Nežinau - tai trūkumas ar ne, bet būtent -dialogai atrodo keisčiausi.
Jie tokie kažkokie oriai ištęsti. Kažkas tarpinio tarp "Duokim garo" ir dviejų riterių pokalbių. Net nežinau kaip tiksliai paaiškinti. "Jei šiuo puikiuoju ginklu perskeltume tavo šauniąją makaulę..." - kažkas tokio. Siūlyčiau - prastinti dialogus. Galima viską surašyti kur kas paprasčiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-21 16:25
Nuar
Patiko. Vieta, kur vyksta veiksmas, nupiešta detaliai. Kiekvienas personažas pavaizduotas įtikinamai. Dialogai įdomus. Yra intriga. Kai veikėjai pradeda šnekėti, jaučiama įtampa, atsipalaidavimas, požiūris į draugus, į tai, kam jie atvyko prie ežero. Svarbiausia, kad skaitai ir tuo tiki. Viską sudėjus į krūvą išeina tikrai įdomus kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą