Rudens vėsa,
Užgula laukus ir medžius,
Traukia vėjas,
Beribis vėjas,
Rankos dreba,
Visai kaip nuogas klevas,
Bijau, jog atėjo nebūtis,
Ir sušvito žvakių šviesos,
Lydimos paskutinės violončelės...
Pakeliu galvą, išsitiesiu grakščiai,
Atėjo valanda,
Gyvenimo atvanga,
Tik nepaleisk manosios rankos,
Vesk mane į šviesą didžią,
Kurioje surasiu ramybę vidinę.
na, tictaco asociacijos autoriui mažai ką padės. Na taip, ne šedevras čia, bet - kodėl? Pirmiausia - tema. Kodėl apie mirtį sunku gerai parašyti? Ir kodėl geriau rašyti apie meilę, nei apie mirtį? Taip, pastarąją kiekvienas patyrėm, o anos tiesiogiai - nė vienas. :) Čia šiaip, pamąstymas.Antra, renkantis žodžius, reikėtų daugiau pamąstyti. Gal visgi tas vėjas ne traukia, jeigu jis beribis? Gal visgi nereikėtų teksto gale "archajinti" kalbos, keliant veiksmažodžius į galą, jei visame tekste to nebuvo daroma? Taip pat reikėtų pagalvoti apie įvaizdžius, kurie nuvalkioti - nuogas klevas, atėjo valanda, vedimas už rankos į šviesą. Visgi eiliuke matau vieną gerą dalyką: labai grakštų perėjimą nuo vienos būsenos (baimė ir šaltis) link kitos (šviesa). Ir nors tos būsenos gana neišjaustos ir netgi, nesupykite, truputį griozdiškos, tas perėjimas leidžia manyti, kad autorius turi "cinkelį" kurti :). Viso labo reikia teisingo kelio. Ai, jau dabar aš baisiai nuvalkiotai pasakiau! :))
Tekstuko stilistika priminė reklamą prieš Vėlines - " pigiai parduodame LED (šviesodiodines) žvakes , su baterijomis , dega ne mažiau trijų parų" ...!!!??? ...:(:(:( - ir nors paskaičius tekstą - galima suprasti, kas norėta pasakyti, autoriui derėtų dar gerokai pasukt galvą kaip tą pasakyti ...:) 1
grakščiai išsitiesęs su nebūtim šypsodamas bendrauju meiliai nuogu klevu glaudžiuos artyn skamba violončelė - kaip peiliai ... :))