sferų susiliejimas 19-21

Situacija pasisuko netikėtu kampu. Priešas įdėjo savo kristalą, kurio niekas nesugebėjo ištraukti- netgi Faustas su savo magija ir antžmogiška jėga. Gyventojai šarvavosi mūšiui ir laukė naujų priešo pajėgų. Dead One užtikrino, kad to neprireiks ir tikino, kad jie nužudys rūpesčius keliantį dievuką kitoje pusėje jo griozdišku kardu. Aš šarvavausi geriausias šarvais ir rinkausi geriausius ginklus, tarp jų magišką liepsnosvaidį išrastą druido. Faustas atvirkščiai stovėjo vidury smuklės su spalvotais turistiniais marškiniais; į kitus ginklus išskyrus savo kataną, net nepasižiūrėjo. Dead One turėjo specialius šarvus demonui, tikindamas, kad geresnių už šituos neras. Aš abejojau Fausto būkle . Jo akys atrodė klaikiai raudonos- ir tai nebuvo demoniškas raudonis. Jis pylė alų litrais, nors žinojo, kad tuoj išeisime į mūšį. Mane viskas erzino, sutraukiau šiek tiek miltelių gamintų iš anų keturių vampyrių. Pasiūliau ir kitiems, bet jie tik papurtė galvas. Nežinodami, ką sakyti tokią akimirką, išėjome į lauką, pamojavę susirūpinusiems gyventojams,  per portalą. Tikėjausi kažko panašaus, bet lauke gulėjo tūkstančiai drakonų lavonų. Tai atrodė per daug tragiškai: golemai išnaikino visą rūšį, - jeigu išgyveno, tik mėlynasis. Drakonams atėjo galas. Golemai, primenantys milžiniškus grifus, sukosi raudoname danguje. Ant žemės tvarkingomis eilėmis išrikiuoti stovėjo vampyrai ir vorai. Trys prieš tūkstančius- puikus santykis. Faustas prašneko savo baugiu bosu:
-Palikite man žemę jau seniai, noriu šitą išbandyti su katana. Kilkite į orą ir išnaikinkite tuos sumautus grifus -jie įvykdė klaikų nusikaltimą prieš drakonus.
Mes neprieštaravome ir pakilome. Grifai nelabai kreipė dėmesį, nes, matyt, buvo pritaikyti dideliems taikiniams. Faustas iš pradžių spardė priešų eiles, po to šiek tiek kapojo savo kardu., bet, atrodė, jis tik erzina juos ir traukia arčiau savęs. Jiems subėgus jis pakėlė kardą ir smeigė jį į žemę. Sprogimas ir šviesa mane apkurtino ir apakino. Mane netgi viršuje į šonus mėtė jo galia. Dulkėms nusėdus pamatėme tik išdegintą žemę ir tuščią mūšio lauką. Jo sukeltas sprogimas nušlavė priešo armiją. Liko tik grifai. Išsitraukiau savo naują liepsnosvaidį ir pradėjau kepti paukštieną. Naujas ginklas spjovė galingą mėlynos liepsnos srovę kuri viską vertė pelenais. Dead One, pasikeitęs į savo demonišką formą, plikomis rankomis plėšė paukščius pusiau. Jo aštrūs nagai perkirsdavo juos kaip popierių. Faustas taip ir liko ant žemės, bet paukščių būrius apšaudė kamuoliniais žaibais, kurie grifus išvedė iš rikiuotės. Jie panikavo ir bėgo, o aš, tik lengviau pačirškindavau juos nauju ginklu. Dead One rankos pasikeitė į du šviečiančius raudonus žiburius. Kiekvienu kumščio smūgiu  jis sudegindavo būrį grifų. Taip kovojant kartu jų greitai nebeliko. Nusileidome žemyn ir patraukėme toliau. Milžiniški driežai mus užlaikė spjaudydamiesi klaikia rūgštimi. Dead One nušovė juos prie šarvų turėtu arbaletu . Žiurkiažmogiai, vorai ir kita smulkmė žūdavo nuo Fausto kardo. Kristalinis golemas mums visiems buvo naujiena. Dead One skandino jį lavoje, o Faustas perkirto pusiau savo visagale katana. Prieš juos atrodžiau silpnas: jokie narkotikai negalėjo išgelbėti manęs prieš šituos velnius kovoje -gerai, kad visi buvome vienoje pusėje. Po to mus stabdyti bandė gyvi vaikščiojantys medžiai -čia jau aš pasidarbavau savu liepsnosvaidžiu. Pakeliu sutikome būrį sužeistų drakonų, juos palydėjome atgal iki portalo. Norėjome išgelbėti rasę išmintingesnę negu kiti. Beprasmiška žūti kare einančiam į pabaigą. Dar labiau nustebome, kai mus užpuolė pilkšvi 30 metrų aukščio liūtai. Vienas man tvojo letena ir aš įgriuvau į netoli esantį tvenkinį. Kol išsikapanojau Faustas jau lupo jų kailį. Žinojome, kad tikroji, kad bjauri kova net neprasidėjo. Milžiniški vabzdžiai ir augaliniai golemai tekdavo mano ginklui, deimantiniai ir akmeniniai Golemai- Faustui ir Dead One. Raganosiai, spalvoti šunys, zombiai, šarvuotos panteros. Dievukas, turėjo visko, bet tas viskas prieš mūsų komandą tapo visišku nieku. Artėjant prie tvirtovės mums kelią pastojo šimtas dievuko magų. Faustas nubraižė rankomis kažkokį ženklą. Magai puolė vienas kitą ir nebekreipė į mus jokio dėmesio. Milžiniškos gyvatės, jau matytos pirmame mūšyje, šiek tiek užlaikė dėl savo nuodų -Dead One jas pribaigė keistu senovišku pistoletu. Galų gale pamatėme tvirtovę. Faustas išsitraukė grandinę su kabliu jos gale ir užmetė ant tvirto turėklo ant tvirtovės. Tada liepė visiems padėti traukti. Na, mes ir patraukėme. Mano šarvai pridėjo jėgos, bet bendra Fausto ir Dead One jėga nutraukė tvirtovę žemyn. Ji tėškėsi į žemę visu gražumu. Aš deginau  jos sienas savo ginklu. Jie- ugnies magijomis. Po to tvirtovė atrodė aplamdyta ir susilydžiusi lyg perkeptas sūris. Jos savininkas išsikapstė iš griuvėsių. Jis atrodė raumeningas, bet mažas ir šlubas. Jis vilkėjo laboratorinį chalatą ir buvo apsikabinėjęs buteliukais su tabletėmis. Kaip dievas atrodė labai neįspūdingai. Jis nurijo saują tablečių ir suriko:
- Asilų krūva baikite naikinti mano kūrinius. Sferų susiliejimo  nebesustabdysi. Naujas kristalas veikia
daug greičiau, kad ir kaip baigsime šitą kovą pasauliui suvienyti. Dead One, kodėl dirbi kitam dievui? Jis tavimi naudojasi. Dirbk man ir užvaldysime pasaulį po pasaulio.
Dead One nusijuokė:
- Tikrai be vaizduotės. Radau ginklą žudyti dievams ano dievo pagalba. Gera pradžia keliausiu per pasaulius ir naikinsiu visas intrigas rezgančias dieviškas apraiškas. Anas dievas tegu bando mane stabdyti, bet kuo mažiau konkurentų, tuo jam geriau. Taigi, manau, viskas pavyks.
Dievukas nurijo dar pora tablečių. Jis tarė:
- Faustai, tavo išdavystė tau kainuos. Sidabrinė- gyva ir  ji atvyks su orkų armija. Tau nėra ką čia veikti, geriau grįžk namo. Bevardi, aš galiu tau duoti galios, tapsi stipresnis nei jie. Juk to nori?
Faustas atsiduso:
- Aš įtariau, kad ji grįš. Bet šitą reikalą užbaigsiu pirma. Kitų likimais žaidžiančių asmenų nemėgstu lygiai taip pat. Kokio velnio užpuolei taikius pasaulius?
Dievukas ištuštino buteliuką rausvo skysčio:
- Tai mano pasaulis. Vėliau per portalą atvyko elfai bei kiti ir pradėjo griauti mano eksperimentinę aplinką ir žudyti mano kūrinius. Atėjo laikas juos išvyti ir kartu pasiimti pasaulį, iš kurio jie atvyko.

Mes tylėjome. Nebuvo ko pasakyti. Teks kautis. Dievukui augo žvynai ir drakonų galvos. Jis virto į kažką, ką galėjai pavadinti chimera. Mes išsitraukėme ginklus, - jis silpnas-, jeigu būtų kitaip, jam nereiktų derėtis.


20 dalis
Dievukas pavirto į milžinišką drakono ir gyvatės hibridą. Ant raumeningo kaklo augo penkios drakono galvos. Nuo gyvatiško kūno šakojosi keistos ataugos, ant kurių taip pat augo galvos, tik labiau primenančios žalčio. Vienos galvos spjaudėsi ugnimi, kitos nuodais. Mes išsisukinėjome, negalėjau paleisti į darbą liepsnosvaidžio, teko prisidengti kupolu, po mutageno magija valdėsi tikrai lengviau. Faustas svaidėsi kerais lyg pamišęs, įvairios šviesos taip blyksėjo, kad man teko prisimerkti. Kerai neveikė šito padaro. Faustas išsitraukė savo kardą ir puolė galvas, aš su puikiu nykštukų kirviu- kojas. Padaras judėjo velniškai greitai savo toniniam svoriui. Faustą nupūtė ugnies srovė, man žaltiška galva kirto liežuviu ir vartydamasis nukritau ant žemės. Dead One kažkur dingo. Jo taktika buvo aiški: palaukti tinkamos akimirkos ir vienu kirčiu pribaigti priešą savo ypatingu ginklu. Dievukas tai irgi suprato: jo galvos sukosi 360 laipsnių kampu ir ieškojo vaikinuko su jam mirtinu kardu. Jis dingo kaip į vandenį- nė vienas jo nematėme. Aš pašokau ir atakavau liepsnosvaidžiu, dievukas  susikūrė milžinišką plieninį skydą ir to pakako atsižvelgiant į jo dydį- tai nieko keisto. Faustas jį perkirto, bet naguota letena nubloškė jį žemyn. Aš mosavau kirviu, bet vis turėdavau bėgti nuo ugnies kamuolių ir nuodų. Faustas kažką suriko ir ėmė augti –po minutės jis dydžiu prilygo dievukui. Du namus primenantys priešininkai susikibo kaip du imtynininkai ir nenorėjo paleisti vienas kito. Tada atsirado galimybė. Aš deginau pabaisos nugarą, kol Faustas spaudė ją savo gniaužtuose. Vieną gyvatiška galva įkando Faustui į koją ir jis nugriuvo. Nuodai jį paralyžiavo ir jis sudejavo. Griūdamas dar spėjo užmesti tą patį užkeikimą man ir aš išaugau į pabaisos aukštį. Mano ginklai padidėjo kartu su manimi. Aš išsitraukiau kirvį, jis ietį ir prasidėjo bjaurus sukimasis vienas aplink kitą. Kad ir kaip suktai smūgiavau, jis vis tiek atremdavo ir smeigdavo man ieties smaigaliu ar stukčiodavo man į kaktą. Jo ugnies kamuoliai vis dažniau į mane pataikydavo. Faustas lėtai, bet užtikrintai šliaužė prie mūsų. Pačiu laiku jis sugriebė dievuko kojas. Aš numečiau kirvį ir šokau ant jo su peiliu rankoje. Ridenomės keistame kamuolyje, primenančiame gumines gyvates iš saldumynų automatų. Aš dūriau, kur papuolė, bet vienai drakono galvai išdūriau akis, o viena gyvatiška buvo atskirta nuo kūno. Nors ir kaip jį spaudėme, jis vis tiek mane nusimetė ir pašokęs spardė Faustą. Tas šyptelėjo ir suvarė jam savo visagalę  kataną, kuri dabar atrodė miniatiūrinė, į kelį. Dievukui atėjo eilė kristi: jo koja subyrėjo tarsi perdegusi cigaretė. Katana susmigo į Žemę. Mano didėjimo užkeikimas nustojo veikti ir aš vėl susitraukiau. Skubiai nubėgau lyg geriausias pasaulio sprinteris ir griebiau kataną. Faustas ir dievukas vartėsi ant žemės bandydami sulaužyti viens kitam kaulus. Aš įsibėgėjau, pašokau ir kirtau iš visų jėgų. Mutagenas darė stebuklus -mano jėga ir greitis pagerėjo. Trys galvos nusirito ant žemės. Faustas galutinai atsigavo ir pakėlęs dievuką trenkė jį į sulenktą kelį. Aiškiai išgirdau, kaip lūžo stuburas. Pabaisa ėmė svaidytis galingos elektros išlydžiais ir mums teko atsitraukti. Tas užsispyręs, išprotėjęs profesorius nesuprato, kada baigti kovą ir manė, kad dar gali kažką pasukti vien dėl savo dieviškumo. Netikėtai sudrebėjo žemė. Kažkas blykstelėjo. Pabaisa suriko ir sugargaliavo. Staiga hibrido krūtinė sprogo ir iš ten iššoko Dead One. Širdies gabalai gulėjo ant žemės aiškiai parodydami, kas nugalėjo. Jis pergalingai mosavo savo kryžiaus formos kardu. Faustas pribėgo prie lavono ir sugriebė kažką, ko mes nematėme . Jis parodė mums sielos akmenį. Jo pasaulio gyventojai turėjo savybę matyti ir panaudoti šituos akmenis perimti nukauto priešo savybėms. Jis jį mums turėjo apšviesti specialia liepsnele, kad jį matytume. Faustas pasiūlė jį Dead One, bet tas atsisakė. Jo taktika, beje, buvo paprasta, bet nuostabi: jis įsirausė į žemę lyg žiurkėnas ir sulaukė puikios akimirkos susmeigti kardą į nugarą ir per ten kulkos greičiu susmigti į širdį. Mes apieškojome teritoriją tikėdamiesi rasti dar sužeistų drakonų, bet, atrodo, mūsų sutikti buvo vieninteliai. Patraukėme atgal prie portalo ir pamatėme tai, ką jau žinojome. Portalo nebebuvo -dievukas nemelavo, o pasauliai susiliejo. Faustas suveikė teleportaciją į smuklę, kur mus pasitiko džiaugsmingi šūksniai. Jie kiek aprimo, kai kažkas pagaliau pamatė, kad portalo nebėra. Kilo gana didelis sąmyšis, bet Dead One iššovė į lubas savo antikvariniu pistoletu ir visi aprimo. Visi greitai susitaikė su susiliejimu. Visi jau gyvenome kartu, nors dar prieš tai turėjome atsiskyrimo iliuziją . Dabar viskas tapo aišku. Dingus dievukui išvalyti pasaulius nuo vorų ir kito nelabo daikto darėsi įmanoma. Niekas nebekurs naujų šlykštynių ir miestai bus atstatyti. Daug kas grįš į jau pamirštus namus. Kai kas liks su naujais draugais stovyklose ar nykštukų mieste. Bet tai įvyks vėliau. Pirma visi norėjo švęsti. Išnešėme stalus į gatves. Sukūrėme didelį laužą. Miško elfai atitempė pypkes ir kanapių. Visi gėrė, rūkė ir valgė iki sąmonės netekimo. Dead One trumpam dingo ir grįžo su savo mergina Evelina ir lobiu, kurį išdalino gyventojams. Gyventojų sulėkė iš visų stovyklų ir miesto. Visi džiaugėsi nauja pradžia. Faustas sėdėjo atokiau nuo viso šurmulio -jam teks atremti orkų puolimą, nors ne visai supratau aplinkybes... Dead One gėrė savo alų ir turbūt apmąstė kitų dviejų dievų puolimą. Jis, aišku, taktiškai nutylėjo, bet man teks ten dalyvauti. Buvau jam skolingas ir įsivėliau į jo misiją labiau nei norėjau. Taranciell sėdėjo ant kaladės šalia manęs ir, gurkšnodama vyną, glostė man ranką Nereikėjo nieko sakyti -viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Annataras pamatys pasaulį jau visai kitokį....

21 dalis

Annataras pabudo savo kambaryje palėpėje ir sunkiai išsirangė iš lovos. Kaip visada, pirma nužvelgė save veidrodyje ir sutraukė rytinę pypkutę su aromatizuotu tabaku. Annataro pasaulis buvo taikus ir civilizuotas, bet jam norėjosi, kad būtų kitaip. Jis kaip ir visi kiti skaitė tėvo užrašus, kurie tapo bestseleriu, ir jam atrodė, kad ten turėjo kovoti ir jis. Būtent dėl to ant jo krūtinės vingiavo du randai, palikti elfiško kardo. Annataras dažnai įsiveldavo į muštynes, bet tą kartą tamsusis elfas išsitraukė kardą ir sužeidė paauglį. Eva paleido jam kulką į galvą greičiau nei jis spėjo nuleisti kardą. Už tai abu atsėdėjo pusę metų požemyje toje pačioje kameroje. Jų tėvai nesivargino naudoti savo ryšių ir traukti juos iš bėdų. Kaip prieš 16 metų Tomas ir jo tėvukas bėgo nuo savų laikų visuomenės, taip jų vaikai bėgo nuo saviškės. Deja vieną kartą tą pradėjus vis sunkiau sustoti, todėl Eva ir Annataras visą dieną trankydavosi po kavines ir rūkydavo pypkes. Abu buvo protingi, tik retai pasirodydavo mokykloje. Klasiokai prisibijojo garsių tėvų vaikų, kurie vis įsiveldavo į neaiškias istorijas ir prekiaudavo haliucionogenais pertraukų metu. Taip viskas prasidėjo ir šiandien: jie susitiko kavinukėje, gurkšnojo ten kavą ir šnekučiavosi. Vėliau užsuko orkas, kuris nupirko keletą rausvų tablečių iš Evos. Vėliau į vieną iš tų bariukų, kur ramiai gali traukti savo pypkes- nesvarbu ką tiksliai berūkytum. Iš ten apsvaigus- desertų į konditeriją. Ten jie susimušė su miško elfu ir įmūrijo jį į vitriną. Dar atlėkė porą sargybinių, bet jie buvo nukenksminti migdomąja kapsule, susprogusia jiems prieš nosis. Po tokios bombelės auka miegodavo dvylika valandų. Galu gale draugai nuėjo į kavinę, kur rinkdavosi visi jų klasiokai ir maukdavo visokius sulčių, cukraus ir jogurtų kokteilius. Jie užėmė staliuką šešiems ir niekas nedrįso ką nors sakyti. Jie gurkšnojo sultis ir gana ilgai tylėjo. Annataras atsidusęs prabilo:
-Va ir baigėme kasdieninį turą, nors nelabai įprastoje vietoje. Žinai, keista: esame atsėdėję pusę metų, nors mūsų kriminaliniai įrašai jau tokie ilgi, kad, vien rasti spintas, kur jie sudėti, reikia žemėlapio ir 20 puslapių kelio aprašymo. Mūsų tėvų šlovės aura, kaip pirmų išgyvenusių ir gynusių stovyklą, tiesiog per didelė. Jie, nors nesikiša, čia, o mes ir liksime įžymiais vaikučiais ir galėsime iki pensijos stumdyti narkotikus ir sumušti ką tik norime. Bet kur kitur už tokius darbus būtume arba už grotų, arba ieškomi nusikaltėliai su premijomis už jų galvas. Žinai, man tai patiktų, dėl to nupirkau laivą, kuris stovi uoste ir turi gražią vėliavą. Žalsva šypsenėlė ir gelsva pienė ant jos gražu. Atėjo laikas kažką pakeisti, manau sutinki, manoji auksine gėlele.
.
Eva šyptelėjo:
-Va už tą pienę reikia dėkoti tavo tėvukui . Jam parašius apie mano plaukus, primenančius pienę, ta pravardė ir prilipo. Mano ženklas ir bus pienė -teisingai. O tau šypsenėlė tinka, nes ja nupurškei visą mokyklą -koks ekspresyvus graffiti spektaklis. Tai ką, išvykstame niekam nieko nepasakę? Ar dar turime kokio atsisveikinimo dovanėlę?
Annataras susiraukė.
-Koks aš dovanų valdovas be dovanėlės? Aišku, turiu: sukurpiau gerą užkeikimą -visi gėrimai čia po trijų valandų pavirs benzinu. Bet prieš tai apiplėšime šią skylę.
Annataras pašoko ir, pribėgęs prie apsauginių, išjungė juos jau paruoštu šoko skeptru. Eva jau grasino kasininkui dviem pistoletais ir jis krovė jai pinigus iš keturių čia veikiančių kasų. Annataras plikom rankom išpešė seifo dureles ir krovė į krepšį mėnesio pajamas. Jiems baigus Annataras numetė ant žemės buteliuką ir jie jau stovėjo uoste prie dailaus elfiško laivo. Eva kritiškai nužvelgė laivą:
-Gana mažas, nors dviems gal ir gerai. Žinai, dabar trūksta tik Valentino sūnaus ir viskas būtų tobula. Gaila, kad jis tapo pavyzdingu mokiniu ir nori tapti sargybiniu. Kai buvom maži, daug žaisdavome kartu. Viskas buvo paprasta ir gražu.
Annataras papurtė galvą:
-Tais laikais daug kas buvo geriau. Vienybė ir didvyriškos kovos. Dabar po truputi grįžtame prie to, kas buvo prieš susiliejimą. Aš to negaliu pakęsti. Nesuprantu, kaip tų laikų didvyriai gali su tuo susitaikyti. Bet jie jau savo padarė, dabar mums laikas rašyti savo dienoraščius ir paversti juos perkamiausiomis knygomis.
Jie sulipo į laivą ir išplaukė į saulėlydį. Eva po kelių valandų pranešė, kad už juos jau paskirta 10. 000 premija. Atrodo, kavinės savininkai rimtai supyko dėl nuostolių. Įdomiausia, kad Annataro užkeikimas nedingo ir viskas nuo šiol kavinėje įpilta į stiklinę pavirsdavo benzinu. Ką gi, vienu sulčiu baru mažiau. Jie juokėsi ir džiaugėsi savo nauja karjera. Taip prasidėjo nauji laikai, pilni nusikalstamumo, keisčiausių filosofijų ir savo svajonių vaikymosi...