Moderatorius

Aš silpna, bejėgė, sugniuždyta būtybė. Aš net ne būtybė, aš prisitaikėlė, chamelionas, kuris pastoviai keičia savo spalvą ir struktūrą. Kodėl aš tokia... vis ieškau atsakymo, tik jo nėra..., nėra kaip ir mano svajonių, viskas išnyko ir dingo tirštame rūke, lyg nieko ir nebūtų buvę. Gal tai tik sapnas, ne... Tai nebuvo sapnas, per daug viskas įstrigę mano atmintyje, m, ano kūne, tai nebuvo haliucinacija...
Prašau atleidimo, malonės, atleisk man, kas tai bebūtų, tiesiog atleisk ir nepyk ant manęs, tai nepakeliama. Tas pyktis žudo mane iš vidaus, aš nykstu. Tu mano svajonė, variklis, kuris stumia į priekį. Aš be tavęs niekas, tu mano šeimininkas, mano gyvenimo moderatorius. Visa siela ir mintimis esu tavo, abejingumas sklindantis iš tavo vidaus užgniaužia kvapą, aš dūstu, dūstu be tavo žvilgsnio, atodūsių ir prisilietimų. Tu mano gyvenimo beprotybė, man kančia ir skausmas, mano visa ko euforija, alfa ir omega, išbaigta pradžia be pabaigos. Atėjai netikėtai, su viesulo pagreičiu neperspėjęs ar aš to noriu, Tu niekuomet nesiklausai ir neklausi, tiesiog akimirksniu įsižiebi ir degini viska aplinkui, be galimybės apsisaugoti ir išlikti. Neatsiklausei ar aš galiu mylėti savo šeimininką, to pasekoje priversdamas kraujuoti atvira žaizda, kuri nekreša ir neužsitraukia. Viskas gerai, taip kaip ir turi būti, skrodžiu su lengvu vėjeliu savo gyvenimo keliu į priekį, tik į priekį, nenoriu, negaliu ir nesisuksiu atgal aš ir nenoriu atgal. Ko noriu, tą ir turiu, tą ir pasiimu iš gyvenimo... aš noriu tavęs, modeliuok mano gyvenimą, degink mano vidų...