Laisvė

Laisvė







Sėdėjau nuogas. Nuogas prieš visus. O jie spoksojo į nuogą mano kūną. Ir ką aš padariau ne taip, kad atsidūriau čia? Ką?  Atrodo gyvenimą žaidžiau pagal visas, man primestas jo  taisykles. Turbūt kažkam nepatikau. Tad likau pažeidžiamas, be skydo, be draugų, be užuojautos, be rūbų. Sėdėjau skausmo iškreiptu žvilgsniu-prieš mane šimtai išbadėjusių akiduobių. Jei nebūčiau sėdėjęs gėdos kėdėje, pasiųsčiau juos visus velniop. Bet dabar mano statusas negali man leisti to daryt. Nes kitaip būčiau pasmerktas myriop.



                Puolęs neviltin, pradėjau šauktis Dievo. Dievas bandė man padėti, bet aš jo negirdėjau.  Mano transcendentinės ausys buvo kurčios. Taip ir žinojau, kad reikia daryti jogos pratimus. Galbūt būčiau dabar išsilaisvinęs. Tada pradėjau mąstyt apie savo gyvenimą. Keista, bet tik žvelgiant mirčiai į akis žmogus susimąsto apie savo egzistencinę prasmę. Pradėjau galvoti ir aš. Buvau tik vidutiniokas prieš daugelį metų baigęs gimnaziją. Iš prigimties buvau neaiškios pakraipos ir dažnai neaiškiomis mintimis ir priešingai negu dabar mėgau nešioti rūbus, gerus rūbus. Baigus mokykla tapau keliautoju. Galiu pasakyt vienu keisčiausiu keliautoju. Dabar suprantu, kad mokykla- blogis. Ji tvirkina mūsų jaunus protus skirtus kūrybai. Kūryba mano manymu vienintelis žmogaus tikslas. Mąstyti, nesutikti, diskutuoti, tobulėti dvasiškai, skaityti, rašyti- štai kuo mes turime užsiimti.                  Kaip ir sakiau baigęs mokyklą tapau keliautoju. Pirmiausia tapau keliautoju-piligrimu. Pėsčias pasiekiau De Kompostela.  Po to stabdydamas pakeleivingas mašinas išvydau  Indiją-išganingą kraštą maitinantiems savo sielą, o ne iliuzijų pasauli. Ieškodamas dvasinės ramybės radau meile. Meile visiems, meile gyvenimui, meile kūrybiškiems žmonėms. Viskas pasikeitė. Laikas sustojo, tiksliau nebeegzistavo. Tapau tyras. Manęs niekas nebegalėjo uždaryt į narvą. Aš tapau laisvas. Laisvas kaip paukštis glamonėjantis dangaus mėlynę. Laisvas kaip žuvis neršianti prieš srovę. Laisvas kaip Ikaras skrendantis arčiau saulės. Turbūt ir aš skridau daugiau negu buvo galima...



                Sėdėjau nuogas. Nuogas prieš visus. O jie spoksojo į nuogą mano kūną.  Aš iš prigimties buvau drovus žmogus. Tad sėdėt nuogam prieš minia žmonių nebuvo malonus įvykis. Visi žiūri į tave, aptarinėja tave, moterys spokso į mano ataugą tarpukojyje ir kikena. O man taip nesmagu nuogam. Už mažiausią rūbo skiautę dabar galėčiau parduot savo siela Giothes Mefistofeliui. Sėdžiu gėdos kėdėje ir galvoju ar man tikrai reikia visa tai ištverti? Ar aš tikrai šito nusipelniau? Gėdos kėdė buvo pati šlykščiausia vieta kurią man teko regėti.



                Kėdė buvo pastatyta dauboje. Tad visi susirinkusieji  gerai mane matė. Kėdė čia, Sibiro taigoje buvo pastatyta prieš 200 metų. Ją suprojektavo žmogus turįs iškreipta skausmo suvokimą, tikriausia jis buvo mazochistas ir ta kėdė jam teikė malonumą. Kėdes briaunos buvo aštrios pjaustė storas nuo vaikščiojimo  išpampusias mano kojų venas. Aplink mane jau buvo nedidelė bala  kraujo. Sėdėjimas čia tave visapusiškai vargina. Tu būni nuogas, tave nuolat kankina skausmas, skausmas kurio niekam nelinkėčiau patirt. Pjaustomas tavo kūnas iš pat pradžių būna atsparus skausmui, bet kuo toliau tuo skausmas tampa stipresnis. Tarsi koks magnetas jis traukia iš tavęs gyvybę. O aplink susirinkusi minia spjaudė, šaukė, keikė, prisipažino meilėje ir žinoma juokėsi.  Niekada iki šiol nebuvau girdėjęs tokios linksmos minios. Apalpau.











                                                              ***











-Dieve, Dieve kodėl mane verti visa tai iškęsti, kodėl  pasirinkai mane? Kuom aš nusikaltau? Ką ne taip dariau? Dieve, Dieve kodėl aš?



Tai ištaręs pradėjau verkt. Pirmą kart gyvenime išliejau save ašaromis. Man tai atrodė gėdinga. Keista aš kenčiu neapsakomą skausmą, bet vis dar galvoju apie gėdą. O ašaros vis riedėjo kaip traukinai, nesustodami, neaiškia kryptimi, su dideliu garsu ir su didėliu skubėjimu. Tas rutulys susikaupęs gerklėje išnyko. Tapau švaresnis. Ir vėl prisiminiau mokyklą.



                Nuo pat mano pradėjimo aš buvau mokomas kaip man gyventi. Netgi man esant įsčiose daktaras manęs reikalavo kaip aš turėčiau išvysti šį pasaulį. Nuo pat pirmos minutės praradau pasirinkimo teisę. Kiek vėliau mano protą pradėjo tvirkinti liepiniai: taip negalima, neik čia, eik čia, kur eini, sustok, bėk, neskubėk, pakentėk, skaityk, mokykis, daryk, nedaryk, rašyk, nerašyk, neklausinėk, paklausk, mokykis, nesiskųsk, pasiskųs, išmok, studijuok, baik mokyklą, mokykis.



Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis rėkė Leninas, o pats mirė turbūt  nieko taip ir neišmokęs. Gyvenimas kartais būna absurdiškas, tik mes to neįstengiame pamatyt. Kai pradėjau nebepaklusti šiems liepiniams manęs pradėjo vengti. Tapau atskalūnas. Na ir gerai, pagalvojau. Juk aš gyvenu sau, o ne jų pramanytoms taisyklėms. Ir kas jas sugalvojo? Ogi tie patys žmonės. Taisyklės yra skirtos valdyti žmonėm, įspraust jų kūrybinę prigimtį į rėmus, pakirpt jų angeliškus sparnus ir neleist jiems skrist. Velniop tai! Aš gyvenu sau, o ne taisyklėm! Velniop Tai! Velniop tai…



Tapau visuomenės atskalūnu, nepritapėliu, panku. O širdy buvau mylintis žmogus norintis dalintis savo meile. Tačiau jos niekas nepriėmė. Net tėvai. Man buvo sunku, norėjosi mylėt... O meilė mane atvedė čia, į gėdos kėdę!



                Sėdėjau nuogas. Nuogas prieš visus. O jie spoksojo į nuogą mano kūną. Saulė pradūrė nakties apsiaustą ryškiais savo spinduliais ir po truputį  pildė mus raudonai krentančia aušra. Išaušo vienas nuostabiausių rytų mano gyvenime. Ačiū tau Dieve, kad bandai mane padrąsint, sumurmėjau. Ačiū! Tekėdama saulė vis labiau ragino mus nubust. Atrodo, atrodo tarsi ji savo krentančiais spinduliais rėkė- Nubuskit, nubuskit, eikite į šviesą, nubuskit! Tai buvo nuostabu. Baltuojanti šalna vis labiau tirpo. Žolės lapeliai kiek įmanydami stengėsi palinkti šviesos link. Net žolė eina į šviesą, pagalvojau. Net žolė...











                                                                                    ***











Sudraskę kambario tamsą šviesos spinduliai privertė mane pabust. Pabudau. Noriu miego, pagalvojau . Bet šviesos durklai buvo per aštrūs, nebeužmigau.



                Išlipęs iš minkšto guolio, pažiūrėjau pro langą. Kraštovaizdis mane pribloškė. Oho... Aš Tibete! Lasoje! Vaizdas kurį išvydau mano galvoje liko visam gyvenimui, tarsi  kokia granatos skeveldra kojoje... o kaip dabar norėčiau ir vėl nubusti čia... Pro langą mačiau kalnų veidą. Tas veidas buvo tarsi žmogaus, kiekvienas kalno šlaitas buvo vis kitoks: vienur daugiau sniego, kitur daugiau uolų nuogumo visa visuma sudarė vieną veidą žmogaus sielos grožį. Kalnai buvo tarsi siena, atrodė, kad už tos sienos niekas nebeegzistavo. Visoje žemėje liko tik Lasa. Gražioji  Lasa. Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks gyvas ir laimingas... o kad dabar man vėl suteiktų tiek džiaugsmo ir laimės... Atvykęs čia iš kart pamačiau meilę vietinių akyse. Jie šypsojosi linkčiojo galvom. O aš tik stebėjausi jų laimingais veidais. Per penkiolika minučių kelionės iš savo viešbutuko į artimiausią šventyklą, nemačiau nė vieno liūdno veido. Laimingi žmonės, pagalvojau... o kad man dabar kas suteiktų tiek optimizmo... pasiekęs artimiausią šventyklą užėjau vidun, vietiniai vienuoliai meditavo. Jie Sėdėjo nuogi. Nuogi prieš visus. O aš spoksojau į nuogą jų kūną. Ir aš panorau prisijungti prie jų. Nusimečiau visus save dengiančius rūbus ir įsitaisiau lotoso pozoje. Mes sėdėjome nuogi. Nuogi prieš visus praeivių žvilgsnius. Ir tada, mano dvasia prašviesėjo. Aš, galime sakyti susijungiau su visais ten buvusiais žmonėm. Jaučiausi neišpasakytai gerai. Geresnio jausmo nėra. Jausmo, kada tu suvoki, juk esi visiškai laisvas, laisvas kaip paukštis, laisvas. TU ESI LAISVAS, AŠ ESU LAISVAS, MES VISI LAISVI LAISVĖJE.











***











                Sėdėjau nuogas. Nuogas prieš visus. O jie spoksojo į nuogą mano kūną. Ir ką aš padariau ne taip, kad atsidūriau čia? Ką?  Atrodo gyvenimą žaidžiau pagal visas, man primestas jo  taisykles. Turbūt kažkam nepatikau.



                Pakėliau jau sunkiai pakeliamą galvą. Saulė buvo netoli zenito. Manu ši diena man paskutinė. Nežinau kaip aš atsidūriau čia, nelaibai nutuokiu kodėl sėdžiu šioje kėdėje. Turbūt todėl kad iš Lasos aš patraukiau į šiaurę. Nukeliavus beveik porą tūkstančių kilometrų aš atsidūriau netoli gėdos kėdės. Tada aš dar visai nieko apie ją nežinojau, o dabar turiu galimybę pats ją išbandyt, tiesa nepaminėjau fakto, kad ši kėdė žmogaus buvimą paskutinį kartą jautė beveik prieš šešiasdešimt metų. Atvykus čia vietiniai labai nepatikliai žiūrėjo į mane, mano skleidžiamą meilę. Vienas jų mane išprovokavo diskusijai. Kodėl aš pasirinkau šitokį gyvenimo stilių. Aš jam pradėjau aiškink kad pirmiausia žmogaus prigimtis yra kurti. Iš prigimties žmogus buvo sukurtas tam kad galėtu kurti. Mes patys viską susikūrėme ir blogį ir gėrį, nes viskas priklauso nuo mūsų minčių. Aš norėdamas išvaduot save iš iliuzinio taisyklėmis apraizgyto pasaulio ryžausi keliauti. Ir per keliones aš maitinu ir savo sielą ir kūną. Ir tada sušukau, žmones kurkite šį pasaulį savo mintimis, tik mūsų mintys jame sukūrė blogį. Kurkite šį pasaulį, nepasiduokite iliuzijai kuria esate maitinami. Nebijokite kovoti. Kova tai nereiškia mirti. Kova tai kovoti už savo įsitikinimus taikiais metodais, nes pyktis visada mus tik dar labiau sukausto. Nebijokite žmones nebijokite ir kurkite, mylėkite, nes meilė tai pats tyriausias jausmas. Mylėkite Dievą mūsų kūrėją, mylėkite tvėrėja mylėkite visus kurie prisidėjo prie mūsų evoliucionavimo. Štai šioje vietoje ir suklydau. Už savo tvirkinančias mintis buvau nubaustas mirties bausme- gėdos kėde. Aš visiškai nesigailiu dėl savo pasakytų žodžių. Man gaila tų žmonių kurie nepanoro manimi patikėti.



                Pakėliau galvą. Saulė siekė zenitą. Jos spinduliai tiško tiesiai ant mano galvos- nuogos galvos, galvos be plaukų. Aš nebijojau mirties, aš šypsojausi nes nebijojau nežinos, o gal kaip tik norėjau mirt. Buvau smalsus žmogus ir visada mane kutendavo klausimas o kas bus kai aš mirsiu, nuolatos kutendavo. O dabar kai iki atsakymo tik dvi minutės kelio aš pamiršau šį klausimą. Diena buvo nuostabi, dangus mėlynavo, nebuvo nė debesėlio toje žydrynėje nardė paukščiai, kokie jie laimingi pagalvojau jie gali skrist. Ir aš galiu skrist. Tai ištaręs pajutau kaip mano siela skrenda, skrenda palikdama kūną dar nuogesnį. Nuogesnį nei kaltės jausmas, dar labiau nuogesnis. Po šio skrydžio nebejaučiau nieko, visiškai nieko, net skausmo, tik meilę, meilę ir džiaugsmą kad man buvo suteikta galimybė gyventi. Dėkojau už tai visiem kas prie to prisidėjo. Prisiminęs tėvus. Pasijutau negyvas- aš tapau miręs. Miręs gėdos kėdėje.



                Sėdėjau nuogas. Nuogas prieš visus. Nuogesnį nei kaltės jausmas, dar labiau nuogesnis. O jie spoksojo į nuogą mano kūną. Ir ką aš padariau ne taip, kad atsidūriau čia? Ką?  Atrodo gyvenimą žaidžiau pagal visas, man primestas jo  taisykles. Turbūt kažkam nepatikau. Tad likau pažeidžiamas, be skydo, be draugų, be užuojautos, be rūbų.




P. S. Atleiskite už skyrybos klaidas.