Įvadas
Buvau viena, savo namuose, bandžiau įsitaisyti jaukiai savo lovoje su gera knyga ir arbatos puodeliu, tačiau kažkas man nedavė ramybės.. Pašalinės mintys neleido įsigilinti į knygą, puodelis rankose drebėjo, netrukus virpėti ėmė ir lupos, akys prisipildė ašarų, knygą sviedžiau į lovos galą, arbatos puodelį padėjau į šalį ir delnais užsidengiau veidą. Supratau, kad galvoju apie tave, vėl... Prisiminiau pirmus mūsų metus kartu, jie buvo pasakiški, mylėjom vienas kitą be proto, dabar viskas kitaip. Vis dar esame kartu, tačiau skaudu, nes aš žinau, kad nebūsime. Protas man liepia nustoti švaistyti laiką su tavimi, tačiau širdis verkia, kai pagalvoju, kaip bus kai būsime atskirai, aš taip įpratau prie mūsų gyvenimo, prie tavęs, neįsivaizduoju kaip bus, tačiau turiu susikaupti ir padaryti viskam galą.
Nusivaliau ašaras, atsidusau, atsigėriau arbatos, pasiemiau knygą. Girdžiu, kaip kažkas rakina duris – tai tu. Padėjai raktus ant staliuko prieškambaryje, nusimovei batus, nusirengei sriukę, atėjai į mūsų kambarį. Pažiūrėjai į mane, priėjai, pabučiavai, aš nusišypsojau, lyg man viskas būtų gerai, tačiau žiūrėdama į tave vėl užsigalvojau apie tai, kai tavęs čia nebus, vėl ėmė kauptis ašaros, nuleidau akis, išlipau iš lovos ir nubėgau į virtuvę sakydama, kad paruošiu arbatos, nes tikriausiai lauke sušalai.. Virtuvėje vėl atsikvėpiau ir įsakiau sau nebegalvoti apie tai, kas bus ir gyventi šia akimirka.
Paruošiau arbatos, atnešiau į kambarį, tu gulėjai ant lovos ir žiūrėjai televizorių, pamatęs, kad nešu karštą puodelį atsisėdai ir su šypsena padėkojai, po to vėl įnikai į televizorių. Prisėdau šalia tavęs... Stebėjau tave, galvojau koks mano gyvenimas bus be tavęs, žinau, jis bus tuščias, jausiuosi neapsakomai vieniša, ilgai verksiu, tačiau laikas išgydo, guodžiau save mintyse, žinau tai, visi taip sako. Vėl įnikau į tave, į tavo veidą, žvelgiau į tavo akis, į tavo ilgas blakstienas, lūpas, vėl į akis...
-Keite – pašaukė jis – tau viskas gerai?
Atsibudau lyg iš miego, pakračiau galvą, veidą vėl puošė šypsena atsidusau ir atsakiau:
-Nieko, tiesiog.. myliu tave
Jis šyptelėjo pabučiavo mane ir toliau žiūrėjo televizorių.. O kur mano laukti žodžiai atgal? Kur tie žodžiai „Aš irgi tave myliu“ kur tie žodžiai, kurie mane stabdytų padaryti tai ką ruošiuosi? Kur?
-Einu miegoti – pasakiau jam, apsiklojau ir nusisukau į sieną. Tylomis išliejau kelias ašaras ir užmigau.
Kitą rytą jis vėl išėjo į darbą, atsikėliau vėl viena, gulėjau ilgai masčiau apie kartu praleostus trejus metus.. Per tuos metus mes tiek pykomės, rėkėm vienas ankt kito, trankėm duris... Poto vėl bučiavomės, gulėjom apsikabinę ir nieko daugiau nenorėjom tik būti kartu.. Tačiau kur aš nuėjau su tuo? Visą gyvenimą svajojau daryti karjerą, keliauti po pasaulį, susipažinti su žmonėmis, linksmintis, tačiau viską iškeičiau į vieną žmogų. Ir nesigailėjau to sprendimo tol, kol nepajaučiau, kad jis man svarbesnis nei aš ja, kad aš jį vertinu, o jis menkai tai parodo...
Aš visada galvodavau, kodėl paukščiai pasilieka tose pačiose vietose, kai jie gali skirsti į bet kurią žemės vietą.. Tada aš paklausiau savęs to paties klausimo. Kodėl aš čia, jei galiu būti ten kur noriu ir tikrai žinau, kad tam ne per vėlu.