Bepročio užrašai. Šventvagiškai

Paskutinis kartas, kai variklis lyg busdamas suriaumojo. Posūkis ir nepriekaištingai tiesiai kelkraštyje pastatytas automobilis. Jam, rodos, nė nereikėjo vairuotojo įsakymų ar komandų – viską puikiausiai galėjo vykdyti pats.
Gatvelė tuščia – ankstyvas trečiadienio rytas. Žmonės darbuose arba mokyklose. Tuštutėliai pastatai tylūs, užuolaidos užtrauktos, durys, be abejo, užrakintos. Gėlių darželiai kiemuose palaistyti – daugelis, matyt, dar šįryt.
Kiek tolėliau – mažytė medinė koplytėlė. Panaši į tą, kuri kadais buvo pavaizduota ant vieno lito banknoto. Šalia jos – jokio įvažiavimo, tik menkas priėjimas pro siauručius vartelius. Vengiau geriau įsižiūrėti.
- Kur einame, gal pagaliau pasakysi? – paklausė šviesiaplaukė mergina.
- Tiesiai ten.
- Kodėl būtent ten? Juk tu netiki tais dalykais.
- Įamžinsim tavo sapną.
Ji nutilo. Nusišypsojo. Priėjusi įsikibo į ranką.
Eiti kiek baisoka, nors žmonių ir nesutikome. Lyg nematomas šventumas kas žingsnį vis stiprėtų. Juostų koplyčią. Kartą atsisukau, mane sekančios automobilio akys kiek padrąsino, nors mergina, matėsi, jaudinosi dar labiau. Pasiūliau ir jai atsigręžti.
- Na kaip?
- Geriau, - nustebusi atsakė.
Koplytėlėje tamsu. Nė nežinau, gal tai buvo maža bažnyčia. Nepajėgiau atskirti. Tolumoje ant suolo sėdėjo senyvas vyriškis. Daugiau – nė gyvos dvasios. Leidau jai ieškoti kelio, pats nestipriai vis timptelėdamas už apyrankės ant kairiojo riešo. Nenorėjau, kad į atmintį įsirėžtų bent menka šios vietos kertelė.
- Eime ten, - mergina stumtelėjo mane kairėn. – Viskas, gali žiūrėti. Praėjom.
Vietos vos užteko tilpti abiems. Už keliolikos žingsnių pamatėme naują salę, beveik visai neapšviestą. Negi čia neturi būti žmonių – vienuolių ar šiaip – dingtelėjo. Kairėje durys. Atsargiai priliečiau staktą. Pajutau, kaip stipriau suspurdo širdis. Rankos atšalo. Burna išdžiuvo. Mergina nulenkė rankeną žemyn. Už durų – laipteliai į rūsį.
- Ateik, greičiau.
Ji tyliai uždarė duris, nusileido. Pasieniuose dulkėjo lentynos su raštais bei rakandais. Akmeninės grindys. Šalta ir kiek dvokė drėgme. Vėl stengiausi nesidairyti.
Išgirdome žingsnius, pasitraukėme arčiau sienos – kritęs šešėlis apgobė mus. Apsidairę supratome, kad tai – ne siena, o didžiulė Marijos skulptūra. Tyliai nusijuokiau, mergina apglėbė mane per liemenį, prigludo lūpomis.
- Kaip ji atrodo? – paklausiau.
- Kas?
- Statula.
- Na, tokia kaip ir visos. Gilus gailestingas žvilgsnis...
- Nustok, gana.
- Juk prašei kalbėt.
- Taip. Atleisk.
- Tau geriau to nematyti.
Mirtina tyla mums tiko. Artino mūsų pačių mirtį. Bet juk tai nebaisu, bent jau taip atrodė. Pačiam mirti – niekis. Juk to nejauti. Tiesiog nebeegzistuoji.
Už kelių minučių, gal daugiau, viršuje prasidėjo apeigos. Aplink pasklido bažnytinė muzika, ją lydėjo vyriškas tenoras.
- Gal reikėtų dingti?
- Ak, patylėk, mes tik ką atėjom, - atkirtau.
Ji kedeno man plaukus, lyg žadindama mintis. Jose suspurdo Every You Every Me* eilutės.
Ji mane bučiavo, laikiau lūpas priglaustas prie josios, kuždėjau dainos žodžius. Buvo keista ir nuostabu. Kartą suklydęs nusisukau ir padėjau smakrą ant jos peties, pirštais mušdamas kūrinio ritmą į jos ne visai tiesią nugarą.
- Keista, nemanai? – išgirdau ją sakančią.
- Be abejo. Tu mane bučiuoji, o aš tyliai niūniuoju.
- Ne, ne tai. Esam koplyčios rūsy, prie šventosios skulptūros. Tai keista.
- Keista. Bet nepamiršk ir to, kad mane bučiuoji, o aš tyliai niūniuoju. Prie šventosios skulptūros, rūsy.
- Viskas čia keista. Šalta. Eime?
- Dvokia ir šalta, - paantrinau.
Pakilę laiptais sutikome paniurusį vyrą, vilkėjusį šventiko drabužiais. Nustebęs nužvelgė mudu. Kikendami pasiskubinome dingti. Kurį laiką atrodė, kad jis sekė paskui.

* * *

- Ko toks paniuręs? – paklausiau pats savęs.
- Nežinau. Gal nesakysiu, - atsakiau.
- Su kuo kalbi?
Balkono durys prasivėrė, į kambarį įžengė moteris.
- Savimi. Repetuoju.
- Repetuoji, - be klausiamosios intonacijos pakartojo ji.
- Juk šiandien dveji metai.
Ji atsiduso, priėjusi prisiglaudė.
Išeidamas pasakiau, kad vykstu nupirkti žvakių bei vyno. Dveji metai, kaip mes kartu, ši mintis vis skraidžiojo galvoje. Bet kodėl nesugebu jų prisiminti – atminty vien koplyčios rūsys, dar paaugliškos dienos, kai niekas nerūpėjo, tik maištas ir šūkiai už karišką taiką.
Sustojau vienoje iš senamiesčio gatvių. Kurį laiką svarstydamas prakiūtojau automobilyje. Juk tokia proga ramiai praleisti vakarą. Vis beldėsi kadaise patirtas nuotykis. Negalėjau jos pamiršti. Jau kelis metus neteko persimesti nė žodžiu – nebuvo noro. Nebuvo jo ir tą vakarą.
Ėjau tai viena gatvele, tai kita, paspirdamas nukritusius šlamančius lapus. Spalis. Romantiškai nusiteikę žmonės pasislėpę kavinėse - puodeliai dviems, pokalbiai. Stebėjau juos. Jaučiausi esąs be vietos – viena koja praeity, kita ant žemės, visai kaip rašė Šekspyras.
Užėjau į gan nuošalų barą, paprašiau cigaretės. Pažįstama jauna barmenė pasiūlė rūkyti viduje. Pridegė.
- Gal ko išgersi?
- Vairuoju, negaliu.
- Tada paleisiu muzikos, o tu rūkyk.
- Jei turi „Queen“ ar Ray Charles, tiks. Kitko klausytis nesinori.
Linktelėjo, pasirausė tarp įrašų. Po minutės kitos ištraukė didžiulį voką.
- Gulėjo pačiame dugne, po kompaktais, - šyptelėjo.
Tai buvo „Queen“ „Platinum Collection“ rinkinio trečioji dalis, vinilas.
- Visai nemoku naudotis šiuo daiktu, gal padėtum? – paklausė, rodydama į nuošaly padėtą patefoną.
Papurčiau galvą – niekad netekę. Galop jai pavyko. Nueinančios paprašiau, kad paliktų cigarečių pakelį. Atsidusęs pasinėriau į muziką.
Perklausęs tris kūrinius panorau eiti. Mercury sudainavo „The Show Must Go On“, „Under Pressure“ bei „Barcelona“ kūrinius. Paėmęs trečią cigaretę atsistojau. Tuomet išgirdau ketvirtosios dainos akordus. Lig šiol negirdėta, net neabejojau. Prisidegiau. Freddy dainavo apie žmogų, kuris, matyt, myli ir, matyt, yra mylimas. Tačiau jis paklydęs. Negali pamiršti to, kurį mylėjo anksčiau. Too much love will kill you every time, sakė jis. Vos tik baigėsi įrašas, palikau keletą monetų tai gražutei barmenei ir pasiskubinau dingti.
Prisiminiau, kad netoliese būta apžvalgos bokšto. Lengvai jį radau, užkopiau įvijais laipteliais į viršų. Ten žemyn žvelgė paauglys.
Užkopęs šypsojausi. Ji, pamenu, kaltino mane tuo, kad gyvenau. Ilgainiui net šilčiausias apkabinimas pradėjo nebereikšti beveik nieko. Neėmiau to į galvą – tiesiog negalėjau pamiršti. Sunku, ne vis vien, bet suvokiau, kad gyvenimas tuo nesibaigia.
Ji prašė manęs nepykti – juk ką būtų pagalvoję tėvai, draugai. Jiems visad atrodė, kad viskas gerai. Juk kai kažkas nutinka, dažniausiai kaltinama būtent moteris.
Pamenu, atsakiau jai, kad grįšiu, jei smėlis pragremš namų sienas. Kai panorėsiu, kad nieko nebūtų nutikę.
Tas laikas neatėjo.
Bet kodėl nepajėgiau tiesiog pamiršti? Matyt, prisiminimas apie koplyčią buvo ryškesnis už daugelį tų, kurie į atmintį įėjo per pastaruosius metus.
Stebėjau žmones, automobilius. Temo. Nusijuokiau iš tylos. Prieš mano akis, vos šimto pėdų aukšty, skriejo paukščiai, pranašaują lietų.
Apėjau bokšto aikštelę. Vaikis pabūgęs išsinešdino. Prisiminiau, kad šis bokštas – šiokia tokia paslaptis. Misterija. Ant jo sienų pasirašo daugelis. Pats pasirašiau dukart. Bet abusyk būdamas su skirtingais žmonėmis. Jie to nežinojo. Galėjo tik džiaugtis.

* * *

Grįžęs prie savojo mėlyno BMW ant priekinio stiklo radau baudos lapelį. Įsikišau į kišenę, kas akimirką vis labiau toldamas nuo tamsos, nuo bereikšmių prisiminimų.
Mano dabarčiai nereikia tolimos praeities iliustracijų.
Užvedžiau variklį. Šiam automobiliui taupiau gerą pusę gyvenimo. Beveik jokios elektronikos. Ir, kaip reta modeliui, mechaninė pavarų dėžė. Visad padėdavo užsimiršti. Tokį automobilį turėdamas tampi ne šiaip žaisliukus kolekcionuojančiu snobu, o žinovu. Vairuodamas BMW 850 coupe jauti tokią automobilio didybę, apie kokią senovės imperatoriai su begalinėm imperijom negalėjo net pasvajot. Tai impresija. Akimirkos žaismas, kai skrosdamas orą netenki praeities.
Pakeliui į namus gėrimų parduotuvėje nupirkau žvakių bei nukainoto devyniasdešimt septintųjų vyno. Važiuodamas pabandžiau surikiuoti mintis.
Praeitis įsilieja į dabartį. Kai kurie įvykiai suleidžia šaknis ir nepasiduoda užmarščiai. Jie lyg Dantės pragare - niekad nemiršta, nors paviršiuje lieka tik keletas. Gal rytas koplyčioje buvo vis dar svarbus? Iš dalies jis pakeitė gyvenimą. Vėjo kryptį. Tapo tiltu, juosiančiu paaugliškas ir brandos dienas.
Pakito vėjo kryptis.
Manasis gyvenimas lai tebūna tiltais, tariau sau jungdamas ketvirtą pavarą, patogiau atsilošdamas. Klausiausi tylaus variklio garso. Tiltais - niekad nesibaigiančiais, nemylimais, nenusunkiamais vasaros lietaus. Spynelėmis nukarstytais turėklais. Lai tebūna šimto pėdų aukščio bokštais. Salelėmis ežerų vidury, kur gaudome mažus vėžiukus. Lai tebūna tiltais. Vynu prie laužo naktį. Vienviečiu miegmaišiu, į kurį sulendam abu. Traukiniais į lietų. Bemiegėmis naktimis, kai glamonės įsipina į snaudulį bei atkimštą butelį. Man nereikia vaidinti laimingo ar sekti pasakas apie tiltus, bokštus, naktis, nes tai - ne pasakos, tai sakmės apie realizmą, taip nubučiuotą Dostojevskio, Tolstojaus, gal ir Turgenevo, kas ten žino; kažkas, bet kol kas ne aš. Kol kas aš - tik vaivorykštė, tik pėdos ant tilto ar drėgno akmens. Tik svajonė, kuriai nereikia Maiklo Jackson šokių, kad taptų tikra - tereikia... šiaip nežinau, ko reiktų. Sakau, kad laimingas, nes viena koja visad esu čia, kita retkarčiais nuslystu žemyn. Jaučiu skirtumą tarp verksmo ir džiugesio, savo noru neleidžiu sau to pamiršti. Kol kas čia - tyliai apie viską bei nieką, apie rytinę arbatą ir pasitikėjimą savo laužo šviesa. Naktyje ir iš ryto. Dieną ir vakarieniaujant ne prie stalo, o bent jau po klevu, bent jau valty su trimis irklais.
Kažkas vyno buteliuose išbraižė tiltų žemėlapius. Ten - geriama kava ir rankos nejaučia atstumo, nežino, ką reiškia tolti - tik artėti, tapti vieniu. Tegu gyvenimas lieka toks, koks yra. Nei Dantė, nei jo pragaro prieigose besiilsintys graikai to amžinybe nepavers, pagalvojau sukdamas į namų kiemą. Tad tegu lieka toks, koks yra.
Stovėdamas laiptinėje dar pagalvojau, ar verta pasakoti, kas nutiko. Vyliausi, kad vynas patiks.
Einu per audras ir sausras. Per tuštumą. Per kosmoso muziką. Per gimimą ir mirtį. Ne veltui.


* Placebo – Every You Every Me (Without You I`m Nothing, 1998)

AN.
2011. 08. 13