Problema – pasitikėjimas. Jau kelios savaitės esu varstomas kaimynų žvilgsnių tarsi užnuodytų strėlių, o jie žinau, galvoja: tu atidavei šunį nudaigoti tam storapilviui. Štai koks nemalonumas, jausti tokį plinkinių piktumą. Stela paliko mano namus, ir tokį sprendimą man priimti buvo nelengva, aš taip pat negaliu priprasti prie vienatvės. Galvoju apie ją. Širdis plyšta nuo minties, jog, jei ji dabar nelaiminga, ir storapilvis šeiminkas ją muša, tai yra vien tik dėl mano kaltės. Aš tikrai tikiu, – ir taip yra, – Stela pateko į geras rankas, turiu galvoje, aš dar su ja pamatysiu, tačiau visgi, tai lieka tikėjimu.
Per tuos tris mėnesius kol ją laikiau namuose, vis galvojau, o kas, jeigu jos nebūtų, kaip anksčiau prieš įsigyjant. Jei vieną dieną ji būtų išmokusi atlikti savo reikalus lauke, viskas atrodytų kitaip. Bet taip nebuvo. Pareidavau namo, o ji nerūpestingai mane pasitinkdavo pridergtame bute, akyse su šysena: nesulaukiau tavęs, kur tu taip ilgai užtrukai. Galvojau, vieną kartą neiškęsiu, auksinė kantrybė baigsis, nes Stela baigia ją išsisunkti. Kaip kvaila tikėtis iš šuns žmogiškųjų savybių.
Atsibudęs rasdavau ją gulinčią su manimi lovoje, laukiančią, kad pajudinčiau koją ar ranką, ištarčiau žodį. Kol keikdamasis plaudavau per naktį pridergtas grindis, mane linksmai sekiodavo be įsipareigojimo, visiškai laiminga. Ji buvo per daug nerūpestinga kalė. Visai nenorėjo niekur eiti, kad atliktų savo reikalus. O ir aš buvau per daug užsimėmęs, kad gilinčiausi, kodėl ji bijo mašinų, kada mes eidavome palei gatvę. Pasaulis jai atrodė per didelis, baisus, pavojingas – ir tai tiesa. Sugrįždavau namo piktas ir stipriai pavargęs, tarsi už durų būtų kažkas mane kankinęs, todėl tai mano kaltė. Bet ką aš galėjau padaryti?
Storapilvis jau kurį laiką mane kalbino. Būdavo, išvedu Stelą pasivaikščioti, jis išdygsta gatvėje surūkyti cigaretę. Tada mandagiai pasisveikinęs grįžta į savo namų vidų prie lango ant fotelio, kur mus stebėdavo. Atrodė ėdrus žmogus ir netvarkingas, kas dieną telefonu užsisakydavo picą į namus, (ją pristatydavo kartoninėje dėžėje motociklininkas), jo kieme mėtėsi tušti čipsų bei saldumynų pakeliai iki vėjas juos pakeldavo nuo žemės ir išnešiodavo aplinkiniams.
Penktadienio vakarą darbe užtrukau ilgiau, jau buvo vėlus rudens vakaras, kada grįžau. Stelos išmatos gulėjo senosiose vietose, buvo primyžta, kuo jau neturėjau stebėtis. Tačiau šalia visko išvydau iškandžiotą lovos čiužinį, brangiosios pagalvės mėtėsi perplėštos pusiau, pasidarbuota gerai... Staiga mano akis patraukė kai kas pro langą kieme. Ten šalia tvoros gulėjo nepaliestas šaltas picos gabaliukas ir nuorūka. Dūmų kvapas. Užuodžiau jį. Siaubinga. Kol aš buvau darbe, jis valgė gėrė, valgė picą, tai yra kam neturiu laiko. Dabar, kai Stelos nebėra, galvoju, ji turėjo mane suprasti. Liūdniausia gyvenimo diena ta, kada ją perdaviau į kitas rankas.
Praeitą vasarą tas vyras priėjo prie manęs susipažinti, iš pradžių pakalbinęs Stelą, vėliau visą pusvalandį mes vaikščiojome po mišką, jis buvo iš tų, kurie mėgo kalbėti. Nuo to karto susitikdavome vis dažniau. Kai tik Stela prabėgdavo pro jo langą, į kišenę įsimesdavo jai gerai išlaikytą kaulą, suglamžytą pakelį cigarečių bei mus pasivydavo. Atrodė linksmas. Jei šuo žaisdamas įsikibdavo jam į vieną pėdą, jis imdavo šlubčioti, taip vilkdamas ją iš paskos, o kai ši atšokdavo, nusimaudavo tą patį batą beisviesdavo jį toli į žolę. Vėliau įsigijo ryškiaspalvius kamuoliukus. Mūsų pasivaikščiojimai tapo įdomūs. Galbūt ir prasmingi, nes Stela nustojo bijoti mašinų, grįžęs rečiau rasdavau balutes. Tačiau mano šuo vis tiek atrodė nerūpestingas. Lėkštę su maistu apversdavo, kartais nusinešdavo ant durų kilimėlio, arba, jeigu lakdavo, stipriai pritaškydavo aplinkui. Žiūriu į mūsų kartu vienintelę nuotrauką ir šiek tiek liūdna, miela balta jack russell veislės kalytė. Bet dabar namuose tvarka.
Storapilvis kankina tavo kalytę, Henri, štai ką kaimynai galvoja. Jie matė mus kartu vaikščiojančius po mišką, kartą jis rūpinosi ja visą mėnesį, po to kai pasiūlė savo pagalbą, kad galėčiau užtrukti darbe. Jis savinosi mano šunį, o aš to net nepastebėjau.
Vieną savaitgalį, Stela gulėjusi ant kilimėlio prie durų, ėmė loti, sumečiau, kad tai greičiausiai paštininkas. Priešais išvydau „Dominos“ picą virš pilvo ties krūtine. Šį kartą jį įsileidau, buvo nemalonu atsisakyti, nes taip pat galvojau ir apie Stelą, kažkuria prasme ji buvo jau nuo jo priklausoma. Įžengęs į virtuvę jis nusijuokė. Remontas, ištarė, suprantu. Šyptelėjau ir pastūmiau jam stalo kėdę. Atlapojau šaldytuvą, ištraukiau du butelius alaus, be kurių nieko daugiau jame nebuvo, jis atrodė tuščias lyg mano gyvenimas. Uždariau.
Atnešiau picą, vienam nesmagu valgyti. Stela, še... Jis numetė šiltą gabalą su mėsa. Vaišinu. Taukuotais pirštais sugriebė butelį ir užsivertė, vėliau, rankove nusišluostė burną. Turėjau žmoną, man sako, bet ji – kaip ir visos žmonos – buvo per daug reikli. Dabar lūdna. Žinai... dėl moters keistis nenorėjau, aaa... Turėjau? Nepernešu vaikų, metai ne tie. Jei kiek atitrūkstu toliau namų, užtenka, didelių atstumų nemėgstu, reikia savo lovos. Mašinos nevairuoju. Žmona buvo dvidešimt keturiais metais jaunesnė už mane, sveika, graži moteris. Aš – matai storas, sunkiai einu. Be manęs jai geriau, esu tuo tikras, atsidūsta, tačiau veidą greitai pakeičia šypsena. Dabar laisvė, priduria, anksčiau tik priekaištai, priekaištai... Negulėk, nerūkyk, dirbk savaitgaliais. Na, sakau jai, tu uždirbi daugiau negu aš, skiriamės. Išsilaikysi. Rasi kitą, atleisi man, tavo gyvenimas turi būti teisingas. Aš ne tavo žmogus. Taip jai ir pasakiau, nežinau, ar suprato, betgi blogo nenorėjau. Beprotiškai mylėjau tą moterį. Nerūpi jei kas manimi netiki. Juk istorijos nepakeisiu, ne? Negali manęs mylėti ta moteris. Va, šuo, kitas reikalas. Čia, Stela, ateik... matai alkana, viską padarys dėl ėdalo, ir nešvarių kojinių kvapą pakels. Aš ją ištreniruočiau...
Sėdėjau šalia kaimyno ir klausiau ką kalba, jaučiau, jis kalbėjo tiesą. Pasitikėjimas ir tikėjimas, du viename, nors atskiri, egzistavo šio žmogaus kūne. Sunkiai visu kuo patikiu. Net jeigu rodo naujieną per televizorių, man sunkiai tikisi fakto realumu. Reikia patikėti, kad pasaulis yra žiaurus ir kad mus sukūrė kūrėjas. Tad štai, koks jo tikrasis vardas? Kada paskutinį kartą jis jums apsireiškė? Storapilvis sėdi priešais mane su pica rankoje, o mano šuo jį tiki, dievina, tarsi egzistuotų smegenyse programa be jokio paaiškinimo.
Išklausau svečio, tada jam sakau, kad faktų nepakeisi, he... kad pats išvarė žmoną, visa tai skamba lyg tiesa. Jis įvertino tokį mano pasitikėjimą, augintą nuo miško takelio, dėkingai linktelėdamas galva.
Buvau dvylikametis, kai įkritau į ledo eketę ir išnėriau kitoje upės pusėje, jam sakau. Tą šaltą žiemos dieną tėvas žvejas sugrįžo nuo upės su laimikiu. Mes gyvenome netoli upės pylimo, ilgai neužtrukau ir atsidūriau prie iškirstos eketės. Koja slystelėjo ir atsidūriau lediniame eketės vandenyje. Nežinau kiek laiko buvo tamsa, pamėlynavęs iškilau į paviršių kitoje upės pusėje, išnėręs į kitą eketę. Patikėti sunku, bet grįžau namo sveikas, nors sušalęs ir šlapias, paskandinęs batus, iš kurių vieną tėvas rado pavasarį išplukdytą į krantą. Jis iki šiolei tą batą saugo.
Kas patikės tokia istorija, ta prasme, kas išskyrus mane. Žmonės sakytų, gerai, įkišai koją į eketę, - bet dvylikamečiui išsigelbėti ir dar išnerti kitoje upės pusėje? Laimingai sugrįžti į namus? Kai jam papasakojau tokį atsitikimą, abiems tapo geriau.
Per sekantį susitikimą kaimynas prasitarė apie kitus namus. Man pasidarė gaila. Buvau prie jo pripratęs, jis vedžiojo mano šunį, jis buvo laimingas ir sotus. Dabar jūs galite manimi patikėti, nes aš kalbu, jūs skaitote mano žodžius. Girdite. Grįžęs iš mūsų pasivaikščiojimo nusprendžiau Stelą atiduoti. Ji galėjo įtarti apie tokį mano sprendimą, nes tuo metu gulėjo lovoje man ant kojų. Kai užmigo, girdėjau ją amsint, lyg kažką užuodžiant. Esu tvarkingas, visada švarus ir nusiskutęs, kvapas galėjo būti storapilvio, jo plaukuotos krūtinės, prie kurios jis ją prisiglaudė atsisveikindamas. Dar nežinodamas kuo tai visa baigsis, atsisveikinau ir aš.
Stelą atidaviau sekančią dieną. Jis krovėsi daiktus į taxi mašiną. Patikėjau, ji bus laiminga. Bet pasitikėjimas tarytum kintantis svoris ant svarstyklių.