Šveicaro vestuvės

Žiema. Ciuricho gatvėse ir alėjose nutirpęs sniegas džiaugėsi savo lakumu ir erzino skubančius praeivius nerūpestingu teškėjimu. Jie šventai tikėjo, kad bus geriau, kai kalnų brizas nuvilnys ir vanduo vėl surimtės į ledą. Bet stiprus šaltis - retas svečias. Praeitą šimtmetį Ciuricho ežeras buvo užšalęs tik kelis kartus. 1929-aisiais nebeplaukė jokie laivai ir keltai, šveicarai auliniais batais nusliuogdavo nuo Horgeno iki pat Maileno. Kitiems tai tapo dar vienu žiemos sportu.
      Ant tilto, prie Grossmünster'io, susitinka du šveicarai. Vienas vilki ilgą veltą paltą, džinsus, sportinius batelius, plaukus šukomis brūžtelėjęs iš kairės į dešinę. Kitas apsirengęs mėlynu darbo kombinezonu ir geltona viščiuko kepuraite.
      -Labas, Ursai, kaip sekasi, žmogau, -plaštaka plekštelėjo draugui vaikinas su paltu.
      -Gerai, aš daug laiko neturiu, man pietų pertrauka, galime nueiti kavos.
      -Gal tiesiog čia, aš taip pat skubu.
      Ursas įsikibo į turėklą, pažvelgė į vandenį ir atsisukęs nusišypsojo draugui.
      -Tai ar tiesa, Tomai? -sako jis.
      -Kokia tiesa?
      -Ar tiesa, kad vedi?
      -Taip, todėl tave čia ir pakviečiau. -neišsigandęs tiesmuko klausimo atsakė Tomas.
      Jis - jaunuolis su paltu, nervingai tasė savo ploną juodą aksominį kaklaryšį, taip pat alkūnėmis nusviręs ant turėklo. Tokią saulėtą žiemos dieną jis buvo pasiryžęs didžiausiai kvailystei, kokią galėtų sugalvoti šveicaras, kai ant tilto buvo girdėti choristų balsai, iš bažnyčios kylantys į viršų, dangop.
      -Noriu tavęs kai ko paprašyti, -sako Tomas.
      -Visko, žmogau. Beje, tu tuoksies bažnyčioje? Nes jei taip...
      -Ne.
      -Puiku.
      -Tau patinka merginos, Ursai?
      -Aišku! O ką, tu manei, kad aš...
      -Ne, nepyk, žmogau.
      -Tu kažkoks keistas. Sakyk kas yra.
      -Aš manau, kad manoji - neištikima.
      -Baik tu! Ji išteka už tavęs, kokios čia dvejonės?
      -Todėl ir neramu, kad išteka... už manęs, -pabrėžė Tomas, - be to ji iš Lietuvos.
      Jis iškrapštė vieną cigaretę iš metalinio dėklo ir ji įsisiurbė jam į lūpas, kaip siurbėlė.
      -Graži šviesiaplaukė nuostabiomis rankomis ir ji nuostabiai mylisi, žinai ką tai reiškia Ursai?
      -Sakyk.
      -Garantuota neištikimybė. Bet aš ją įsimylėjau, po perkūnais!
      Tiltu nusvirduliavo storas berniukas, kimšdamas į burną valgomus kaštonus kažką kalbėjo itališkai su savo tėvu, pamesdamas lukštų takelį už savo nugaros.
      -Tau paranoja. Nusivežk ją į Lucerną, supažindink su savo tėvais. Juk ji tik tave vieną čia pažįsta ir mane syki matė.
      -Tu jai patikai.
      -Aš visoms patinku.
      -Man reikia tavo pagalbos.
      Tomas turėjo pagrindą manyti apie merginos neištikimybę. Kai jiedu susipažino buvo spalis, ji kramtė kažkokį sumuštinį prie Haupt Bahnhof ir kalbėjo angliškai, pasakojo koks neskanus čia greitas maistas ir kaip brangiai jis kainuoja. Tuomet ji pastebėjo gilią žaizdą ant jo riešo. Tomas nemelavo ir papasakojo, kad susižeidė darbe, segtuvu. Taip išsidavė, kad turi savo keraminių plytelių įmonę. Pastaruoju metu mergina dažnai palikdavo Tomą vakarieniauti vienumoje ir pati išskubėdavo susitikti su savo bendradarbėmis iš Talvilio, kurių, kaip vėliau paaiškėjo net kvapo nebuvę Ciuricho centre. Ji melavo.
      Grossmünster'io stogais lėbavo spinduliai ir nemandagiai lindo į akis atsispyrę nuo stiklų. Pietų pertraukėlė be kavos ir sumuštinio prailgo ant tilto virš vandens, žmonėms laviruojant gatvėmis, dviračiais, batais, šuoliais.
      -Man reikia, kad tu ją suviliotum.
      Ursas išpūtė akis.
      -Na jau ne. Tai tokios pagalbos tikiesi?
      -Taip.
      -Kas bus kai suviliosiu? Ko tu sieki?
      -Jei suvilioti nepavyks, aš ją vesiu.
      -O jei pavyks tu mane užmuši.
      -Jei pavyks, aš ją velniop, štai taip!
      -Aš nežinau, ką ir pasakyti, čia visiškas absurdas.
      Jiedu ginčijosi, svarstė. Tomas vylėsi, kad jie dar važiuos į Luganą. Jam buvo nepatogu prieš draugą, draugui taip pat. Nors Ursas apie tai fantazavo ir ne kartą buvo pagalvojęs, kaip tai norėtų padaryti su ja, kai taškuotos šviesos naktį apsupa ežerą iš visų pusių, kai gretimame kotedže aidi saksofonas ir kai stiklinėse sienose atsispindi jų sąjunga prie stalinės lemputės.
      Ėmė trūkti laiko. Draugai sutarė sekantį susitikimą, senamiestyje, bare, prie rotušės, kitą, galbūt šaltesnę dieną, ar vakarą.