Dvigubas gyvenimas

„Tu esi apgavikė, melagė, tu gyveni dvigubą gyvenimą - vidinį ir išorinį“, - po šių kažkieno man tartų žodžių susirinkimo publika pradeda juoktis, nes toks gyvenimas jai visai neatrodo baisus, ji tai priima kaip juoką, kaip smagų pokštą, kaip kalambūrą, kaip absoliučiai nerimtą kaltinimą. Publika juokiasi, o aš suprantu, jog tai tiesa ir kaip tai yra rimta.

Šarūnė parašė: „Tai gali būti pranašingas sapnas... Ar tik ne daugelis iš mūsų iš tikrųjų taip gyvena, tik nedrįsta sau to pripažint??? “

Aš atsakiau: „Dabar ir galvoju, ką turėčiau daryt... Sapnais aklai nepasitikiu. Atrodo, iš dviejų blogybių galima rinktis tik mažesnę. Abiem atvejais pasekmės panašios - gyvendamas dvigubą gyvenimą gali užgyventi šizofreniją ir nešvarią sąžinę, ir tam tikra prasme tai yra drąsos stokos padarinys, antruoju - bepročio vardą ir vidinę tyrą. Skirtumas, žinoma, yra. Bet, bijau, dirbtinai čia nieko nepadarysi. Tegu akvarelės spalvos susilieja pačios, natūraliai. Juk medis nepaauga per vienerius metus... Gal tik spėja prigyti ar išleisti trapų stiebelį... Nespėsim šiame, gal tai įvyks kituose gyvenimuose.:) “

Šarūnė: „Sutinku, kad aklai sapnais tikėti nereikia. Sako, kad svarbiausia yra jausmas, kurį jauti po sapno... Man, asmeniškai, sapnai kažkaip išvalo vidų arba priverčia daug mąstyt ir visokių dalykų išgvildent, kartais randu ir daug atsakymų... “

Buvo du tūkstantis vienuoliktųjų metų sausio dvidešimt septintoji diena...

Nenoriu gyventi dvigubo gyvenimo.