Galbūt visai nereikšmingas dilgtelėjimas

Joks blogis, kadanors suėmęs mane, nepridarė tiek žalos kiek vienuma. Ir dar yra kas sako, kad tai ne blogis... Tebunie. Tai, kas blogis tegu lieka blogiu, o vienuma išlieka vienuma.

Jie (kas tie jie?) sako, nesijauski vienas, mes su tavim! Paguoda sukrenta man į kulnus lyg lapai rudenį, it nevilties jausmas. Ir jaučiu kaip tai tyra... rūgštu... degina, bet visai nešilta.

Toji vienuma tokia svetima, tokia nepažinta. Sukausto, bukina. Įbedęs žvilgsnį gali stebėti rozetes valandų valandas. Negali miegoti. Nėra dėl ko miegoti. Kitą vertus ir visai nemigdo. Visai nejaudina rytojus. Ir kam jo reikia?

Kažkaip netrūksta džiaugsmo. O ir nėra. Tikrai neliūdna, bet jis ne čia. Kaip Tau paaiškint tai?

Gal taip? Aš groju groju groju groju groju groju GROJU GROJU GROJU GROJU GROJU! GROJU!! GROJU!! GROJU!! GROJU!! GROJU!! GROJU!! GROJU!!! Pauzė. Tuomet dar šnypščia, lyg ir miela, bet blėsta blėsta blėsta blėsta... Nurimsta. Lieka tik prisiminimas. Gal ir to nelieka. Palieka patį. Filosofą. Tokį girtą, aklą.

Tatai vienuma. Nė seilių nebeliko. Nėr reikalo ir vilgyti liežuvio.