Kai tu gimei

Pirmą bučinį  siuntė tau
                saulės zuikutis, -
Toks ilgas, geltonas
                ant lūpų šypsniuko
                     juokavo...
Džiaugėsi laikas: žaidė minutės
                sekundės alsavo,
Lašėjo šviesos spindulėliai
                pirštukais ir šaukė, -
-Čia tavo... viskas šioj Žemėje tavo.

Paskui, metęs dėmę geltoną
                 ant sienos,
Užšoko vikriai ant palangės, -
Iš ten į tave spoksojo, klegėjo
                suposi,  rangės...
O kai užmigai, dar kartą 
                tave pabučiavęs,
                smagiai apsisuko,
Ir kilo, ir kilo į Dangų,
         lyg mažas, grakštus
                      kamuoliukas.