Pirmą bučinį siuntė tau saulės zuikutis, - Toks ilgas, geltonas ant lūpų šypsniuko juokavo... Džiaugėsi laikas: žaidė minutės sekundės alsavo, Lašėjo šviesos spindulėliai pirštukais ir šaukė, - -Čia tavo... viskas šioj Žemėje tavo.
Paskui, metęs dėmę geltoną ant sienos, Užšoko vikriai ant palangės, - Iš ten į tave spoksojo, klegėjo suposi, rangės... O kai užmigai, dar kartą tave pabučiavęs, smagiai apsisuko, Ir kilo, ir kilo į Dangų, lyg mažas, grakštus kamuoliukas.
Mielas saulės zuikutis. Visomis keturiomis pritariu bandymams rašyti vaikams sudėtingesnius eilėraščius nei tir lim pam pam ir tra lia lia, tiek bendrąja, tiek ir eiliavimo prasme, - nepririštus prie griežto rimavimo. Su tokiu bandymu autorę sveikinu ir, tikiuosi dar kada prabėgdama rasti daugiau :).
spindulėliai dėmelės
jų daug čia
visi aišku geltoni
štai kur Dangus
štai kur pozija
štai kur grožis!!!
penki, aišku penki, spindulėli, o ne docui Jansonui, kur apie kiaušintakius rašo ir ne žaliems lapams, kur tautos vedlys siūleliu nuo gimnazistės keliaraiščio pirštuką erotiškai apsivyniojęs.
5