Tu sakai, meilė tikra tik pirmoji,
Bet ar pameni, tu sakei, jog tas žiedas, kurį mūvi,
Nuo pirmosios meilės? Tas žiedas ne mano dovanotas,
O kažkieno kito tau dedikuotas.
Ar tu žinai, kad aš norėjau būt,
Oi ne, galvojau, kad tau esu vienintelis
Ir pats tikriausias tavo meilės princas.
Dabar, kai jau sakai, kad pirmoji meilė yra tikroji,
Tyliu ir svarstau: ar pogalais aš tik tavo žaislas?
O gal aš tiesiog vienintelis galimas variantas?
Aš žlugęs jausmuose, bei proto galiose savose.
Žaidei su manim, kaip profesionalė prieš mažą vaiką,
Net su taisyklėmis nesupažindinai, būk prakeikta - tu laimėjai.
Dedu tašką, užsimerkiu ir keliauju aklas šviesesnėn ateitin – mirtin.
Nepilnamečių paistalynė... nejaugi negalima rasti labiau aptašytų ir jautriau užakcentuotų gyvenimiškų akimirkų, jeigu jau ne žmonėse (nesubrendėliuose, ponuose, pusponuose, "mužikuose" arba kur ant Sacharos smėlynų kadafiuose), tai jau amžinoje ir beribėje gamtoje tikrai yra ką supoetinti. Gal reikia ne tik neaiškių, išgalvotų jausmelių, bet ir valios bei nusimanymo poetizuojamuose dalykuose.
Tad visi, dievai Visatos,
Jau padėkite rašyt klipatoms...