Gudrios lapės sėlina tykiai

Gudrios lapės sėlina tykiai tavo miego
Kraštelį nugvelbia, susiraito už vištinės
Durų - kitoj pusėj dienos ir neranda
Kito miesto, ar tik kito jo pavadinimo

Kantriai gaudo nuo tavo veido nubėgantį
Saulės zuikutį, mėlynu spinduliu
Krentantį ir baimės spąstuose tirtantį,
O gal tik neramų tavo virpėjimą

Prasimušantį ląstelių membranų rezonansu,
Dulkėmis apnešantį tykų buvimą,
Veido raumenis priverčiantį snausti.

O išties lapės tokios nekantrios.

Jų akys laužia šviesą kaip šaką, -
Vos įmatomą linkį nakties
Ir esi taip gudriai išsekintas;
Taip tyliai tyliai rakinamas

Miestas miega, o gal tik apsimeta,
Kad gyveno tenais užu vartų,
Augino žuvis ir katinus
Ir tylėjo tūksančius kartų;

Ir išeina kaskart jie penkiese už tų vartų,
Rūko cigarą, ant peties vienas uždeda ranką
(Jauti it kažkas užsidaro) ir užrašo lėtai tau
Ant riešo:  „Gudrios lapės sėlina tykiai“.