Požemis 2

Antra dalis

Gabija pamatė kažką ko tikrai norėjo.  Aiškiai įskaičiau tai jos akyse.
-Gabija mes nebūsime jo kraujo bankai.  Jis iškreips mūsų norus į blogą. Mūsų direktorius yra džinas.  Rytų mitologijoje jie dažnai kenkia žmonėms negali juo pasitikėti....
Gabija atsiduso ir šyptelėjo,
-Džinai dar skirstomi į gerus, blogus ir neutralius. Tik kiek tuose mitologiniuose prietaruose tiesos? Šitą džiną laikyti geru būtų kvaila. Jis nepriims neigiamo atsakymo...

Apsisukau ant kulno ir patraukiau durų rankeną. Žinoma užrakinta vien įtikinėjimo menu jis nepasitiki. Atsivėdėjęs smogiau kastetu ir nepalikau ant durų nė menkiausio įbrėžimo.  Po velnių mes kaip paršai skerdykloje...  Gabija atrodė rami ji matyt jau susitaikė, kad teks sutikti su sandėriu. Nejaugi negalime pasipriešinti?  Mintimis grįžau į praeitus naujuosius su pusbroliu jau įkaušę žiūrėjome kažkokį serialą pagrindinis veikėjas medžiojo džiną. Džinui nudėti reikėjo sidabrinio peilio... Gabijos sidabriniai auskarai tviskėjo prieblandoje. O juose turėjo būti, bent 80 procentų sidabro.
-Tikiuosi tavo auskarai tikri turiu planą....

Direktorius išniro iš niekur ir atsisėdo už stalo . Jis vis dar šypsojosi savo pardavėjo šypsena. Dieve švenčiausias, kad jis tik nepastebėtų, kad Gabija nusiėmė auskarus ...
-Mes sutinkame su pasiūlymu. Pradžiai persikelkime į naktinį klubą Sfera, kuris žinoma nuo šiol priklauso man. O jau ten malonioje  aplinkoje išvardysime visą kitą ir paaukosime kraujo...
Direktorius papurtė galvą.
-Kraują aukosi čia ir dabar. Čia ne valgykla kur moki baigęs valgyt.  O jau po išankstinio apmokėjimo keliausim, kur, tik nori. Į tavo klubą ar į nuosavą salą.
Tiek iš to mano plano....  Atsiraitojau rankovę dešinioji ranka išdavikiškai drebėjo, o kairioji spaudė auskarą. Na džine išsižiok ir galvok, kad aš nuosavo kraujo šlykščiuosi, kad esu bailys. Direktoriaus akys sužibo žaliomis liepsnelėmis. Į paviršių išlindo jo tikroji šypsena sudaryta iš aštrių, kaip durklai iltinių dantų juodi žvėries nagai žaismingai pradrėskė man odą.  Džinas sudrebėjo, kaip narkomanas, kuris žino kokia palaima jo laukia. Jis išsižiojo ir iškišo šunišką liežuvį norėdamas nulaižyti kraują... Vienu staigiu judėsiu užmečiau auskarą jam ant liežuvio. Įvyko staigi cheminė reakcija. Džino liežuvis sprogo liežuvio liekanos aptaškė man veidą,  Atšokau į šalį prie Gabijos ji man padavė antrąjį auskarą kuris buvo prisegtas prie mano batraiščių. Sukau šitą improvizuotą rimbą virš galvos. Džinas urgzdamas spjaudėsi krauju. Gabija suriko.
-Atrakink duris arba kitu auskaru gausi į kaktą.
Džinas, tik suurgzgė ir šoko į priekį.  Užsimojau ir džinas atšoko apversdamas stalą.  Džinas susigūžė už nuversto stalo.  Kabinetas mažas kitas mano kirtis gali būti taiklus jam teks pasiduoti.

-Atrakink duris ir mes išeisime...

Džinas atsistojo rankoje laikydamas Tek-9 pistoletą. Teko girdėti, kad šis pistoletas iššauna devynias kulkas per sekundę ...  Kulkų kruša nubloškė prie sienos, dar spėjau perversti Gabiją ir uždengti ją savo kūnu... Šūviai skardėjo mažame kabinete, bet džinas šaudė į kitą pusę. Vyrukas odine striuke vikriai išsisukinėjo nuo kulkų ir taikėsi nukirsdinti džiną sidabriniu kardu... Gabija mane nutempė prie durų jos buvo atviros...
Kažkokio stebuklo dėka mane kliudė, tik į koją.  Keikdamasis nušlubavau prie stotelėskur, nors vieną kartą laiku atvažiavo autobusas... Gabija rėkė., kad man reikia į ligoninę, bet pasakoti, kad mane pašovė džinas man nesinorėjo. Keisčiausia, kad skausmas slopo ir kankino bjaurus troškulys. Jau gana lengvai užlipau laiptais ir atrakinau buto duris. Ant virtuvinio stalo stovėjo nugerti arbatos puodeliai ir galėjai pagalvoti, kad šiandien normali diena.... Šaldytuve sugraibiau butelį vandens Gabija meistravo man tvarstį iš sukarpytos paklodės.  Kraujavimas mažėjo ir tvarstis, net nepersigėrė. Išverčiau virtuvės stalčius tarp surūdijusių šaukšteliu radau sidabrinį peilį. Tiksliau pasidabruotą peiliuką sviestui....

Erikas keikdamasis valėsi striukę aptaškytą džino krauju ir viduriais. Erikas mėgo savo darbą jo dėka nieko apie Požemį nežinantis žmogus netapdavo Požemio gyventojų auka. Erikas jausdavosi puikiai išgelbėjęs žmogų nuo maistinio galvijo likimo. Jį visada pakylėdavo žmonių padėkos na ir kas, kad jiems vėliau tekdavo pravalyti atmintį. Šį kartą dėkojančių žmonių išvis nebuvo, o sidabrinis kardas pasiskolintas iš Tomo suskilo į gabalėlius. Erikas liūdnai atsidusęs išsitraukė mobilų ir surinko Tomo numerį.
-Tomai nepyk, bet iš tavo kardo nelabai kas liko. Aš pabandysiu sukurti tau naują kardą. Turiu vadovėliams apie džinus naują tiesą sąlytis tarp džino ir sidabro baigiasi sprogimu. Batai pilni kraujo visur džino faršas. Du liudininkai pabėgo iš įvykio vietos.  Ant grindų metėsi diktafonas iš pokalbio  sužinojau, kad džinas turėjo nemažai klientų. Kažkur Malaizijoje klajoja anglų mokytojas Kazlauskas ir kitas mokytojas buvo apkurtintas.
Tomas suniurzgė.
-Su tavimi visada tas pats, tik paduok kokį ginklą ir iš jo mažai kas lieka. Tu bent žinai, kaip sunkų rasti kalvį šiais laikais? Visi, tik ir kuria daiktus iš savo fantazijos, bet tokius daiktus lengva sunaikinti. Kokia man nauda iš tokio kardo? Paskambinsiu į Malaizijos požemį tikiuosi jie dar ras tą vargšą mokytoją gyvą. Būk atsargus dėl tų liudininkų, jeigu jie pabėgo iš džino sukurtos erdvės matyt turi slaptų talentų...
Tomas visada numesdavo ragelį be jokių atsisveikinimų. Erikas primerkė  kambarys nušvito ryškiausiomis spalvomis. Emocijų per praeitą valandą čia pakako. Erikas įsiminė auras. Miestas nemažas, bet gal  kas matė..  Su paieškomis pagal auras grynas vargas. Pirmiausia auras teks perpasakoti dailininkui, kuris visada girtas ir prašo aiškiau apibūdinti, o kol jo paveiksliukai pasieks reikiamus Požemio darbuotojus. Erikas vėl atsiduso ir paskambino dailininkui...

Mano butas skambėjo nuo baladojimo ir kaimyno riksmų. Išgėręs kaimynas vėl šėliojo ir kadangi mes kartu esame išgėrę butelį taip lengvai nepasiduos... Atidariau duris Jurgis Sakalauskas po manęs antras penkiaaukščio alkoholikas atrodė įtartinai blaivus ir išsigandęs, Jis sušnibždėjo.
-Daliau aš neišprotėjau ir bandau mesti gerti, bet tokie dalykai dedasi. Iš pradžių vanduo ėmė per lubas bėgti. Iš kur tas sumautas vanduo? Penktame aukšte gyvenu nieko virš manęs nėra. Sakysi stogas kiauras, bet lauke gi nelyja. Vanduo dar vanduo, o po to ėmė bėgti pienas. Jeigu netiki pats ateik pasižiūrėti jau semia grindis.
-Jurgi, jeigu tu kvailioji gausi į ausį. Aš neturiu nuotaikos kvailiems pokštas. Todėl dėl tavo pačio sveikatos tikiuosi, kad ten pienas kliokia kriokliais.
-Daliau aš tau prisiekiu visais šventais. O kas kojai atsitiko?
-Kojas skusdamasis įsipjoviau.

Šiandien sužinojau, kad egzistuoja džinai, bet per lubas bėgantis pienas ne magijos, o sutrikusios psichikos padarinys. Gabija būtų krizenusi, bet po džino bėgantis per lubas pienas atrodo visai įmanomas dalykas. Sustojau Jurgio svetainėje grindys buvo šlapios nuo pieno. O per lubas bėgo pieno srovė sukurdama su-realistišką pieno reklamą.  Beprotybė šiandien nenorėjo baigtis. Gabija niūriai šypsojosi. Vis dar tikėdamas logika išėjau į laiptinę išgriebiau kopėčias ant stogo. Deja ant stogo nebuvo jokių darbininkų urbinančių stoge skyles ir pilančių pieną į Jurgio butą . Jurgis verkdamas susmuko laiptinėje... Gabija sušnibždėjo.
-Gal aš išprotėjau, bet matau žalsvas duris galėčiau prisiekti, kad jų anksčiau čia nebuvo.

Durų ten negalėjo būti, bet jos buvo, Žalsvos senos durys laiptinei iš suskilinėjusio seno medžio. Sugriebiau rankeną tikėdamasis, kad miražas dings. Deja laikiau paprasčiausią durų rankeną. Jurgis toliau žliumbė ir nusprendžiau keistomis durimis jo nebegąsdinti. Paspaudžiau durų rankeną ir durys atsivėrė  Laiptine to vadinti liežuvis neapsivertė. Sienas dengė spalvotos freskos vaizduojančias moteris šokančias mėnesienoje. Kituose freskose tos pačios moterys buriavosi prie didelio katilo.  Vazonuose augo įvairios gėlės Nors už lango jau buvo vakaras gėles apšvietė saulė. Šis skoningai įrengtas koridorius vedė prie vienintelių ąžuolinių durų.  Gabija paspaudė varinį durų skambutį, man, net nespėjus prasižioti Skambutis sugrojo džiazo melodiją (tikrai maloniau, nei mano zyziantis skambutis) Duris atidarė raudonplaukė mergina vilkintį rožinį chalatą avinti minkštas šlepetes.  Vienoje rankoje ji laikė apelsinų sulčių butelį kitoje knygą. Gabija suriko.
-Jūs užpylėte Jurgio butą. Pianinas pilnas pieno grindys šlapios. Ką jus čia po velnių išdarinėjate?

Mergina išraudo ir išmetė knygą. Ironiška, bet romanas fantastinis. O ką gi merginoms iš paralelinių laiptinių dar daugiau skaitys?  Mergina pakėlė knygą ir pradėjo atsiprašinėti.
-Na nepykite užėjo man noras pajuokauti. Tai išbūriau šiek tiek pieno.  Nežinojau, kad Jurgis turi draugų, kurie na sugeba matyti duris į šeštą aukštą. Aš vardu Tesa mano sritis architektūra . Na užeikite  nėra ko pyktis dėl pralieto pieno.
Tesa nusišypsojo tikėdamasi humoru pralaužti ledus. Nesulaukusi iš mūsų jokios reakcijos vėl nuraudo ir grįžo į butą.  Gabija ramiausiai nusekė paskui.  Puolimas geriausia gynyba.  Bet ką mes tuo puolimu bandome pasiekti? Tesos butas pasirodė milžiniškas, net jeigu ji viena užėmė visą aukštą vietos buvo per daug. Grindys buvo ištiestos kailiais. Visur dominavo oranžinė spalva. Pabandykim išgauti informacijos.
-Tesa kaip jus čia tiek vietos turite? Mano vardus Dalius gyvenu ketvirtajame aukšte.
Tesa prisimerkė ir lyg susimąstė... Gabija metė man žudantį žvilgsnį. Tesa gūžtelėjo.
-Jeigu nestudijavote architektūros sunku paaiškinti. Triukai su matmenimis matote kiekvieną patalpą galima ištempti iki tam tikros ribos. Gyvenate žmonių aukšte? Neverta taip taupyti. Galiu jūsų butą perkelti į šį aukštą. Bet šeštadienį apie verslą nesinori, geriau išgerkime kokteilių.

Tesa įpylė mums pieno kokteilių. Susėdome ant oranžinės spalvos sofos. Siurbčiojome tyloje ir aš džiaugiausi, kad Tesa nepaklausė mano profesijos arba kodėl du metus gyvenu šitame daugiabutyje ir ne karto neužėjau į svečius... Gabija šyptelėjo ir tarė.
-Pamiršau prisistatyti aš Gabija. Toks siutas paėmė dėl to pieno. Tas pieno krioklys pats dings po kurio laiko? Ar yra naujienų apie džiną? Matote Dalių sužeidė į koją tas velnio džinas.
Tesa vos nepaspringo kokteiliu ir nubraižė ore kažkokį ženklą. Tada vėl nuraudo ir prakalbo.

-Velnias visai pamiršau apie pieną. Bet dabar krioklys panaikintas ir jovalo ant grindų irgi neliks. Deja bute neradau pianino matyt susipynė liežuvis. Džinas jau negyvas nuo Eriko nepabėgsi. Gaila, tik du liudininkai prapuolė. Gal jau kitame mieste iš baimės slepiasi? O gal sėdi mano bute ir galvoja, kad aš visiška kvaiša?
Tesa nusišypsojo ir pajutau, kad negaliu pajudinti ne piršto. Tesa prisidegė cigaretę ir nusijuokė.  Tada sugraibė mobilų ir surinko numerį.
-Erikai čia vienas iš tų atvejų kai darbe būtum daugiau nuveikęs eidamas namo. Tavo liudininkai sėdi pas mane ant sofos.  Vardus, netgi žinau Dalius ir Gabija. Dalius kreatoninio tipo magas. Iš Gabijos kada nors išeis ragana, bet vaidyba tikrasis jos talentas.
Tesa atitraukė ragelį nuo ausies, nes Erikas pratrūko keiksmų lavina... Tesa nusikvatojo ir padėjo ragelį. Tesa pažvelgė į mus niūriu žvilgsniu.
- Nuimsiu paralyžių ir galėsite judėti. bet nepulkit bėgti. Aš blogo nelinkiu. Pats laikas jums papasakoti apie Požemį ir visa kita.