Ištark vėjyje mano vardą- jis atvers užsklęstus tvirtovės langus.
Kalbėk su vėju siela, jis ilgesingai glostys mano veidą, plaukus tavo rankom.
Glostys ir kankins. Nelyginant Prokrustas savo lovoj.
Glostys ir kankinsdegindamas, pjaustydamas, dusindamas...
Naktis- jo ištikimoji Penelopė.
Glostys ir kankinsbegėdiškai nužudęs rytą.
Jis prisistatys įstabiausiais pavidalais,
Tačiau tai mazochistiškas jausmas, euforija.
Tai ugnis, vėtra, iliuzija, šukės, gyvuliškas instinktas,
Pandoros skrynios paslaptis.
Skaudžiais botago kirčiais plieks mane, kai liesiu mintimis tave.
Ištark vėjyje mano vardą...