Politikai, kurdami vieningą Europos sąjungą, buvo ir tebėra susižavėję populistinėmis sąjungos idėjomis ir realiai neįvertino paprasto ir realaus atskirų valstybių politikų požiūrio į praktinius rinkimų, ekonomikos ir kt. reikalus.
Prie valstybių valdžios vairo, kad ir kaip besuktume, dažniau ateina tie, kurie daugiau žada – mokėti didesnes algas, teikti daugiau socialinių išmokų, gerinti gyvenimo buitines sąlygas. Kol valstybės tvarkėsi savarankiškai, už tai „užsimokėdavo“ tik tos valstybės žmonės. Infliacija arba pinigų nuvertėjimas, valstybės įsiskolinimas gulėsi tik ant tos valstybės, kuri nepamatuotai leido popierinius pinigus, pečių. Partijos, kurios tai darė, per rinkimus užleisdavo vietą kitoms, tikriausiai santūresnėms. Tas atsinaujinimo periodas trukdavo tik vieną rinkimų kadenciją.
Europos sąjungoje valstybės veikė individualiai, o atsakomybė tarsi buvo bendra. Buvo tikima valstybių vadovų išmintim, pasikliaujama jų protu ir dėl to iš bendrojo biudžeto buvo kamšomos atsiradusios valstybinės pinigų stygiaus skylės. Kamšė kamšė, gerino gerino gerbūvį, kol neatsakingieji politikai iki ausų lindo į skolas ir skandino valstybių ekonomiką. Jei taip būtų dariusios mažosios valstybės, tegu jas šimtas, dėl gražios suvienytos Europos idėjos tas skolas bendromis jėgomis būtų padengę, bet kai ten šalia Graikijos atsidūrė Italija, Ispanija, Portugalija (kažin ar neatsidurs ir dar kuri kita?), tai jau jokios išeities nebelieka. Arba visoms reikia sėsti į „kaliošą“ arba atsisakyti tų, kurios jau jame sėdi.
Utopistė Merkel ir Sarkozi neįsiklauso į rimtų ekonomistų žodžius ir tebepina savo gražias svajones.
Toks (kolchozinis) valstybių gyvenimo būdas, pasirodo niekam tikęs ir reikia baigti jį naudoti ir juo žavėtis. Reikia sukurti tokį, pagal kurį kiekviena valstybė gyventų taip ir tiek, kaip ir kiek dirba jos žmonės. Tikriausiai reikės didesnio centralizmo ir geriau išlyginti ekonomines darbo prielaidas. Tik visa tai turi vykti atvirai konkuruojant ir lenktyniaujant, neskatinant tų, kurie arba nesugeba arba nenori gerai dirbti, kurie gyvena populistiniame pasaulyje ir nori bet kokiomis sąlygom valdyti ir būti valdžioje.
Baigdamas pridursiu – nežiūrint garsių Lietuvos dirbančiųjų ir pensininkų verkšlenimų, aš mūsų Kubiliaus veiklą, šiuo požiūriu, vertinu teigiamai. Dar reiktų, kad jo Vyriausybės valdininkai apskritai nešvaistytų valstybės lėšų ir gyventų kukliau bei santūriau. To paties nuoširdžiai palinkėčiau ir mūsų Seimo vadovybei bei Seimo nariams.