Nepažįstamų būtybių kūrimas

Manau, kad mremorfą galima išmąstyti. Didžiulis, beformis, pilkas, tarytum beplunksnio paukščio kūnas, masyvios galinės kojos, stora, nejudri uodega, nugaroje – du neypatingai išvystyti sparnai, nes, kad pakilti nuo žemės (žemės, apie kurios egzistavimą jis pats net nenutuokia), jam jų visai nereikia... Ryškiausias – niūrus, tarsi kokio plėšraus požemių karalysčių žirgo snukis, retkarčiais skleidžiantis lyg ir siera, lyg ir vystančiais vijokliais atsiduodančią liepsną, kuri, kaip ir sparnai, iš tiesų jam visiškai nereikalinga... Taigi, dėl išvaizdos viskas pakankamai aišku. Galima trumpai pamedituoti ties tuo, kokia prasmė jį kurti, juk mremorfas – vienišiausias ir liūdniausias sutvėrimas pasaulyje. Niekas nėra matęs dviejų mremorfų kartu. Neaišku net, kaip jie dauginasi (galbūt jie atsiranda kitaip, o galbūt jie visi išmąstyti?), nes visada vienui vieni – baisūs, atgrąsūs ir, bent jau taip sako žinantieji, labai liūdni. Bet mane visgi labiau domina jo materializavimo technika.
      Aš gana tiksliai žinau, kaip tą padaryti. Kodėl neimu ir nepadarau? Galima sakyti, dėl organizacinių kliūčių. Juk tam reikia bent kelių dešimčių žmonių, ir ne šiaip žmonių, o vienminčių, kuriems lygiai tiek pat kiek man rūpėtų mremorfo atsiradimas. Štai kodėl lig šiol niekas nevyksta. Visa kita gana paprasta, nors ir reikalauja ganėtinai gero planavimo ir tikslumo. Visi šie žmonės turi susirinkti nuošalesnėje atviroje vietoje. Aš, pavyzdžiui, pasirinkčiau mūsų miesto sodą prie santakos. Ten visi lengvai tilptume, be to, ištaikę tinkamą laiką, pavyzdžiui ankstyvą sekmadienio rytmetį, ko gero nerastume nė vieno pašalinio žmogaus, kuris mums ne tik trukdytų, bet ir dėl mūsų kaltės patektų į gana rimtą pavojų. Turėtume susėsti ratu, susiglaudę, visi atsisukę į rato centrą. To reikia didesnei energijos koncentracijai. Iš pradžių reikėtų atsipalaiduoti ir pasistengti pamiršti viską, kas liko už parko ribų. Tai nelengva, bet įmanoma. Vis dėlto visi atėję turi būti tikri, kad jiems tai pavyks. Todėl, nepuoselėdamas bergždžių iliuzijų, suvokiu, kad gali prireikti daugelio metų įvairioms dvasinėms praktikoms ir pratyboms, kad visi pasiryžusieji būtų tikrai pasiruošę. Bet dabar manykime, kad taip ir yra. Toliau reikia pamiršti ir tai, kas yra pačiame parke, kas yra mumyse, aplamai, sustabdyti visas pašalines mintis. Ir pradėti kurti mremorfą.
      Tiesą sakant, aš nežinau, koks iš tiesų padaras yra mremorfas. Iš legendų ir pasakojimų įsivaizduoju, kaip jis atrodo, kaip elgiasi. Tačiau man visiška paslaptis jo mintys, jo sapnai, jo turbūt beviltiškas vienatvės jausmas. Kodėl noriu jį sukurti? Gal manau, kad per jį kažkokiu mįslingu būdu atsirasiu pats. Gal tiesiog noriu tapti. Kad ir kuo. Todėl labai tikėtina, kad, kai to reikės, išdavikiškai pamiršiu arba tyčia į tamsiausią sąmonės kertelę nustumsiu kokią nors svarbią, gal net lemtingą mremorfo savybę, kad ir šią: baisiausias mremorfo ginklas yra jo tingi, šimtmečius snaudžianti sąmonė ir jo neįsivaizduojamai trumpa atmintis. Ir tuo pačiu (o tiksliau – visiškai priešingu) būdu, kuriuo mes kuriame mremorfą, jis, galbūt visai to nenorėdamas, kuria savo pasaulį – tuščią, tylų ir nykų. Nes visa, ką jis pamato, ką užfiksuoja savo blausiu žvilgsniu, o paskui (po vieno vienintelio akimirksnio) pamiršta – visa tai (taip jau yra) išnyksta, išsitrina iš mūsiškės pasaulio iliuzijos, gal nukeliauja nežinia kur, gal į tą mums nepažįstamą pilką mremorfo pasaulį, kur lieka įkalinta tyloje ir vienatvėje amžiams.
      Bet juk mums svarbiausi dalykai vyksta čia, mūsų pačių užsimiršime, ir nėra taip svarbu, jeigu ankstyvą sekmadienio rytą miesto sode beveik akimirksniu dings keliasdešimt žmonių, nekaltų niekuo, nebent tik tuo, kad darė kažką, ko visiškai nesuprato ir nežinojo, užtai, kaip ir aš, labai norėjusių tapti, atsirasti, tegul ir nepažįstamame viršistorinio sutvėrimo sapne, nes savajame nesugebėjo surasti sau skirtos vietos, nors galbūt visą gyvenimą nešiojosi ją su savimi ir savyje. Todėl aš nesijaudinu: po manęs bus tūkstančiai kitų, pasiruošusių daugybę metų, užvėrus širdį tam, kas šalia, kantriai ruoštis šiam lemtingam persikėlimui, nei kiek ne mažiau ir nei kiek ne daugiau beprasmiškam, negu visa kita.