Laikas man nepriklauso

Sedėjome kambaryje išjungę šviesą, tik gatvės žibinto žiburiai šviečiantys pro langą į kambarį, saugojo mus nuo akistatos su tamsa ir skelbė apie mūsų egzistenciją pasauliui, kuriam buvo vis vien.

    Pro pravertą langą girdėjosi monotoniškas kiemo katilinės ūžimas, neprašytai sakantis, kad dar laikas nesustojo. Bijojau pažiūrėti pro langą kur stovėjo vieniša prakeiktoji su savo sidabriniu kaminu, kuris kosėjo baltus beformius sutvėrimus į laisvę iki savo būties pabaigos.

    Nukreipiau žvilgsnį į lygias grindis. Oranžinė šviesa krito ant jų neprašydama leidimo, tik gindamasi dėsnio neišvengiamybe. Stebėjau jas, norėjau nuplėšti visas užuolaidas nuo lango, kad grindis matyčiau aiškiai, bet neplėšiau, laukiau kol prašvis ir viskas pasimatys savaime.

        Sėdėjau ant fotelio kambario kampe prie siauros knygų lentynos, priekyje manęs, vidurį sienos buvo lova, su sujaukta patalyne, primenančia dykumų kopas, tik nerealiai tirštomis spalvomis, lyginant su originalu. Sodri oranžinė lango pusėje, o iš kitos - juodi kopų šešėliai. Man patiko žiūrėti į tą savaip interpretuotą vaizdą ir prisiminti senus laikus.

- Aš grįšiu pas tave – pasakė ji iš šalia esančio kambario į kurį nuėjo prieš kurį laiką.

    Nieko neatsakiau. Atlošiau galvą ir įsmeigiau akis į viršų . Braudamasis pro tamsos sluoksnį ieškojau lubų -Man laikas nepriklauso, bet aš jo ir nenoriu turėti. Nenoriu turėti laukimo laiko, beprasmio, kuris užimtų vietą manyje. Aš noriu gyventi dabar, o ne investuoti į ateitį – pagalvojau.

- Po kelių valandų švis – pratariau aš.

    Ji nieko neatsakė. Aš ir nelaukiau atsakymo, nes man nesinorėjo bendrauti būnant atskiruose kambariuose. Stebėjau lubas, jau buvau užčiuopęs lubų ornamento vingį, kai kažkas vėsus prigludo prie manęs ir suspaudė. Pajaučiau drėgnus jos plaukus krentančius man ant smakro ir kaklo. Pakėliau galvą, ji priglaudė savo kaktą prie manosios:

- Aš negaliu – pasakiau ir su nykščiu Letai prabraukiau jos skruostu aukštyn link vėsios kaktos.

    Ji beveik visa buvo paskendusi tamsoje, tik vienas petys, šiek tiek plaukų ir dalis veido buvo apšviesti oranžinės šviesos. Ji man priminė nesudėliotą mozaiką. Žiūrėjau jai į akis, bet ant jų krito tamsa. Ieškojau jos žvilgsnio ir pajaučiau jį aklinoje tamsoje kur turėjo būti jos akys. Ji padėjo rankas man ant krūtinės, girdėjau kaip ji kvėpuoja ir jaučiau kaip ji šiek tiek virpa. Mane užgniaužė daugialypis jausmas: dvejonės, vilties, jaudulio, liūdesio, pykčio ant visų ir savęs, mišinys besisukantis beorėje erdvėje mano krūtinėje.

- Laikas man nepriklauso – pratariau tyliai.