Umbrella And The Plosciad

Kas neišgirdo žmogaus, kai jis norėjo
ištarti šiam svetimam pasauliui žodžius?
Na tuos, kurie lietui lyjant žaidė
ant jo vaikiškai nukandžiotų ir suskirdusių lūpų
Kai buvo šventė, o jis stovėjo vienas aikštėj,
ant kurios kūno jau nebeauga žolė.
O jis tik norėjo...
Nuo jo lūpų, tų suskirdusių lūpų, ant
nebegyvo aikštės kūno krito ir dužo...
Jo skausmo kraujo lašai ir ištylėti žodžiai.
Tačiau aikštė jų nepriėmė į save.
Jie atsispindėjo jos pilkame kūne
o lietus dar lijo čia. Jo lašai irgi
skaudžiai krito ant žemės,
kur vis dar bučiavosi pašiurpusios žvaigždės.
Ak, kaip sunku aikštei -
dabar ant jos jau gulėjo
Neištarti Žodžiai, Kraujo ir Keli Lietaus Lašai.
O žmogus, pamatęs kas nutiko, apsisuko ir nuėjo.
Buvo šventė, o jis nuėjo vienas,
Na kodėl niekas neišgirdo žmogaus, kai jis norėjo
pasakyti šiam pasauliui, kad šiandien lis?
Tai gal tuomet jis nebūtų stovėjęs
šioj aikštėj
vienas su skėčiu...