1 skyrius?

Man patinka liftai. Krovininiai liftai daugiaaukščiuose, į kuriuos sukišęs sofą gali ją iššauti į 12 aukštą. Seni girgždantys liftai ligoninėse. Nauji metaliniai „Schindler“ liftai verslo centruose su išblizgintais veidrodžiais ir stipriu apšvietimu, tinkamu išsispausti spuogą. Stikliniai liftai kurortų viešbučiuose. Tokius stebiu mintyse keikdama kylančius vokiečius ir jų gremėzdiškas keliautojo basutes, kurios turbūt ne tokios ir patogios. Lifte gali sugalvoti, ką pasakysi viršininkui, ramiai susirasti raktus ar nusiimti nuo švarko mažus plaukelius. Liftas itin tinkamas bučiuotis, nes niekas negali tam sutrukdyti. Bijojau su Rich lipti į vieną liftą. Atrodė, kad per keliolika sekundžių lifte jis spės į mane sukišti visą savo didelį pulsuojantį kūną su visais plaukais, aksesuarais ir Niujorko ugniagesio marškinėliais, tokiais dideliais, jog kyla klausimas, kodėl juos vilkintis žmogus neturi straublio ir ar tikrai vakarienei valgo viščiuką, o ne košia planktoną pro savo nesuvokiamo dydžio nasrus. Lifte supratau, kad prisigėriau. Jaučiau, kad apsivemčiau nuo cigaretės, o gal neprireiktų ir jos. Rich atrodė kaip didžiulis beformis blynas, plūduriuojantis geltonoje šviesoje. Neatsimenu, ką jis kalbėjo. Gali būti, kad kalbėjau aš.
Rich gyveno penktame aukšte, normalaus dydžio bute su trim kambariais, kelių kvadratinių metrų virtuve ir šuns ėdalo pilnu šaldytuvu. Mažiausias kambarys buvo visiškai tuščias. Kažkada jį nuomojosi pažįstamas anglas, kuris vėliau vedė kažkokią gražuolę iš Austrijos, su ja išvyko į Mančesterį, o į Palmą niekada nebegrįžo. 
Miegamajame stovėjo lova bei didžiulė spinta atviromis durimis, prigrūsta senų kostiumų ir medvilninių marškinėlių. Didžiulė jaunavedžių lova užėmė visą likusią vietą. Svetainėje nebuvo nieko neįprasto ir nieko gražaus. Odinė sofa, žemas stiklinis stalas. Rich užgesino erzinančią geltoną šviesą ir įjungė didžiulį televizorių. Svetainė pagaliau prisipildė šešėlių.
Rich didžiavosi savo butu. Nors ir neypatingas, jis buvo Palmos senamiestyje, pro langus matėsi tobulai atrestauruotas senas pastatas, o lentynose gulėjo didesnės ir mažesnės knygų krūvelės naujais viršeliais, su garsiomis pavardėmis ant nugarėlių. Tuo metu Rich skaitė Prustą. Daugiau malonumo už patį skaitymą jam tekia faktas, jog skaito Prustą. Aš tada skaičiau Juano Rulfo „Pedrą Paramą“. Nejaučiau malonumo nei skaitydama, nei galvodama apie tai, ką skaitau. Ir jei tik galėdavau išvengti skaitymo, būtinai tai padarydavau.
-  Gali sumaišyti kokteilius? Aš išvesiu Winie pasivaikščioti.
Linktelėjau. „Dėl mano kaltės šuns pasivaikščiojimas bus trumpesnis ir ne toks įdomus, prie kokio yra pratęs“, - pagalvojau. Winie turbūt irgi šitai suprato, todėl atrodė liūdnesnis nei visada. Trinktelėjo durys. Nuo tos akimirkos nieko negalvojau, bent jau apie tai, kas vyko. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol pagaliau atidariau šaldiklį, ištraukiau maišą ledo ir norėdama jį susmulkinti ėmiau daužyti maišą į spintelę. Kai Rich ir Winie grįžo, dėjau ledą į taures. Supyliau degtinę. Tada atidariau pakelį spanguolių sulčių. Skaidrus skystis nusidažė greitai kaip vanduo, kai pirmą kartą įmerki į akvarelę padažytą teptuką. Vienas kokteilis buvo dvigubai stipresnis. Jį pakišau Rich. Paėmęs taurę Rich sugavo mano ranką ir apžiūrėjo taip įdėmiai lyg po oda būtų kažkas, ko jam labai reikia, bet nesimato.
- Tavo rankos mažos.
- Jos ne mažos. Jos tiesiog toli, - atsakiau.
Per tą trumpą laiką namuose šiek tiek išsiblaiviau ir užsinorėjau miego. Liežuvis priskreto prie gomurio kaip koks svetimkūnis. Ištiesiau kojas ant sofos. Vietoj peleninės Rich atnešė plastikinį vandens butelį ir įjungė džiazo standartų rinkinį. „Love me or Leave me, love me or leave me... “, - dainavo Peggy Lee. Labiausiai man patiko, kaip šį standartą atlikdavo Anita O`Day. Ypač tame įraše, kur akompanuoja Oscar Peterson. Bandžiau papasakoti Rich kažkokią istoriją, bet negalėjau susikaupti, nes girdėjau savo balsą, lyg pati sau būčiau šnabždėjusi į ausį. Tuo tarpu tai, ką sakė jis, atrodė be galo tolima – kaip koks svetimų užsieniečių pokalbis. Buvo 6 ryto. Šviesa įkyriai lindo pro langus ir mačiau jau nebe Rich, o tik didžiulį juodą jo šešėlį. Visos dainos susiliejo į vieną nepakeliamą triukšmą, spaudusį mane iš visų pusių.
- Galiu pas tave pernakvoti?
- Žinoma. Aš iš ryto eisiu dirbti, o tu gali pasilik. Paskambink, kai pabusi. 
Stengiausi gulėti ramiai, kad greičiau užmigčiau. Jeigu pradedi vartytis, galų gale tenka atsikelti, o jeigu susikaupi ir stengiesi kuo ilgiau išbūti nejudėdama, pamažu užmiegi. Vaikystėje įsivaizduodavau, kad mane kažkas laiko suspaudęs – tik tada galėjau užmigti. Priešingu atveju mintys taip užvaldydavo galvą, kad jas imdavau dėstyti garsiai, jų klausytis, o galų gale atsistodavau vidury kambario ir įsivaizduojamam klausytojui dėstyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Bijodavau atsigulti, nes atrodė, kad tada mintys užplūs tokiu smarkumu, jog visai nebesugebėsiu jų suvaldyti.
Rich nemiegojo.
- Labanakt. Aš labai senas. Jeigu šiąnakt aš numirsiu, tai bus paskutinis kartas, kai miegojome vienoje lovoje. Man jis labai svarbus. 
Nieko nebesakiau. Gerai, kad visa mano sąmonė norėtų pabėgti nuo tų žodžių. Užmigau tuojau pat.
Ryte Rich davė tabletę nuo galvos skausmo, atnešė spanguolių sulčių, pasišaukė Winie ir išėjo. Kurį laiką pamiegojau. Tada prisidegiau cigaretę ir basomis vaikščiojau po kambarius. Pėdos maloniai lipo prie vėsių plytelių. Bandžiau paskambinti Lucui, bet nebuvo ryšio. Tada pagalvojau apie mamą. Tikrai norėjau jos ilgėtis labiau, bet negalėjau. Įslinkau į tuščiąjį kambarį. Tuo metu saulė plieskė tiesiai į jį. Ant palangės gulėjo keletas knygų – kažkoks sėkmingo verslininko vadovas ir „Breakfast at Tiffany`s“. Knyga buvo visiška nauja. Užšokau ant palangės ir pradėjau skaityti. Saulė svilino nugarą, o balti puslapiai akino, bet sukaupusi visas jėgas, skaičiau. Kažkas pradėjo belstis į duris. Nekreipiau dėmesio – skaičiau toliau. Tada pagalvojau, kad svečias galėjo mane matyti lange. Nulipau nuo palangės ir atsisėdau ant grindų. Šlaunys akimirksniu prilipo prie plytelių, burna buvo tokia sausa, kad jaučiau kraujo skonį, galva kaito nuo saulės, bet skaičiau toliau ir stengiausi nejudėti. Beldimas nesiliovė.
- Ei, kelkis. Atidaryk duris!
Tai buvo Rich. Grindimis nušliaužiau iki miegamojo ir atsiguliau į lovą. Prisiminiau „Breakfast at Tiffany`s“. Nulėkiau atgal į tuščią kambarį, pačiupau knygą ir įsikišau į rankinę. Nenorėjau nieko girdėti. Uždariau duris. Nors karštis kankino labiau negu bet kada anksčiau, iki ausų užsitempiau antklodę ir užsimerkiau. Rich nenustojo belsti. Jis rėkė ir daužė į duris. Nebeturėjau, ką daryti.
- Atsiprašau, aš neturėjau raktų.
- Žinau.
Aš irgi neturėjau raktų nuo savo buto. Ten laukė Lucas. Arba ne – nežinojau. Dar kartą bandžiau jam paskambinti. Tuo tarpu Rich kišo drabužius į skalbyklę. Milžiniški marškinėliai atrodė visiškai vienodi. Kai jis išėjo iš vonios, jau stovėjau prie durų pasiruošusi dingti. Tikėjausi gatvėje susitikti kokį nors pažįstamą ir išgerti americano kurioje nors lauko kavinėje. Lucas nekėlė ragelio. Nusprendžiau jam nebeskambinti.
Palmos centras atrodė gražesnis negu visada. Plaza Mayor paprastai erzino turistai, nežinantys, į kurią pusę šliaužti, vargšai paaugliai pliušiniais kostiumais, prie kurių vaikai fotografuojasi vien todėl, kad siaurapročiai tėvai nesugeba sugalvoti geresnių pramogų, ir dar tie nelegalūs imigrantai iš Afrikos, primygtinai grūdantys pirkti už juos pačius tamsesnius akinius. Šįkart Plaza Mayor atrodė kitaip. Vyko Balearų simfoninio orkestro koncertas. Pusė aikštės buvo nustatyta juodomis plastikinėmis kėdutėmis. Ant jų sėdėjo pasipuošusios tetos, kurios pasibaigus kūriniui atsakingai plojo. Orkestras nukreipė visą dėmesį nuo negrų ir pliušinių mikimauzų, o žiopliams turistams liko mažiau erdvės atostoginiams klaidžiojimams. Programa buvo nuobodi. Stovėjau pačiame susikaupusios minios gale ir stebėjau dirigentą. Negalėjau įveikti užplūdusio nuobodulio, bet namo nenorėjau. Nusprendžiau palaukti pabaigos, kad pažiūrėčiau, kaip visos tetutės pamažu pakils nuo kėdžių, išsibarstys po aikštę, o galų gale išnyks, pasislėps savo mažuose butukuose, ir vėl galėsiu galvoti, kad jos neegzistuoja.