Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šiaurinės karalystės. Karalius ir kambarinė.

    Nesvarbu, kokia narsi tavo širdis. Vieną dieną ją sukaustys siaubas, kai tu suprasi, jog tarp savo pirštų negali nulaikyti byrančių mylimo žmogaus pelenų. Kad ir kokią išmintį tada įgysi, tu gali taip ir likti nesuradęs atsakymo į klausimą, o kaip gyventi toliau?

    -Enojė! - Tesos balsas aidu atsimušė nuo tolimojo tuščių arklidžių galo. - Enojė!
    Atsako nebuvo. Mergaitė sandariai uždarė duris ir, gobdamasi į storą vilnonę skarą, nuėjo per sniegu užneštą pilies kiemą virtuvės link. Viduje atsisėdo ant aslos ir prisiglaudė skruostu prie vis dar šilto didžiosios krosnies paviršiaus. Rankose saugiai suspaudusi laikė į audeklo skiautę suvyniotą plona juodos duonos riekę. Enojė eilinį kartą neatėjo vakarieniauti kartu su kitais tarnais. Pilyje jo nebuvo. Sunki pasiuntinio dalia. Tesa trumpam įsivaizdavo, kaip jis kažkur ten, už pilies sienų, dabar brenda per užpustytą kelią. Vien nuo tokios minties ją ėmė krėsti šaltis. Pritraukusi kojas prie krūtinės, pabandė standžiau susisupti į jos pečius gaubiančią skarą. Durų, vedančių į vidines pilies patalpas, girgždesys privertė mergaitę krūptelėti.
    „-Vagis! „ - Tesos galvoje švystelėjo vienintelė mintis. Tai buvo ne pirmas kartas, kai bado iškankinti šeimyniškiai naktimis sėlindavo į virtuvę, tikėdamiesi surasti maisto likučių nuo jo Didenybės stalo.
    Stengdamasi nekelti triukšmo, mergaitė iš lėto pakėlė ranką ir apgraibomis tamsoje užčiuopė ant gretimai stovinčio stalo padėto kažkokio virtuvės rakando rankeną. Nedorėliui prislinkus artyn, klykdama metėsi ant jo ir užsimojusi smogė.
    -Vagis! - Skardus balsas pažadino snaudžiančius sargybinius.

    -Tesa. Tesa! - Jai į šoną įsirėmė kietas daiktas. Staiga pažadinta mergaitė, nieko nesuvokiančiomis akimis, žvalgėsi aplinkui. Ji sėdėjo ant šaltų akmeninių grindų pilies kalėjimo kameroje. Šerkšnu padengtos sienos. Menka šviesa, patenkanti į vidų per langelį koridoriuje. Už grotų, laikydamas rankose iš sargybinių pasiskolintą trumpą ietį, kurios bukuoju galu tik ką ją niukino, stovėjo į kelias skrandas susisupęs vaikinukas, spuoguotų veidų ir seniai neplautais riebaluotais plaukais.
    -Enojė! - Trindama pamėlusias rankas mergaitė pašoko ir, užmiršusi, kad yra prirakinta grandine prie sienos, puolė prie grotų.
    Geležinis antkaklis skaudžiai įsirėžė į kalą. Užsikosėjusi Tesa sustojo vietoje ir žiaukčiodama ėmė godžiai kvėpti orą.
    -Imk. Valgyk. - Enojė pabandė tarp pinučių prakišti puskepalį dar šiltos, gundančiai kvepiančios duonos. Kai tai jam nepavyko, perlaužė ją pusiau ir prisispaudęs prie grotų, įkišo abi rankas, kaip galima giliau į kameros tamsą. Tesa, smaugiama kūno judesius varžančio antkaklio, šiaip ne taip pasiekė jai tiesiamą maistą ir, suklupusi prie sienos, ėmė godžiai valgyti. Staiga susipratusi, kad kiekvienoje rankoje, mėšlungiškai spausdama, laiko po duonos gabalą, ji susigėdo. Akimirką žvelgė žemyn, po ko tą, iš kurio dar nebuvo kandusi, ištiesė atgal savo draugui.
    -Čia tik tau. Aš jau pilnas. - Enojė paplojo sau per pilvą.
    -Žinai, vakar virtuvėje buvo vagis. Ir aš.... - Tesa nutilo ir apsižvalgė aplinkui. Mergaitė taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl atsidūrė čia.
    -Tai tu iki šiol nieko nežinai? - Enojė liūdnai šyptelėjo. - Na, tu keptuve princui-paveldėtojui galvą praskėlei. Šešios siūlės ir randas atminimui visam gyvenimui.
    Išsigandusiomis akimis Tesa žvelgė į už grotų šviesoje stovintį draugą. Iškvepiamo šilto oro tumulai kilo virš jo galvos. Dabar jis buvo taip toli. Kitame pasaulyje, į kurį jai niekada nepavyks sugrįžti.

    -Jūsų Didenybe, nereikia. - Pasiramsčiuodamas ilga burtininko lazda, senasis Kadogis žengė prie jauno kario odiniais šarvais ir gerai išblizgintu plieniniu antkrūtiniu. - Įstatyme aiškiai pasakyta: pakėlęs ranką prieš karališkos šeimos narį, turi mirti.
    -Yra ir kitas įstatymas, - princas, valiūkiškai mirktelėjęs, pažvelgė į šalia stovintį draugų būrelį. - Nesutikdamas su priimtu sprendimu, nusikaltęs turi teisę įrodyti savo teisumą kovoje.
    -Tik ne šiuo atveju! - Kadogis priėjo dar arčiau. - Tas įstatymas netaikomas karališkai šeimai.
    -O kodėl gi ne! Juk nukentėjau aš. Man ir rinktis. - Vaikinas ranka palietė raištį ant galvos.
    -Kausitės su ja? - Magas linktelėjo į tarp dviejų sargybinių stovinčią mergaitę.
    -O kam su ja? Negalintis kautis pats, nepriklausomai nuo luomo, turi teisę pasirinkti gynėją. - Princo veidą nušvietė šypseną, išgirdus pritartinus balsus aplink susirinkusioje minioje. Po to, palinkęs prie senio ausies, tyliai pridūrė. - Aš noriu pasilinksminti. Man įgriso nesibaigiantis sniegas iš dangaus, neišbrendamos pusnys ir tie jūsų atšliaužiantys ledynai, kurie vieną dieną turi mus sutraiškyti.
    „-Tik ne su jos gynėju. „ - Norėjo ištarti Kadogis, tačiau nespėjo.
    Valdovo sūnus atšlijo nuo jo ir pasisuko į kalinę:
    -Tai kur tavo didvyris? Ar jis smarkus tik ranka grabalioti tau apie sijoną?
    -Aš nieko neturiu. - Nelabai suprasdama, ko iš jos norima, Tesa pirmą kartą nuo to momento, kai ją išvedė į kiemą, išdrįso pažvelgti princui Takelo į veidą.
    Jai buvo labai gėda, kad nakties tamsoje nepajėgė atpažinti karaliaus sūnaus. Buvo gėda, kad smogė jam. Kad ji tokia kvailė ir nevykėlė. Kad yra vis dar gyva. Surakinta, aplipusi šiaudais ir siaubingai purvina stovi štai čia, išstatyta visuotinei pajuokai. Už kokių dešimties žingsnių nuo jos, atsirėmęs į ilgą dvirankio kalavijo rankeną, stypsojo budelis. Mergaitės žvilgsnis užkliuvo už prie jo kojų stovinčios trinkos. Giliai kirčių sužalotas medžio gabalas, apskretęs įsigėrusiu į jį krauju, buvo prišalęs prie grindinio akmenų. Jėgos ją galutinai apleido. Norėdama suvaldyti kūną apėmusi drebulį, Tesa įtempė raumenys. Stipriai sukando dantis, tačiau, virpant smakrui, jie vis tiek dusliai barškėjo, atsimušdami vieni į kitus. Savo dideliam siaubui pajuto, kaip per skudurus, kuriais, gelbėjantis nuo šalčio, iki pat viršaus buvo apsuktos jos kojos, sunkiasi šiltas skystis. Išsigandusi, kad kas nors gali pamatyti, jog iš baimės ji prisišlapino, mergaitė sulinko pusiau, tarsi būtų gavusi smūgį į pilvą. Pabandė pritūpti, tačiau iš šonų stovintys sargybiniai ją tvirtai laikė suėmę už pečių.
    Sniegas sugirgždėjo po žengiančio artyn žmogaus kojomis. Tesa kilstelėjo galvą. Tarp jos ir princo stovėjo varganai apsirengęs berniukas.
    -Enojė, nereikia. - Šiaip ne taip, sukaupusi paskutines jėgas, sugebėjo išstenėti mergaitė. Didelės ašaros ritosi jai per skruostus.
    -“Kvailelis. „ - Pamanė Tesa. - „Vos gimus tėvų paliktas pusprotis, neturintis net savo lovos pilyje. Kokia kova. Jis juk nežino, kuriuo galu paprastą lazdą laikyti. „
    Seniau, kai dar buvo pakankamai maisto, kiti tarnai tyčiodamiesi mėtydavo į ją supuvusias daržoves ir įvairias virtuvės atliekas. Enojė nesusiprotėdavo jų nuvyti. Tik apkabindavo ir dengdavo savo kūnu, kęsdamas visus jai skirtus smūgius. O naktį, kai niekas nematydavo, kaip koks prijaukintas laukinis žvėris, valgydavo jai iš rankų nuo vakarienės likusios duonos likučius.
    -Nereikia. Prašau, nereikia, - vis kartojo Tesa, gerai net nesuvokdama, kam yra skirti jos žodžiai: Enojė, princui ar aplinkui besigrūdantiems žmonėms. O gal būt tam, kuris įstengtų greitai, suteikdamas kaip galima mažiau skausmo, užbaigti visas jos kančias. - Nereikia.
    -Ginklą kariui! – Džiaugdamasis, kad jo sumanymas pavyko, karaliaus sūnus pasisuko į už jo stovintį šimtininką. – Paduok jam ginklą.
    Valdovo asmeninės sargybos viršininkas atrodo neišgirdo princo tariamų žodžių. Uždėjęs ranką ant kalavijo rankenos, jis niūriai žvelgė į už kelių žingsnių stovintį berniuką. Žili plaukai nepaklusniomis sruogomis lindo iš po sidabru puošto šalmo. Prieš keturias dienas, karaliaus įsakymu, su grupe ištikimu vyru vijosi kelis bandžiusius pabėgti ir priesaiką pamynusius riterius. Savo šeimas - toliau negalinčias eiti moterys su vaikais, prieš dieną jie jau buvo palikę likimo valiai pakelėje, tikėdamiesi, kad jais pasirūpins persekiotojai. Įsakęs savo kariams palydėti belaisvius į artimiausią kaimą, šimtininkas toliau per pusnynus brido vienas. Žinojo, kad kautis jam nereikės. Turėjo tik pamatyti išdavikų lavonus, kad galėtų patvirtinti viską savo valdovui. Tarp bėglių grupės ir karalystės sieną žyminčios užšalusios upės buvo dar kažkas. Žymiai baisesnis už šaltį ir badą, genančius žmones iš pasmerktos Njoro karalystės. O dabar tas kažkas stovėjo per kelis žingsnius nuo jo, užstodamas savo kūnu varganą, neišvengiamai mirčiai pasmerktą, prasikaltusią mergaitę.
    Giliai atsidusęs, Kadogis žengė į priekį ir pasirėmė ranka į berniuko petį.
    -Aš jau senas. Labai senas. – Jo tyliai tariami žodžiai buvo girdimi tik Enojė. – Aš nespėsiu ištarti burtažodį, jei tu dabar ją sugriebsi ir perneši per pilies sieną. Bet tu puikiai žiniai, kad iki medžių, laukymės pakrašty, tu nuneši tik jos lavoną. Net to nenorėdamas nužudysi ją pats. O jei paleisi anksčiau, klampojančią per sniegą pašaus bokštuose budintys lankininkai. Ji vis tiek mirs. Ar tu ją gelbėsi, ar ne. Ji mirs. Nebent tu nori, kad mirdama ji pamatytų pabaisą. Nors... – magas trumpam nutilo ir šyptelėjęs prabilo vėl. – Tu juk toks gražus.
    Berniukas liko stovėti vietoje, tarsi ištarti žodžiai buvo skirti ne jam.
    Tada, prieš keturias dienas, šimtininkas pavijo bėglius plikame lauke. Iš kelių šimtų žingsnių atstumo matė, kaip sena nudriskusia skranda susiautęs berniukas maldaudamas tiesė rankas į prieš jį stovinčius karius. Matyt prašė, kad jie grįžtu. Niūriai tylėdami vyrai žengė pro jį. Vienas ištraukė iš makšties kardą ir užsimojo kirčiui. Kad ir kaip giliai nuo pašalinių akių Enojė slėpdavo savo esybę, bet mirtino pavojaus akimirką gyvuliški instinktai visada paimdavo viršų. Virsmas įvyko akimirksniu. Pasaulyje nieko nėra gražesnio už pakilusį per kelias pėdas nuo žemės fogdaš, išskleistais sparnais. Mažą, ne ką didesnį už suaugusį žmogų, dangiška šviesa švytintį drakoną-žudiką. Drakoną-vampyrą, spindinčiais deimantiniais žvynais. Jį supantiems vyrams iš rankų iškrito laikyti ginklai. Kariai vienas po kito, nespėję ištarti nė vieno žodžio, staiga stojusioje visiškoje tyloje, klupdami sukrito į sniegą ir paliko gulėti. O fogdaš, tarsi būtų išsigandęs to, ką padarė, metėsi į šalį. Jo gebėjimas savo tikru pavidalu, nedideliu atstumu, per trumpą laiko tarpą išsiurbti iš viso kas gyva jėgas ir, sustabdžius širdį, nužudyti savo priešininką, buvo stulbinantis ir kartu bauginantis. Gąsdinantis kiekvieną žinantį, nes gyvūnas negalėjo kontroliuoti savo galių. Jis taip maitinosi. Žudydamas viską aplinkui. Netgi savo šeimininkus. Ir ne tik taip.
    „-Kvailys! „ - Tada pamanė šimtininkas, stebėdamas sprunkantį šalin drakoną. - „Liko alkanas. „
    Fogdaš nepuolė prie savo aukų ir neišsiurbė iš jų stingstančių kūnų kraujo. Gal todėl, kad jie jam nebuvo priešais, o tik mirtinai išvargusiais, praradusiais paskutinę viltį ir bandančiais pabėgti iš žūstančios karalystės žmonėmis.
    -Paduok jam ginklą! - suirzęs princo Takelo balsas pažadino karį iš sąstingio.
    Magas jau buvo pasitraukęs į šalį ir berniukas dabar vienišas stovėjo priešais. Vėjas kedeno jo juodus plaukus. Šimtininkas tylėdamas ištraukė iš šalia stovinčio kario rankų ietį. Atrėmęs į žemę, primynė koja ir nulaužė antgalį, o likusią koto dalį numetė tiesiai Enojė po kojomis. Tikėjosi, kad berniukas pasilenks, siekdamas nuolaužos, o jis tuo metu smogs vienintelį stiprų mirtiną smūgį. Geriau būti nubaustam, kad nepakluso karaliaus sūnaus valiai, nei laukti, kol fogdaš, savo instinktų genamas, pradės žudyti. Tačiau Enojė liko stovėti nejudėdamas. Jis gerai pažino senojo kario įpročius. Šis buvo vienu iš nedaugelio žmonių, žinojusių apie pilyje slepiamą gyvį. Jiems ne vieną kartą drauge teko persekioti karaliaus priešus. Nežiūrint metų naštos, šimtininko ranka buvo taikli ir tvirta, o kojos greitos.
    Nustebintas įžūlaus ištikimo kario elgesio, princas jau žiojosi, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą, tačiau nespėjo nieko pasakyti. Gretimai jo nepastebėtas atsirado senas vyras, šermuonėlio kailiu puoštu brangiu apsiaustu. Drebančia ranka, per vidurį suėmęs laikytą lazdą, jis atsargiai barkštelėjo brangakmeniu puošta rankena vaikinui per plieninį antkrūtinį.
    -Aš nugalėjau. -Šypsodamasis ištarė jis. Po to pasisuko į šimtininką ir, tvirtai suspaudęs jo dešinės rankos pirštus, įstūmė pusiau ištrauktą kalaviją atgal į makštis.
    -Seneli, - Takelo krestelėjo galva ir linksmai nusijuokė. - Tu visada nugali.
    -Man reikalinga kambarinė. - Prieš aštuonerius metus savo sūnaus, o Takelo tėvo naudai, atsisakęs sosto karalius Karijus ištiesė ranką ir kaulėtu pirštu bakstelėjo į už Enojė nugaros sargybinių prilaikomą Tesą. - Aš imu ją. Ji man patinka. Nuprauskite ir atveskite į mano kambarius.
    Princas Takelo pagarbiai nulenkė galvą.

    -Nusirenk. - buvęs šalies valdovas sėdėjo krėsle su aukštu atlošu, sustingusiu žvilgsniu žvelgdamas į ugnies liepsnas židinyje.
    Tesa nesiryžo prieštarauti. Tamsiai žalia suknia ir akinamai balti drobiniai marškiniai šnarėdami nuslydo nuo pečių jai prie kojų. Nepritekliuose augęs vaikas puikiai žinojo, kad už bet kokį gerumą turės anksčiau ar vėliau atsilyginti. Galvoje neliko jokių minčių, tarsi jos pačios čia nebūtų. Saugantis, kad atmintyje neišliktų visa tai, kas su ja nutiks per keletą artimiausių valandų. Vien tam, jog po to, kai viskas baigsis, galėtų šypsotis aplinkiniams, kol ir vėl jai lieps nusirengti.
    -Eikš arčiau. - Įsakmūs žodžiai nuskambėjo jau iš kitų lūpų. Senasis magas Kadogis atsisėdo prie židinio ant žemos kėdutės ir, pastatęs ant grindų dvi dideles žvakides, pirštu bakstelėjo į tarpą tarp jų. Tesai paklusniai priėjus, susikaupęs ant jos nuogo kūno tamsiai raudonu, paprastu vandeniu nenuplaunamu rašalu, ėmė vedžioti runas, tardamas po nosimi žodžius nesuprantama baugia kalba. Neraštingai mergaitei neįskaitomi sakiniai, tarytum kokia tatuiruotė, vingriu raštu leidosi jai nuo kaklo per krūtinę ir pilvą. Baigęs marginti išorines ir vidines šlaunų puses bei lieknas blauzdas, burtininkas pasuko ją nugara ir toliau tęsė savo nesuprantamą darbą. Pabaigęs, stumtelėjo drabužių link, duodamas suprasti, kad gali apsirengti.
    -Tu esi siunčiama Irumos karaliui Astegordui, kaip geros valios ir mano nusižeminimo bei pagarbos ženklas. Suteik jam malonumą perskaityti laišką ant savo kūno. - Taip nė karto ir nepažvelgęs jos pusėn, karalius Karijus mostelėjo ranka, leisdamas eiti.

    -Jis ką padarė? Pasiuntė mirtiną užkeikimą? Astegordui? - Njoro karalystės valdovas, karalius Patijus, susiėmė rankomis galvą ir sunkiai žnektelėjo į savo sostą. - Pakviesk jį. Aš noriu su juo kalbėti.
    Aplinkui girdėjosi išgąsdintų Tarybos narių šnabždesiai.
    -Jis miega. - Kadogis lėtai papurtė galvą. - Ir jau neprabus. Toks jo sprendimas.
    -Jis beprotis. Nukaršęs, išprotėjęs savimyla! - Skardus Patijaus balsas aidu atsimušė nuo didžiosios menės skliautų.
    -Jūsų tėvas tik nori, kad Njoro vyrai numirtų garbingai. O ne taip, kaip pageidauja Irumos valdovas Astegordas. - Magas, išreikšdamas pagarbą išeinančiojo valiai ir visiems susirinkusiems, nulenkė galvą.
    -Astegordas gali ir neperskaityti to laiško ant mergaitės kūno. - Barzdotas karys, pakilęs iš savo vietos, kreipėsi į aplinkinius. - Jos į rūmus neįleis.
    -Įleis ir perskaitys. - Karalius Patijus paniekinamai šyptelėjo. - Senais laikais, kai mūšių laukuose jų kalavijai susikirsdami įžiebdavo kibirkštis, mano tėvas ir Irumos karalius vienas kitam rašydavo pagiežingus laiškus, kurių žodžius peiliu išraižydavo ant gyvų belaisvių kūnų. O dabar jie tikisi, kad yra siunčiama žinia, jog sutinkame su iškelta sąlyga. Kaip simboliška! Reikalauja mūsų moterų pasilinksminimui. O mes jiems, nulenkę galvas, įteikiame asmeninę didžiausio priešo kambarinę. Jauną ir labai gražią mergaitę. Astegordui, vien ją išvydus, seilė iki kelių nutįs.
    -Jei jų karalius mirs, Irumos kariai ateis čia ir visus išžudys. Nepasigailės nė vieno! - Pasigirdo kažkieno balsas.
    -Geriau jau, išėjus į lauką priešais pilies vartus, numirti kaunantis, nei dar keletą savaičių ar mėnesių gyventi tokioje nešlovėje, kaip kad siūlo jie! - Jam atsakė kitas.
    -Niekada nesutiksiu, kad kažkoks smirdantis niekšas, užplėšęs iki kaklo mano žmonai ar dukrai marškinius, smagintųsi ją užgulęs, kol aš iš lėto, sargybinių apsuptas, pėdinsiu Irumos keliais tolyn į pietus! Mano moteris yra mano ir tik mano!
    -Grįžtam į namus! Perrėžkime gerkles savo žmonoms ir vaikams! O tada einam į Irumą! Padarykim taip, kad jie amžiams mus atmintų! Paspringtų savo krauju!
    Karališkosios Tarybos nariai, bandydami perrėkti vienas kitą, šaukė vis garsiau ir garsiau.
    Šiaurėje, prie Joldijos jūros, esanti Njoro karalystė buvo pasmerkta. Ilgus šimtmečius tolumoje ramybėje ilsėjęsi ledynai, prieš du metus pajudėjo iš vietos. Naikindami viską aplinkui, jie šliaužė miškais ir laukais, gindami žvėris iš jų gimtų vietų. Staiga atšalus, karaliaus Patijaus valdose stojo amžina žiema. Žmonės, negalėdami sėti ir pjauti, bėgo. O tie, kurie liko, lėtai mirė iš bado. Slenkantis ledas dideliais liežuviais iš rytų ir vakarų apjuosė Njorą. Vienintelis dar laisvas kelias išsigelbėti buvo tiesiai į pietus. Bet ten plytėjo Irumos karaliaus valdos, su kuriuo daug metų jie sėkmingai kariavo. Patyrę nepriteklius Njoro vyrai dabar jau nebūtų atrėmę priešo antpuolio, kaip ir nebūtų pajėgę jėga prasiskinti sau kelią į kitas žemes. Valdovas Astegordas tai žinojo, tačiau pulti neskubėjo. Prieš sunaikindamas, jis norėjo pažeminti savo priešus ir neleisti jiems garbingai žūti mūšio lauke. Jis iškėlė vieną vienintelę sąlygą - leis nekliudomai išlikusiems Njoro žmonėms pereiti Irumos keliais, jei jie paliks, kaip užmokestį, galinčias gimdyti moteris ir visas moterystės amžiaus nepasiekusias mergaites, kiek metų joms bebūtų. Nors ledynai ir šaltis grasino pačiai Irumai, tačiau pirmiausia žūti turėjo Njoro karalystė. Todėl karalius Patijus privalėjo priimti greitą sprendimą. Pamatęs tik ką įėjusio šimtininko įdėmų žvilgsnį, jis mostelėjo jam pirštu.
    -Sieną peržengė didelis ir gerai ginkluotas Irumos raitelių būrys. - palinkęs prie valdovo ausies, sukuždėjo apsaugos viršininkas. - Jie ketina pasitikti Jūsų tėvo kambarinę. Karalius Karijus, prieš išleisdamas ją su palyda, sakalų paštu pranešė apie pasiuntinę. Būrį lydi keturi koviniai drakonai.
    -Liepk Enojė pasivyti mūsiškius ir nužudyti mergaitę. Tegul sunaikina kūną. Irumos žmonės negali pamatyti ant jo esančių runų. - Tyliai įsakė karalius Patijus. - Pabalnok visus išlikusius žirgus ir su savo vyrais jok iš paskos. Tas padaras nepatikimas. Jie augo kartu. Dar pridarys kokių nors kvailysčių. Paimk su savimi Takelo. Jam laikas išmokti valdyti fogdaš.

    Tesa, išplėtusi akis, žvelgė į priekyje, už kokių šimto žingsnių, laigantį gyvūną. Ji klūpėjo nedidelėse, vieno arklio traukiamose rogėse. Palyda - šeši tvirti vyrai su Njoro karalystės herbais ant apsiaustų, sutrikę stovėjo aplinkui. Mažas drakonas pasirodė netikėtai. Tarsi žaisdamas, jis nardė po pusnis, aukštai pakeldamas į orą smulkiausias sniego dalelytes. Šios, krisdamos žemyn, žibėjo visomis vaivorykštės spalvomis, nuo jo deimantinių žvynų atsispindinčioje saulės šviesoje. Staiga jis puolė į milžinišką sniego sankaupą. Sujudinta balta masė, tarsi kokia siena, uždengė padarą nuo jį stebinčių apžavėtų žmonių akių. Kai viskas nurimo, rogių pusėn žengė paprasta valstiečio skranda apsivilkęs berniukas. Išsigandę kariai išsitraukė ginklus ir atstatė į priekį skydus. Nelėtindamas žingsnio, atvykėlis iš užančio ištraukė ant kaklo pakabintą Njoro karališkos giminės ženklą, suteikiantį jam teisę čia įsakinėti.
    -Grįžkite į pilį. Priekyje Irumos raitelių būrys. - Enojė ištiesė ranką rogėse esančiai Tesai. - Toliau aš ją lydėsiu.

    Uždususi mergaitė klūpėjo giliame sniege, ranka atsirėmusi į šalimais augantį medį. Jie jau pora valandų brido per pusnis, stengdamiesi pasislėpti nuo juos persekiojančių karių. Vešlūs, kaštonų spalvos plaukai, sudrėkusiomis sruogomis lindo iš po jos apsiausto gobtuvo ir lipo prie išbalusio veido. Toliau eiti ji nebegalėjo. Enojė atsisėdo greta ir nuleido galvą žemai sau tarp kelių. Berniukas jau žinojo, kad Tesos neišsaugojo. Jo kūnas buvo pažeidžiamas paprastais žmonių ginklais. O priešų buvo tiek daug, kad atviroje kovoje jis vienu antpuoliu tikrai neįstengs visų nužudyti. Iš pradžių nukaus jį, o po to ateis jos. Nors, gal ir įvyks stebuklas.
    -Tesa, bėk. - Enojė pabandė pakilti iš vietos, tačiau mergaitė sulaikė jį, uždėjusi ranką ant peties.
    Mėšlungiškai burna gaudydama orą, energingai papurtė galvą. Po kelių minučių, kai jau įstengė kalbėti, pažvelgė į jį.
    -Jei mane sugaus gyvą, karalius Astegordas mirs, vos tik pradėjęs skaityti ant mano kūno parašytą laišką. - Jos tariami žodžiai skambėjo, tarytum rimbo kričiai. - Tada Irumos kariai išžudys visus Njore. Jei aš mirsiu ir jie ras mano kūną, priešai supras, kokią žinią nešiau ir vis tiek eis žudyti. O jei mirsi tu, mirsiu ir aš, ir visi mūsų karalystės gyventojai. Todėl turiu mirti tik aš. Tu privalai paslėpti mano palaikus taip, kad niekas niekada nerastų.
    -Aš negaliu. - Ašaros ritosi Enojė per skruostus. 
    -Pažiūrėk į mane. Prašau, pažiūrėk į mane. - Tesa suspaudė draugo veidą abiejų rankų delnais ir privertė žvelgti jai į akis. - Astegordui skirtas burtas, pasisavins visas mano jėgas, taip sukurdamas savo mirtiną galią. Nužudys jį, mane ir mano sielą. Aš nenoriu jos atiduoti. Noriu dar kartą atgimti. Kad ir kelioms dienoms, žydinčios pievų gėlės žiede. Noriu dar kartą sutikti tave. Todėl.... todėl čia ir dabar parodyk man savo drakoną.
    Paleidusi jo veidą, Tesa rankomis apsivijo Enojė kaklą ir stipriai prisiglaudė visu kūnu.
    -Parodyk man savo drakoną, - tyliai ištarė dar kartą.
    Po akimirkos savo skruostu ji jau rėmėsi į deimantinius žvynus. Senkant paskutinėms jėgoms, įstengė dar pažvelgti aukštyn. Nepaprastai gražus padaras palinko jai prie kaklo. Šiltas mergaitės kraujas suvilgė drakono gomurį.

    Irumos raitelių būrio vadas paniuręs žvelgė į netikėtai priešaky suspindusią šviesą. Tokią pačią, kokia žymėdavo jo vyrų žūties vietą pasienio susirėmimų metų. Keletą kartų iš labai toli matė ir tą, kuris juos nužudė, todėl dabar įsakmiai mostelėjo koviniams drakonams kilti.
    Visomis keturiomis savo letenomis glausdamas mirusios Tesos kūną prie savęs, Enojė skrido tiesiai į ore išsirikiavusią jų gretą. Rudų milžiniškų padarų nasruose kilusios liepsnos, ugniniais kamuoliais nulėkė pasitikti artėjančio priešo, susikirto viename taške ir kurtinančiai sprogo.
    Joms išnykus, pilki pelenai, lengvai plevendami ore, tyliai leidosi žemyn, pasklisdami plačiu ratu ant akinamai balto sniego.
    Miške, pasislėpęs už medžio, inkšdamas, tarytum suspardytas šuo, verkė berniukas. Jis nepajėgė tarp savo pirštų nulaikyti to, kas liko iš mylimo žmogaus.
2011-11-07 23:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-30 13:36
Dvasių Vedlė
Man labai patiko :)) 
Noriu ir aš "Šiaurinės karalystės. Pilna versija"!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-11 13:04
Flax
Oh, c'mon. Nėra viskas taip jau rimta. Beje, mintis apie kopijavimo naudą nėra originali. Skaičiau kažkokio JAV mega leidėjo iterviu, kuriame jis jauniems autoriams rekomendavo kopijuoti garsių autorių stilių pratybose, kol išmoks rašyti. O tik tada badyti kurti savo. Galima tokiu patarimu tikėti, galima ne, kiekvieno asmeninis reikalas. Bet linkiu neperskaityti visos pasaulio literatūros ir nepergyventi, kai kas nors pasako - rašai kaip koks nors žinomas autorius. Tai gali  būti pagyrimas :)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-11 11:40
Nuar
Flax, išmokti galima ir skaitant. Kopijuoti lavinantis verta namuose. Tai galėtų išvysti dienos šviesą tik tada, kai manai, jog parašei geriau, nei yra originale. Tokių darbų yra ne vienas. Pasaulio literatūros garsieji ne dievai. Jie, nuostabiai rašantys žmonės, pavergę mūsų širdis. Kadangi nieko nėra amžino, keičiantis kartoms ir vertybėms, atsiranda nauji "pavergėjai". Todėl, Flax, tai pasiekiama ir tau. Asmeniškai aš manau, kad nuo to momento, kai iš skaitytojų atsiliepimų pradedi suvokti, jog tikrai gali "nulaikyti plunksną rankose", turi pradėti ieškoti sau priimtino kelio, vien tik tau būdingo rašymo stiliaus, konkrečių pasakojimo būdų ir jų derinimo kūrinyje metodų. Šios mintis yra tai, ką aš norėjau išreikšti ir nespėjau vienoje diskusijoje, su kitu žmogumi. Tada dar nežinojau žodžių, kaip tai pasakyti tau asmeniškai neįžeidžiant, todėl tylėjau. Dabar bandau, nes atsirado tavo komentaras prie "Sinergijos". Tik nežinau ar man pavyko. Jei kas, atleisk. Visais atvejais, tau pačiam turi kilti vienintelis noras, valdantis tavo gebėjimą rašyti - kad niekada nepasakytum tiek sau, tiek visiems aplinkui, kaip tai padarei komentaruose prie savo "Sinergijos", jog originalumo nebus. Aš, asmeniškai, nemoku rašyti taisyklingai. Nemoku rašyti originaliai. Aš tik mokausi. Visko iš karto. Kiek įmanoma, vengiant kopijavimo.:)   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-10 16:36
Flax
Atvirkščiai, siūlau nevengti. Siūlau pasiimti tą romaną, perskaityti ir bandyti kopijuoti stilių trumpomis distancijomis. Jeigu tau patinka šitas žanras, daug iš jo išmoksi ir vėliau turėsi naudos.

Aš visiškai rimtai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-10 09:37
Nuar
Dėkui visiems už gražius žodžius. Džiaugiuosi, kad patiko. Dėkui Aurimaz, kad jis pastoviai man "kuolą ant galvos tašo" už klaidas. Matyt, tai vienintelis būdas mane priversti atidžiau jas taisyti, nes labai gėda būna po tokių priminimų.
Sebastianai, tu teisus. Kartu su berniuku, verkiančiu prie medžio, palikau duris į Šiaurinių karalysčių pasaulį. Noriu jas atverti.:))
Flax, dėkui už priminimą apie "A Game of Thrones". Mačiau "Winter is coming". Man labai patiko. Bet apie juos negalvojau, kai rašiau šį rašinį. Tavo dėka dabar žinau ko vengti- panašumų į George R. R. Martin's "A Song of Ice and Fire".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-09 14:50
St Sebastianas
Aplinka sukurta gražiai. Galima iš tiesų pajausti artėjančius ledynus. Kampelis, kuriame vyksta veiksmas sukurtas gražiai. Yra magijos, bet ja nesitaškoma ant kiekvieno kampo. Viskas atlikta gražiai ir subtiliai. Deja iš to kas aprašoma kūrinuke galima sukurti romaną ir net ne vieną. Per daug visko mažam kūriniui.

Kalbant apie atitikimą temai, tai čia jau sunkiau. Tas vampyras toks simbolinis, vos matomas. Sakyčiau, kad temą labiau atitiko Aurimazo kūrinys, nepaisant to, visas pasakojimas man labiau patiko šiame darbe.

Tikiuosi, kad pamatysime ir "Šiaurinės karalystės. Pilna versija"?:]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-09 12:33
innuendo
Patiko:
Aplinka ir aplinkybės. Pažįstama senovė, įtikinamai praturtinta magija. Jauki ir kasdieniškai stebuklinga.
Idėja. Kaip išsisukta iš vienodai blogų pasirinkimų.
Veikėjai. Kiekvienas tikras savo laikotarpio/vietovės/padėties gyventojas, beveik stereotipiškai, bet po tuo švečia kažkas beveik priešingo.
Judėjimas per laiką. Nes pati peršoku ne tiek svarbius laiko tarpus.
Pabaiga. Gražu, kaip ir viskas.


Užkliuvo:
Vampyras. Jei ne dvikovos sąlygos, jo ten net nebūtų buvę.



->Flax, tikrai taip :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-09 10:13
Flax
"Winter is coming" :). Jeigu supratai ką parašiau, vadinasi, esi skaičiusi. Jeigu ne, rekomenduoju, romano pavadinimą duosiu į privatą :)

Sumanymas geras, viskas gražu, bet kūrinio audinys sutrūkinėjęs. Pernelgy dideli šuoliai tarp epizodų.Pabandei įsprausti ilgesnio kūrinio reikalaujančią idėją į dvikovos ribas. Kažkada Meškiookaz panašiai kamavosi su vienu savo darbu.

Bet man, asmeniškai, patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-08 15:44
Meškiukas
Ir ką tau dabar pasakyt? Yra neblogas valdovo personažas, kurio neužbaigei, neblogas ir drakonas- vampyras, bet irgi neužbaigei. Lygiai taip pat galėjo būt drakonas-meška arba drakonas-aurimaz. Epizodas pernelyg trumpas. Tiesą sakant išvis nesupratau, kas nutiko. Veiksmas stovi vienoje vietoje, o įmantrūs žodžiai aprašinėja tą patį per tą patį. Bet pliusas už gana įtikinamą istoriją. Vis gi - norėtųsi daugiau ir su paaiškinimais.
Dėl pataikymo į temą - pritempus - pataikei, tačiau man labiau norėtųsi pervadinti į "Mergaitė ir drakonas"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-08 08:50
Aurimaz
Specialiai daviau temą, kad tu turėtum progos humoro paskaldyt, tai nedėkingoji vis tiek nušiaušė dramos keliais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-07 23:41
Nuar
Šis rašinys yra skirtas dvikovai su Aurimaz.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą